Maskvai prie sienos su Ukraina sutelkus stiprias pajėgas, Vakarai kaltina Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kad jis planuoja įsiveržti į Ukrainą – buvusią sovietinę respubliką, siekiančią ištrūkti iš Maskvos įtakos zonos ir galiausiai prisijungti prie NATO.
Rusija jau atplėšė nuo Ukrainos Krymo pusiasalį ir kursto prorusiškų separatistų sukilimą pramoniniuose Ukrainos rytuose. Kijevas ir jo Vakarų sąjungininkės kaltina Rusiją siunčiant per sieną karių ir ginklų separatistams paremti, bet Maskva tai neigia.
Rusijai sutelkus pasienyje su Ukraina dešimtis tūkstančių karių, Kijevas ir Vakarai ėmė skambinti pavojaus varpais, kad Maskva galbūt planuoja užimti daugiau Ukrainos teritorijų.
V. Putinas neigia planuojantis pulti kaimyninę šalį ir sako, jog kariai perkeliami siekiant apginti Rusiją, Vakarams ir NATO pavojingai priartėjus prie jos sienų.
Anksčiau šį mėnesį Rusija paskelbė virtinę saugumo reikalavimų Vakarų šalims, įskaitant reikalavimą neleisti Ukrainai tapti NATO nare.
Atsakydamos Jungtinės Valstijos ir jų partnerės Europoje pagrasino imtis prieš Rusiją griežtų ekonominių sankcijų, jei ši įsiverš į Ukrainą. Tuo pat metu Maskvai buvo pasiūlyta surengti derybas.
Karas niekada nebuvo pasibaigęs
Rytų Europos studijų centro (RESC) direktoriaus, politologo Lino Kojalos nuomone, situacija prie Ukrainos sienos yra stabiliai įtempta.
„Galbūt papildomos eskalacijos kol kas nematyti. Tačiau tuo pačiu metu nėra jokio pagrindo teikti, kad situacija gerėja. Nes vis dar aplink Ukrainą arba okupuotose teritorijose yra apie šimtas ir netgi daugiau tūkstančių Rusijos karių. Bet kuriuo metu gali prasidėti pakankamai didelio masto kariniai veiksmai“, – teigė L. Kojala.
Visgi RESC direktorius atkreipia dėmesį, kad nors pastaraisiais metais kalbame apie situacijos paaštrėjimą, kariniai veiksmai Rytų Ukrainoje niekad ir nebuvo sustoję.
„Nuo 2014 metų, kuomet prasidėjo karas, jie viena ar kita forma, didesniu ar mažesniu intensyvumu vyksta beveik aštuonerius metus.
Net jei ir matysime kažkokius požymius, kad dalis karių gali būti atitraukiama, kaip matėme šį pavasarį, kai situacija gerėjo, tikrai neteigsime, kad tai yra karo ar konflikto pabaiga ir kad per pakankamai trumpą laiką situacija negali paaštrėti.
Mes turime tęstinę problemą, Rusija tęsia savo agresyvius veiksmus, Rusija toliau kontroliuoja apie 8 proc. okupuotos Ukrainos teritorijos ir požymių, kad tai galėtų reikšmingai keistis, kol kas nėra“, – naujienų portalui tv3.lt sakė politologas.
Laukia didžiausias šio amžiaus karinis konfliktas
„Situacija tikrai yra įtempta. Negalima būtų teigti, kad Rusija šioje vietoje yra tiesiog blefuotoja. Ji yra pasirengusi, esant poreikiui, daryti invaziją. Tačiau aš negarantuočiau, kad invazija į Ukrainą arba karinių veiksmų suintensyvinimas visame Ukrainos perimetre yra neišvengiamas.
Tai dabar yra tapę Rusijos derybų instrumentu su Jungtinėmis Valstijomis ir NATO. Tačiau stebint ir Putino pasisakymus, ir Užsienio reikalų ministerijos, ir Rusijos Gynybos ministerijos pasisakymus, tai sakyčiau, kad yra daug nerimo ir situacija gali pakrypti į bet kurią pusę“, – teigė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) profesorius, politologas Giedrius Česnakas.
