Ši megalomanų pora, kelis dešimtmečius valdžiusi ir nustekenusi komunistinę Rumuniją, savo mirtį pasitiko provincijos mieste, atsistoję prie sienos ir nuo kulkų besidengdami storais paltais ir kailiniuotomis kepurėmis. Jų sušaudymą stebėjo visa šalis, o vėliau – visas pasaulis. Įrašas plito kaip miško gaisras ir paskutinių jų gyvenimo akimirkų nuotraukos įėjo į istoriją. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Tironas, kurį pagimdė komunizmas
Rumunijos diktatorius ir jo žmona, daugelio rumunų nuomone, gavo tai, ko nusipelnė. Net praėjus trisdešimčiai metų po jų mirties, retas abejoja jų juodais darbais. Tiesa, imama vis labiau dvejoti, ar reikėjo sušaudyti taip greitai, viešai ir be teisingo teismo.
N. Čeučesku ir jo žmonos nusikaltimų sąrašas ilgas. Jų pirštai buvo taip lenkti į save, kad tai atsispindėjo ne tik statybose, pinigų grobstyme, legenda tapusiose meškų medžioklėse, bet liaudies folkloru virtusiuose posakiuose, kurie iki šiol priskiriami N. Čeučesku.
Manoma, kad jis statydamas vieną iš didelių, bet realiai nepanaudojamų pastatų ir teisindamasis, kodėl niekam kitam nelieka pinigų, aiškino, kad genijų, kaip jis, gimsta retai, todėl reiktų tik džiaugtis.
„Toks žmogus, kaip aš, gimsta tik kartą per penkis šimtus metų“, sakė Rumunijos diktatorius pateisindamas „socializmo vienoje šeimoje“ idėją ir grobstymo mastus. Tiesa, už akių jis vadintas kur kas paprasčiau – komunistiniu Drakula, buvo sakoma, kad Čeučesku pora siurbia Rumunijos kraują ir daro tai gana sėkmingai.
N. Čeučesku iškilo kartu su kitais asmenybės kulto atstovais, atsiradusiais iškart po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kartu į vieną gretą stojo Stalinas, Čeučesku, Broz Tito ir Enver Hodza.
Visus juos pagimdė komunizmas ir karas, o revoliucijos, kurios turėjo „išvaduoti“ žmonės, išties buvo pagrobtos biurokratų ir pataikūnų, kurie sukūrė sistemą, tarnaujančią jiems, nors formaliai ji tarnavo žmonėms ir kūrė marksizmą.
Diktatoriaus moteris ar diktatorė?
Tiesa, kalbant apie Rumunijos diktatorių, nevalia pamiršti ir jo žmonos: valdingos, žiaurios ir neišsilavinusios „mokslų daktarės“. Elena buvo atskiras elementas Rumunijos istorijoje ir ne atsitiktinai mirė kartu su vyru. Būta už ką.
Ši moteris, kurios vardas ir dabar kelia siaubą vyresnio amžiaus rumunams, buvo bemokslė šarlatanė gavusi daktaro laipsnį ir daugybę garbės daktarų diplomų todėl, kad ji taip norėjo, ir todėl, kad kiti buvo priversti už ją rašyti disertacijas, publikuoti mokslinius straipsnius jos vardu ir klastoti akademinius įrašus.
Šiai mirus Rumunijos mokslų akademijos atstovai pareiškė, kad niekas nėra padaręs tiek žalos Rumunijos mokslui, kiek ši, chemikės išsilavinimą turėjusi moteris, maniusi, kad moka ir išmano viską.
Elenos kelias į „šlovę“ nebuvo ilgas. Vieningai sutariama, kad jos vyras nebūtų pasiekęs tokių žiaurumo ir godumo aukštumų, jei ne ištikima žmona, visada stovėjusi jam už nugaros ir raginusi pasisavinti dar daugiau pinigų, pastatyti dar didesnius rūmus, suvaržyti dar daugiau laisvių.
