Įtampai prie išorinės Europos Sąjungos sienos pasiekus maksimalų tašką, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pakelia telefono ragelį ir paskambina į Maskvą Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
Rusijos ir Vokietijos vadovė yra panašaus amžiaus, kalba vienas kito kalba (tiek V. Putinas moka vokiškai, tiek A. Merkel – rusiškai), abu net yra gyvenę tame pačiame mieste – Drezdene.
Per pastaruosius keliolika metų, kol jie sėdi aukščiausiuose postuose, A. Merkel ir V. Putino santykiai turėjo ir pakilimų, ir nuopuolių. Kartais pakilimą rodydavo paprasti simboliai, pavyzdžiui, kai lyderiai apsikeisdavo dovanomis, tokiomis kaip alus ir rūkyta žuvis.
Kartais nuopuolius taip pat rodydavo simboliniai gestai, pavyzdžiui, kai A. Merkel ir V. Putino susitikimo metu po kambarį šmirinėjo Rusijos lyderio labradoras. Atrodytų, kas čia tokio, tačiau iš A. Merkel reakcijos matėsi, kad Vokietijos lyderei itin nejauku.
To priežastis – 1995 m. A. Merkel yra užpuolęs šuo ir nuo to laiko ji bijo šių gyvūnų. Nors V. Putinas dievagojosi, kad tikrai nenorėjo sukelti streso kolegei, tačiau analitikai spėjo, kad čia tik dar viena Rusijos lyderio gudrybė.
Tačiau lyderių santykius rodė ne tik tokie simboliai, bet ir daug esmingesni procesai. „Nord Stream 2“ dujotiekio projektas sėkmingai yrėsi į priekį, nors šį Vokietijos ir Rusijos susitarimą kritikavo ne vienas partneris Vakaruose.
Tačiau Vokietija nesivadovavo pragmatizmu, kai Rusija aneksavo Krymą ir sukėlė velniavą Ukrainoje. A. Merkel buvo viena iš sankcijų Maskvai iniciatorių bei palaikė paramą Ukrainai, kuri siekė daugiau nei milijardą eurų.
Visgi kibirkščiuojant situacijai prie Lietuvos ir Lenkijos sienų, A. Merkel pakėlė ragelį ir paskambino V. Putinui. Ne tik paskambino, bet ir paprašė daryti spaudimą Baltarusijai ir spręsti migrantų krizę.
Vėliau ji net du kartus skambino Aliaksandrui Lukašenkai, kuris nuo praėjusių metų vasaros, kai jo perrinkimą neteisėtu įvardijo daugelis valstybių, pirmą kartą bendravo su Vakarų lyderiu.
Ne vienas Vidurio ir Rytų valstybės politikas tokius A. Merkel žingsnius pavadino klaida, o Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis konstatavo, kad migrantų krizės akivaizdoje V. Putinas nėra problemos sprendimas, jis pats yra problemos dalis.
Visgi, kaip parodė pastarųjų dešimtmečių istorija, Vokietijos lyderiai ne kartą į Rusiją žvelgė kaip į galimą partnerę arba tą, su kuria reikia kalbėtis, jei norima užtikrinti Europos saugumą. Kodėl viena svarbiausių Lietuvos partnerių nesibodi kelti ragelį ir skambinti V. Putinui? Ir kaip Vokietija gali žvelgti į Rusiją jau po kelių savaičių, kai baigsis A. Merkel era ir vadžias į savo rankas paims „šviesoforo koalicija“.
Yra dvi medalio pusės
Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius, politologas Linas Kojala naujienų portalui tv3.lt teigė, kad Vokietijoje visada yra dvi santykių su Rusija kryptys.
„Viena vertus, mes matome sankcijas, kurias Vokietija ir inicijavo, ir palaiko Rusijos atžvilgiu. Mes taip pat matome vokiečių karius, kurie yra dislokuoti Lietuvoje nuo 2016 metų. Tai taip pat yra sprendimas, kurio Rusija nenorėjo. Matome ir kitus veiksmus, kurie nukreipti į Rusijos atgrasymą“, – kalbėjo RESC vadovas.