Pasak jo, prie Ukrainos esamų karių ir technikos Rusijai pakanka, kad pradėtų pradinę konflikto fazę – invaziją, o vėliau reikėtų papildymų.
„Tačiau, man atrodo, Rusija yra pakankamai racionali, bent jau kariniu požiūriu, skaičiuodama, kiek pajėgų prireiks. Esu garantuotas, kad jie suvokia, kad tai nebus Krymas ar Rytų Ukraina 2014 metais. Tai bus, sakyčiau, didžiausias karinis konfliktas Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, jeigu jis įvyktų. Ir Ukrainos rezistencija būtų ilga ir sunki. Todėl karinė žala Rusijai būtų tikrai didelė. Ar Rusija yra pasirengusi prisiimti tokią naštą? Politinė vadovybė galbūt, visuomenė veikiausiai ne“, – samprotavo G. Česnakas.
Rusijai kelia nerimą sustiprėjusi Ukrainos tapatybė
Kalbėdamas, kodėl galimas karinis konfliktas būtų ilgas ir varginantis, G. Česnakas pažymi, kad nuo 2014 metų Ukraina įgavo tvirtą identitetą kaip savarankiška valstybė, kuri nori tęsti savo valstybingumą.
„Pavojingiausias scenarijus Ukrainai yra, jeigu būtų vidinis politinis nestabilumas ir tuomet Rusija bandytų daryti plataus masto invaziją. Tuomet būtų šiek tiek disorganizuotos karinės pajėgos“, – naujienų portalui tv3.lt sakė LKA profesorius.
Eksperto tikinimu, Ukrainoje matomas akivaizdus nusiteikimas priešintis Rusijai, suvokiant, kad pradiniame momente Kremlius turi karinių pajėgų kiekio ir kokybės pranašumą, tačiau Ukraina bus pasirengusi atsakyti visais turimais pajėgumais.
„O būtent tas susiformavęs stiprus identitetas ir pasirengimas priešintis ilgą laiką kelia nerimą ir pačiai Rusijai. <...> Yra nerimas dėl Ukrainos pasirengimo priešintis ir ginti savo valstybingumą visomis priemonėmis ilgą laiką“, – tvirtino G. Česnakas.
Ukrainiečių nusiteikimą rodo ir šalyje atlikti tyrimai. Ukrainoje daryta apklausa parodė, kad daugiau nei 30 proc. gyventojų yra pasiryžę ginklu ginti savo valstybę, dar 20 proc. gintų pilietinio pasipriešinimo būdais.
Rusijoje euforijos dėl karo nebūtų
L. Kojala teigė, kad kol kas sunku pasakyti, kokie būtų Rusijos tikslai įsiveržimo į Ukrainą atveju.
„Čia labai daug variacijų yra, kas būtų bandoma realizuoti. Nuo labai smulkių pasiekimų aplinkiniuose, dabar okupuotose teritorijose, miestuose ir miesteliuose iki visos Ukrainos teritorijos okupacijos“, – svarstė RESC direktorius.
Pasak jo, neaiškus Rusijos tikslas leidžia įvairiems ekspertams svarstyti, kad šie Kremliaus veiksmai vis dar yra tik spaudimo Vakarams priemonė.
„Nes Rusijos visuomenėje, panašu, kad palaikymo tokiems agresyviems veiksmams tokiu mastu, koks buvo Krymo aneksijos atveju, tikrai nėra ir negalėtų būti. Krymo aneksija buvo specifinis atvejis, susijęs su daugybe istorinių, kultūrinių, socialinių reiškinių, kuris paskatino didžiulę euforiją didelės dalies Rusijos gyventojų tarpe.
Tokios pat euforijos kalbant apie didelės dalies Ukrainos teritorijos okupaciją, ko gero, nebūtų ir visa tai kainuotų pakankamai brangiai ir pačiam Kremliui“, – kalbėjo L. Kojala.
RESC direktoriaus nuomone, Kremlius suvokia, kad jam pati NATO grėsmės nekelia, tačiau V. Putino režimui grėsmę kelia Ukrainos demokratizacija, reformos ir sėkmingas judėjimas Vakarų integracijos link.