Vos 1965 metais N. Čeučesku atėjus į valdžią, rumunai netruko išgirsti apie jo žmoną. Pirmiausiai su ja susipažino mokslo žmonės, mat ji turėjo nemenkų ambicijų šioje srityje. Ji jas ir išpildė. Tiesa, kelios dienos po jos mirties visi mokslo laipsniai iš jos buvo atimti. Taip, kad ir menkai, Rumunijos mokslininkai atkeršijo savo kankintojai.
Ponios Čeučesku ambicijos dar labiau išaugo, kai 1973 metais Rumunijos diktatorius kartu su žmona apsilankė Buenos Airėse ir Elena susižavėjo Evitos Peron įtaka ir galia. Moteris išsyk pareikalavo savo vietos politikoje ir „politinę karjerą“ darė itin greitai. Tiesa, paraleliai ji padėjo konstruoti savo vyro asmenybės kultą, o kartu ir savąjį.
Ji, kaip ir daug diktatorių žmonų prieš ją ir po jos, mėgo brangenybes, kailinius, kurių „medžioti“ siųsdavo diplomatus. Krokodilo odos batai ir rankinės buvo jos skiriamasis ženklas, o kartą užsinorėjusi tokios pat jachtos, kaip Jordanijos karaliaus Huseino, ji primygtinai reikalavo jai ją padovanoti.
Karalius išsisuko, pasakęs, kad jachtą dovanojo žmonai ir pavadino šią jos vardu, todėl Rumunijos pirmajai porai užsakys tokią pačią. Po metų Čeučesku pora gavo savo naujutėlę jachtą, tačiau nė karto ja nepasinaudojo. Moteris kolekcionavo ne tik daiktus, bet ir diplomus. Jų turėjo visą kabinetą ir net atskirą žmogų, kuris „gaudavo“ diplomus ir apdovanojimus.
Nuo 1980 metų Eleną imta vadinti „tautos motina“ ir ji itin rūpinosi tuo, kaip atrodo. Jos portretai ir pasirodymai TV ekranuose buvo griežtai cenzūruojami, ji niekada nerodyta iš šono, nes kompleksavo dėl savo didelės nosies. Moteris palaikė visus žiaurius savo vyro sprendimus, kai kuriuos jų – inspiravo, o jų būta daug ir keistų.
Arogantiškas ir žiaurus
1965 metais N. Čeučesku tapo Rumunijos komunistų partijos vedliu ir šalies vadovu, akimirką atrodė, kad jis – naujoji viltis. Žiniasklaidos priespauda sumažėjo, laisvės padaugėjo. Bet tai buvo apgaulingas judesys, kuris visiems rumunams skaudžiai atsirūgo.
N. Čeučesku greitai tapo žiauriausiu Rytų bloko diktatoriumi, o jo slaptoji policija Securitate siautė ir žudė nevaržomai. Ja jis ir grindė savo galia. Rumunai N. Čeučesku valdymo metais bijojo ne tik kalbėti, bet ir galvoti, o kelti papildomų klausimų apie dingusius be žinios žmones niekas nedrįso.
N. Čeučesku garsėjo savo gigantomaniškais projektais, kurie skaudžiai atsiliepė visiems šalies gyventojams. Jis statė didžiules gamyklas, rūmus, ėmė paskolas iš užsienio, o vėliau, užauginęs didelę skolos kuprą, vertė rumunus badauti, kad būtų sumokėtos Rumunijos užsienio skolos palūkanos. N. Čeučesku mėgo leisti ir keistus, drakoniškus įstatymus, kurie apsunkindavo paprastų žmonių gyvenimus.
Tarkime, uždraudė butuose laikyti šunis, todėl Rumunija iki šiol nesusidoroja su benamių šunų problema, griežtai draudė abortus ir kontracepciją, todėl jo valdymo laikais daug moterų mirdavo nuo nelegalių abortų ir vyresnės rumunės gali papasakoti ne vieną siaubo istoriją susijusią su šiuo įstatymu.