Tačiau tuo pačiu metu yra ir kita medalio pusė.
„Ir tas pats „Nord Stream 2“ projektas, ir nuolatinis kalbėjimas, kad reikia dialogo. Visa tai vyksta lygiagrečiai“, – teigė L. Kojala.
Vokietija neįsivaizduoja Europos saugumo be Rusijos
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, politologas Andžejus Pukšto sakė, kad pagal Vokietijos viziją Europos saugumo architektūra yra neįmanoma be bendradarbiavimo su Rusija.
„Be tarimosi su Putinu. [Vokietijai] Vidurio ir Rytų Europos šalių nuomonės yra tik iš dalies svarbios. Tokia vizija pagrįsta politiniais, ekonominiais interesais, kultūra, mentalitetu. Šitą reikia labai aiškiai pasakyti“, – teigė A. Pukšto.
Ne grėsmė, o partnerė
Kad Vokietija į Rusiją žvelgia ne taip, kaip Lietuva, Baltijos šalys ar Rytų ir Vidurio Europos valstybės sako ir buvęs užsienio reikalų ministras, konservatorius Audronius Ažubalis.
„Kadangi Berlyne ilgus metus į Maskvą žiūrima ne kaip į egzistencinę grėsmę, o kaip į geopolitinę ir pirmiausia verslo partnerę“, – naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo A. Ažubalis.
Politiko teigimu, šį požiūrį puikiai iliustruoja ir A. Merkel skambučiai V. Putinui ir A. Lukašenkai. A. Ažubalio nuomone, nei Vokietija, nei Prancūzija nėra valstybės, kurios vykdytų vertybinę užsienio politiką.
„Man jos asmeniškai tapo politinio oportunizmo simboliais, nes jos neturi nei noro, nei galios bėgti tokį, sakyčiau, ilgą politinį realių veiksmų prieš diktatorius maratoną, jos bijo bet kokio konflikto eskalacijos, nes, neduok Dieve, reikės imtis ryžtingų veiksmų. O tai susiję ir su ekonominiais nuostoliais. Štai kodėl tas skambutis yra visai natūralus, jis dera prie visos ilgametės Vokietijos Rytų politikos, nesvarbu, kas būtų valdžioje, ar krikščionys demokratai, ar socialdemokratai“, – tikino A. Ažubalis.
Ateina Maskvai palankesnė valdžia?
„Svarbesnis aspektas yra ne tai, ką daro Merkel, kuri po kelių savaičių jau nebebus Vokietijos kanclere, bet kokia bus naujosios Vyriausybės pozicija Kremliaus atžvilgiu ir kokiais principais bus vadovaujamasi. Panašu, kad toje koalicijoje gali būti labai išsiskiriančių pozicijų.
Nuo socialdemokratų, kurie tradiciškai yra labiau linkę ieškoti sąlyčio taškų su Rusija ir vystyti tokius projektus kaip tas pats „Nord Stream 2“, iki žaliųjų, kurie aštriau kritikuoja Rusiją dėl žmogaus teisių pažeidimų ar to paties dujotiekio projekto“, – pasakojo L. Kojala.
„[Socialdemokratai] visada buvo labiau palankūs Maskvai, negu krikščionys demokratai“, – pridūrė VDU docentas A. Pukšto.
Nuo Ostpolitik iki „Nord Stream 2“
Šioje vietoje A. Pukšto žodžiai tikrai ne iš piršto laužti, nes socialdemokratai šiltesnius santykius su Maskva mezgė dar Šaltojo karo metais.
