„Žingsnis po žingsnio, kruopščiai ir nuosekliai atliksime užduotis, kurias turime atlikti“, – sakė Putinas.
Renginyje dalyvavęs Rusijos elitas ir įstatymų leidėjai plojo, linksėjo ir vėl plojo, kai jis Ukrainos Donecko, Chersono, Luhansko ir Zaporižės regionus vadino Rusijos teritorija. Tiesa, Putinas savo kalboje patogiai praleido svarbias detales, pavyzdžiui, tai, kad Rusijos pajėgos jau seniai buvo priverstos trauktis iš Chersono ir netenka daugiausiai žmonių nuo karo pradžios – daugiau nei 800 karių žūva per savaitę ar kartais net per vieną dieną.
Neaišku, kiek susirinkusiųjų nuoširdžiai tikėjo Putino kalbomis apie artėjančią Rusijos pergalę. Tačiau neginčytina tai, kad karo kritika tarp jau kariaujančių vyrų vis garsėja.
Daugiausia kritikos plaukia iš "vanagų, tų, kurie mano, kad Putinas ir jo kariuomenė nekariavo ryžtingai ar pakankamai efektyviai. Šie kritikai tuo pačiu yra ir Putino sąjungininkai, o jų komentarai yra siektis gauti daugiau įtakos valstybėje, prisistatyti geresniais strategais nei pačios Rusijos generolai. Nors kai kurie teigia, kad bet kokia kritika karui prilygsta netiesioginei Putino kritikai, nes jis taip pat priiminėjo sprendimus, nors daugiausiai kritikos visgi gauna generolai.
Jevgenijus Prigožinas, Sovietų Sąjungos laikais sėdėjęs kalėjime, dabar yra Wagner samdinių vadovas; Ramzanas Kadyrovas, žiaurus Čečėnijos lyderis ir Igoris Girkinas, kuris buvo žinomas kaip Igoris Siaubingasis dar nuo Jugoslavijos karo laikų, kai žudė Bosnijos musulmonus. Jis vėliau buvo apkaltintas Malaizijos oro linijų lėktuvo MH17 numušimu virš Ukrainos, visi šie veikėjai atvirai kritikavo Rusijos kariuomenę.
Šiuos vyrus skatina asmeninės ambicijos, tačiau jų pažiūros atspindi rusų, kuriems pavesta kovoti, prisipažinimą, kad Putino invazija vyko ne pagal planą. Prigožinas viešai pareiškė, kad Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu ir Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas tyčia sustabdė amunicijos tiekimą Wagnerio samdiniams, kovojantiems Rytų Ukrainos mieste Bakhmute, ir apkaltino juos išdavyste.
Jis taip pat apkaltino Rusijos kariuomenę prisiimant nuopelnus už Wagnerio pažangą Soledaro mieste – tai pirmoji Rusijos sėkmė per kelis mėnesius. Apie Bakhmuto puolimą jis rašė: „50 km spinduliu plius ar minus yra tik Wagner kovotojai".
Ginčuose tarp Gynybos ministerijos ir Prigožino Putinas iš pradžių atrodė linkęs palaikyti profesionalus – dar visai neseniai Wagneris verbavo kalinius, kad sustiprintų savo pajėgas, tačiau galiausiai pasirodė, kad nugalėtoju tapo Prigožinas.
Praėjus dienai po viešos kritikos, Wagneriui buvo išsiųsti Prigožino reikalauti šoviniai ir, remiantis kai kuriais pranešimais, Gynybos ministerija buvo priversta nuryti savo pasididžiavimą ir viešai pasveikinti sukarintos grupuotės „drąsą“. Per savo spaudos tarnybą „Telegram“ paskelbtame pranešime Prigožinas padėkojo „aukštose vietose“ esantiems žmonėms už sprendimą, sakydamas, kad „šimtai, jei ne tūkstančiai“ savo tėvynę ginančių vyrų buvo išgelbėti.