Abortai ir kontracepcija buvo taip griežtai draudžiami, kad visos moterys, dar nesulaukusios 40 metų ir turėjusios mažiau nei 4 vaikus, privalėjo kas mėnesį tikrintis. Žinoma, moterų mirtingumas ir nereikalingų vaikų skaičius dramatiškai išaugo.
N. Čeučesku laikais kentėjo ir vaikai, po režimo žlugimo pasaulis pamatė šimtus tūkstančių paliegusių vaikų, kuriuos slėpė Rumunijos vaikų namų labirintai. Šalyje, valdant N. Čeučesku vaikų namuose gyveno apie pusė milijono našlaičių, kurie ten buvo ne tik marinamu badu, bet ir prievartaujami. Niekas apie juos nežinojo, niekas jų negelbėjo.
Ironiška, bet nuo Rumunijos diktatoriaus kentėjo ne tik žmonės, bet ir gamta, gyvūnai. Buvo kertami miškai, naikinami maži ūkiai, kuriamos gamyklos, kurių produkcijos niekam nereikėjo, ir, žinoma, medžiojama. Praėjus 30 metų po N. Čeučeskų mirties jis vis dar vadinamas „meškų skerdiku“, nes šių nužudė tiek, kiek, matyt, nebuvo nužudęs nė vienas Rumunijos kunigaikštis viduramžiais.
Skolos, drakoniški įstatymai, elektros, benzino ir duonos stygius vedė rumunus iš proto. Visgi pasipriešinti jie išdrįso tik tada, kai bruzdėti pradėjo visa Rytų Europa, o Berlyno siena jau buvo pradėta išrinkinėti po plytą.
Revoliucija Rumunijoje buvo trumpa, bet labai skausminga. Jos metu žuvo apie 1000 žmonių, o Čeučeskų pora ne išsyk suvokė, kad jų valdymui ateina galas. Prasidėjus neramumams antrame pagal dydį Rumunijos mieste Timišoaroje jis išdidžiai išvyko į užsienio vizitą Irane, bet grįžęs po kelių dienų suprato, kad situacija blogesnė, nei atrodė.
Gruodžio 20 dieną per televiziją jis rėžė kalbą apie priešus, kurie kursto Timišoaros žmones, bet kalbos rezultatas buvo priešingas. Rumunai tik tada realiai sužinojo, kas vyksta jų šalyje, ir papildę informaciją sklindančia iš lūpų į lūpas ėmė dar labiau bruzdėti.
Paskutiniai negrabūs N. Čeučesku bandymai užtildyti minią iš savo rūmų balkono – jau istorijos, kaip nereikia daryti, dalis. Gruodžio 21 dieną miniai pasakyta kalba buvo didžiausias minios nuotaikų neįvertinimas istorijoje.
Tiesa, Rumunijos lyderis ir negalėjo jų įvertinti. Jis buvo toks arogantiškas ir įsitikinęs savo ir Securitate galia, kad manė, jog nieko nenutiks. Visgi jau kitą dieną, sujudus armijai, kuri netikėjo gynybos ministro savižudybės versija, Čeučesku porai teko sprukti.
Visgi, panašiai, kaip Italijos diktatoriui Benito Musolini, toli pabėgti nepavyko ir abu sutuoktiniai buvo perduoti armijai. O ši ilgai nedvejojusi nuteisė ir sušaudė abu tironus, ir viską parodė per televiziją.
Rumunijos diktatorius ir jo žmona buvo vieninteliai Rytų Europos komunistų lyderiai, gyvenimą baigę taip tragiškai.
Tiesa, jų režimas taip pat buvo pats žiauriausias, todėl amžininkai tikina, kad įvyko tai, kas ir turėjo įvykti.