Kai 1969 metais socialdemokratas Willy Brandtas tapo pirmuoju socialdemokratu kancleriu nuo 1930-ųjų, jis ėmė įgyvendinti žymiąją Ostpolitik (liet. Rytų politiką). W. Brandtas siekė bendradarbiavimo su komunistų valdoma Rytų Vokietija, o tai buvo visiškai priešingas požiūris nei prieš tai dešimtmečius valdžiųjų krikščionių demokratų.
Dar vienas ryškus sąlyčio su Rytais ieškotojas – iki 2005 m. kanclerio pareigas ėjęs kitas socialdemokratas Gerhardas Schroderis.
Per savo kadenciją jis stipriai palaikė „Nord Stream“ dujotiekio su Rusija projektą, o susitarimas dėl jo įgyvendinimo buvo pasirašytas paskutinėmis G. Schroederis kadencijos dienomis.
Praėjus vos kelioms savaitėms G.Schroderis buvo paskirtas „Nord Stream“ pirmininku. Vieni tai vadino didžiausiu kyšiu istorijoje, o tuometinis JAV Atstovų rūmų užsienio reikalų komiteto pirmininkas G. Schroderį dėl jo elgesio išvadino „politine prostitute“.
G. Schroderio karjeros pokytis net sukūrė naują terminą – šrioderizacija, kai požiūris į Rusiją yra nekritiškas ir politika vykdoma vien iš pragmatinių sumetimų.
Sumaišties gali įnešti šviesoforas
L. Kojalos nuomone, žinant tai, kad koalicijos ašimi bus socialdemokratai, sunku tikėtis, kad santykis su Rusija labai staigiai atšaltų.
„Bet bus įdomu, kaip bus pasidalijami portfeliai. Jeigu užsienio reikalų ministro poziciją užims žaliųjų atstovas arba atstovė, kas atrodo pakankamai realistinė perspektyva, tuomet kanclerio ir užsienio reikalų ministro ar ministrės nebūtinai gali būti tapati. Kitaip tariant, tai bus spalvinga koalicija, kaip ir sako, šviesoforo iliustracija“, – tvirtino L. Kojala.
Nereikia tikėtis esminių pokyčių
Tuo metu VDU docentas A. Pukšto nesitiki, kad naujoji Vokietijos valdžia į Rusiją žiūrės daug atšiauriau, nei tai darė A. Merkel kabinetas.
„Didelių pakeitimų nereikia laukti. Tuo labiau, kad naujasis kancleris Olafas Scholzas ateina iš opozicijos į valdančiuosius“, – pažymėjo.
Nors Lietuvoje gal tai ir sunku įsivaizduoti, bet Vokietijoje įprasta praktika, kad koaliciją sudaro socialdemokratai ir krikščionys demokratai. Realiausias kandidatas pakeisti A. Merkel kanclerio poste O. Scholzas yra dabartinis Vokietijos finansų ministras ir vicekancleris.
Prieš gerą dešimtmetį – 2007–2009 metais – jis ėjo socialinės apsaugos ir darbo ministro pareigas Vyriausybėje, kuriai taip pat vadovavo A. Merkel.
„Čia negali sakyti, kad opozicija perėmė valdžia. Iš dalies, vyksta tik pakeitimas ir, nemanau, kad čia būtų kažkokių esminių pakeitimų šioje politikoje. Nepaisant to, kad buvo Scholzo pareiškimas dėl Lukašenkos, kad jis yra diktatorius. Tie pareiškimai, ko gero, nebus toli nueinantys“, – samprotavo A. Pukšto.
Šrioderizacija negresia?
Tačiau bent jau pastarojo laiko O. Scholzo pasisakymai nekvepia šrioderizacija. Vertindamas migrantų krizę, politikas A. Lukašenką pavadino diktatoriumi ir nelegitimiu valstybės vadovu, tvirtino, kad nereikia kritikuoti Lenkijos, net ir kalbant apie fizinio barjero statybas. Taip pat O. Scholzas pasisakė už griežtesnes Europos Sąjungos sankcijas.