L. Kojalos tikinimu, Kremlius nenori, kad Ukraina taptų dar vienu pavyzdžiu pačios Rusijos gyventojams, kad jų šalies politinė vertikalė nėra ta, kuri geriausiai galėtų realizuoti pačių Rusijos gyventojų lūkesčius.
„Matyt, to labiausiai ir bijo Rusijos režimo lyderiai, tuo pačiu bandydami ieškoti priemonių tą sustabdyti“, – sakė L. Kojala.
Nepavykus su Ukraina, Rusija praris Baltarusiją?
Štai krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sako, kad ultimatumą NATO iškėlusi Rusija nesitrauks be kokios nors pergalės, ji gali sukelti konfliktą Ukrainoje arba visiškai pajungti Baltarusiją.
„Situacija yra pasikeitusi radikaliai, nes Rusija pateikė ne šiaip reikalavimus, o ultimatyvius reikalavimus ir mes suprantame, kad be mažos pergalės Putinas, matyt, nesitrauks. <...> Aš galėčiau spėti, kokia ta pergalė gali būti. Tai jeigu neprasidės kokia nors agresija, kad ir riboto masto, prieš Ukrainą, ta vienintelė pergalė, kurią jis gali išplėšti šitoje situacijoje – Baltarusijos okupavimas ir absoliutus pajungimas“, – prieš kurį laiką teigė A. Anušauskas.
„Iš dalies tai susiję procesai, iš dalies jie gali vykti ir nebūtinai tiesiogiai kartu. Nes mes matome, kad Baltarusijos ir Rusijos integracija įvairiose srityse gilėja iš esmės per visą Lukašenkos valdymo laikotarpį.
Kad ir kiek jis žaistų neva balansavimo žaidimą, <...> ta integracija laipsniškai gilėjo ir dabar yra pasiekusi tokį mastą, kad kalbėti apskritai apie savarankiškumą yra iš esmės neįmanoma. Lukašenka yra neatsiejamas nuo Kremliaus ir jokio strateginio sprendimo Minske mes neįsivaizduotume be vienokio ar kitokio Rusijos dalyvavimo“, – A. Anušausko mintį komentavo L. Kojala.
Pasak jo, tai, kas vyksta Ukrainoje, yra kita tema, tačiau tiek Baltarusijos integracijos su Rusija tema, tiek galimo karinio konflikto tema gali viena kitą papildyti.
„Kaip ir matome pastaruoju metu, kai Baltarusija nebežaidžia to žaidimo, kad nepripažįsta Krymo ar vengia pripažinti jį, arba netgi siūlosi Rusijai dalyvauti vienokia ar kitokia forma veiksmuose prieš Ukrainą, bent jau leidžiant Rusijai naudotis Baltarusijos teritorija.
Tai dar kartą įrodo, kad jokio savarankiškumo Baltarusija neturi. Jeigu kiltų didesnio masto karinė eskalacija Ukrainoje, Minskas akivaizdu kieno pusėje būtų“, – teigė L. Kojala.
G. Česnakas Ukrainos ir Baltarusijos klausimus laikytų labiau atsietais vienas nuo kito.
„Taip, Baltarusija yra integruota iš esmės viskuo, tik tai ne pavadinimu į Rusiją. Tokia akivaizdesnė integracija keičiant pavadinimus ar padarant kažkokiu Rusijos subjektu sukeltų didelį nepasitenkinimą ir Baltarusijoje.
Tiesą sakant, yra ten tam tikros jėgos, kurios nenori būti santykyje su Rusija, kad jos būtų akivaizdžiai pavaldžios, kažkokių pasipriešinimų ir protestų mes matytume“, – įsitikinęs G. Česnakas.
Profesoriaus nuomone, jeigu Rusija ir pasieks kokią pergalę, tai nebus nei Ukrainos, nei Baltarusijos okupacija.
„Jeigu kokia pergalė ir bus, ji bus kitokia. Susitikimuose, susitarimuose su Jungtinėmis Valstijomis. Čia labai sunku prognozuoti, kas bus, bet nemanau, kad tai bus arba Baltarusija, arba Ukraina. Sakyčiau, kad pergalės siekiama kitose sferose“, – teigė G. Česnakas.