Rugpjūtį, duodamas interviu „Deutsche Welle“, O. Scholzas neatmetė galimybės, kad tapęs kancleriu, susitiktų su V. Putinu, tačiau pažymėjo, kad Krymo aneksija vis dar yra didelė problema, o Rusija turi suprasti Europos integracija tęsis bei grįžti prie teisės viršenybės principų.
Kiek kitokį, nei kitų socialdemokratų, požiūrį į Rusiją rodo ir ankstesnė O. Scholzo politinė karjera. Nuo 2011 iki 2018 m. politikas ėjo Hamburgo mero pareigas ir, kitaip nei jo pirmtakai, nesiekė pritraukti didžiųjų Rusijos investicijų į antrąjį pagal dydį Europos miestą.
Jau būdamas kandidatu į kanclerio postą, O. Scholzas neslėpė pasipiktinimo Rusijos nepagarba valstybių sienoms, vėl akcentuodamas Krymo aneksiją, ir pasiuntė signalą Maskvai.
„Jei jūs bijote atvirų Vakarų ir Europos Sąjungos visuomenių, nes manote, kad jos gali išplisti kaip virusas, mes jums padėti negalime“, – teigė jis.
Visgi nėra aišku, kokią poziciją Rusijos atžvilgiu užims socialdemokratai. Nepaisant to, kad O. Scholzas yra realiausias kandidatas tapti kancleriu ir jis nevengia kritiko Rusijai, socialdemokratų gretose yra ne vienas „rusofilas“, kuris siūlo pragmatiškesni ir šiltesnį bendravimą su Maskva.
Visgi, kaip pastebėjo L. Kojala, užsienio reikalų ministru gali tapti ne socialdemokratas. Vokietijoje gana įprasta, kad šis ministro portfelis atitenka mažesniems koalicijos partneriams, tad artimiausiais metais Berlyno užsienio politiką gali formuoti žalieji arba liberalai.
Požiūris į Rusiją priklausys nuo žaliųjų ir liberalų?
Žalieji yra vienintelė partija Bundestage, kuri nuolat priešinosi „Nord Stream 2“ projekui. Žaliųjų lyderiai Annalena Baerbock, Robertas Habeckas ir Cemas Ozdemiras žinomi dėl savo kritiško požiūrio į Kremlių. A. Baerbock yra siūliusi didinti spaudimą Rusijai, R. Habeckas palaikė ginklų tiekimą Ukrainai, o C. Ozdemiras yra pasakęs, kad V. Putinas daro didžiulę žalą savo valstybei.
Daug pragmatiškiau į Maskvą žvelgia Laisvųjų demokratų partija (FDP), kurios požiūris į Rusiją keičiasi priklausomai nuo politinių aplinkybių. Rinkimų kampanijos metu FDP palaikė sankcijas Rusijai dėl jos paramos A. Lukašenkai ir Sirijos diktatoriui Basharui al-Assadui. Visgi liberalai pabrėžė, kad Rusija yra glaudžiai susijusi su Vokietija ir Europa tiek kultūriniais, tiek ekonominiais ryšiais.
Visgi anksčiau liberalai į Rusijos veiksmus žiūrėjo kiek atlaidžiau. 2017 m. rinkimų kampanijos metu partijos lyderis Christianas Lindneris teigė, kad Krymo aneksiją reikia priimti kaip naują status quo, o Europos saugumas ir gerovė tiesiogiai priklauso nuo gerų santykių su Rusija.
Puikus pavyzdys, kad liberalų nuomonė priklauso nuo „vėjo krypties“ yra įtakingo partijos veikėjo Wolfgango Kubickio pareiškimai. 2020 m. po Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno nunuodijimo liberalas siūlė nutraukti rusiškų dujų importą. Visgi prieš dvejus metus W. Kubickis siūlė rimtai peržiūrėti sankcijas Rusijai, nes, kaip tuomet teigė politikas, jos neatnešė jokios realios naudos.