„Jų motinos ir vaikai negaus karstų su kūnais“, – sakė jis. Jau daugelį metų Prigožinas Putino vardu verbuoja ir siunčia samdinius kovoti į Siriją, Libiją ir kitas šalis. Tačiau ekspertai sako, kad jis vis dažniau siekia viešo asmens vaidmens, net kalbėdamas kaip politikas, o ne privatus verslininkas.
Nors aiškus Wagnerio ryšys su Kremliumi, Prigožino samdiniai niekada nebuvo oficialiai pripažinti Rusijos valstybės. Ukrainoje Wagneris taip pat turėjo likti šešėlyje, vykdydamas operacijas, kurias valstybė galėtų neigti, tuo pačiu apsirūpindamas kaliniais, kaip patrankų mėsa.
Tačiau Prigožinas dabar kritikuoja aukščiausius Gynybos ministerijos sluoksnius ir vaizduoja save kaip tiesmuką nacionalistą, bandantį apsaugoti Rusijos garbę ir savo vyrus. Per pastaruosius kelis mėnesius Prigožinas pripažino savo ryšį ne tik su Wagneriu (po ankstesnių neigimų), bet ir su Interneto tyrimų agentūra – trolių ferma, kuri slypi už dezinformacijos kampanijos, kuri siekė kištis į 2016 m. JAV prezidento rinkimus.
„Niekada nebuvau tik Interneto tyrimų agentūros finansininkas“, – sakė jis spaudos tarnybos pranešime.
„Aš tai sugalvojau, sukūriau, man tai pavyko ilgą laiką. Keletas Rusijos ekspertų „Foreign Policy“ teigė, kad Prigožinas pastaruoju metu jautėsi nepakeičiamas ir reikalingas Putinui, ypač po to, kai Rusijos pajėgos nesugebėjo įsiveržti į Ukrainą ir išsiveržti iš anksčiau okupuotų teritorijų. Jis prisistatė kaip didvyriškas karo vadas, nes žinojo, kad Putinui jo reikia labiau nei bet kada.
Joana de Deus Pereira, Karališkojo Jungtinių paslaugų instituto Europos ekspertų grupės vyresnioji mokslinė bendradarbė, atkreipė dėmesį į unikalų Prigožino požiūrį. „Prigožinas daro tai, ko dar niekas aukštuose sluoksniuose nepadarė“, – sakė ji. „Jis lanko mirusiuosius, sužeistuosius ir elgiasi kaip politikas".
Prigožinas ne tik „dirba nešvarų darbą mūšio lauke“, bet ir prisistato kaip nacionalinis veidas karo metu, sakė Deusas Pereira. „Tai yra politinis triukas, apie kurį, manau, Kremlius nepagalvojo. Jis nori padidinti savo politinę įtaką ir patekti į Kremlių. Elitas niekada to nepriims“, – sakė ji.
Kings koledžo Rusijos instituto Rusijos politikos profesorius Gulnaz Šarafutdinova sakė, kad lyderių, kontroliuojančių ginkluotus vyrus už valstybinių struktūrų ribų, iškilimas kelia grėsmę elitui. „Tai destabilizuoja“, - sakė ji, „nes tai atspindi valstybės nesėkmę“.
Karo studijų instituto Rusijos analitikė Kateryna Stepanenko „Foreign Policy“ sakė, kad kitą Kremliaus kritiką Kadyrovą skatina verslo interesai: „Jis nori apiplėšti okupuotas teritorijas. Turime pranešimų, kad kai kurie su juo susiję asmenys net užgrobė gamyklas Mariupolyje. Kadyrovas nori išplėsti savo įtaką ir būti atsakingas už okupuotas sritis.
Tai gali netikti kitiems, pavyzdžiui, Girkinui, Rusijos armijos veteranui ir buvusiam Donecko liaudies respublikos gynybos ministrui, kuris taip pat žinomas ir Igorio Ivanovičiaus Strelkovo vardu. Jis prisiėmė nuopelnus už Rusijos užkariavimus Kryme, sakydamas, kad tai paskatino 2014 metais jo rengtas išpuolis prieš Ukrainos miestą Slovjanską.
Jis taip pat kritikavo Putino 2022 m. gruodžio 9 d. tvirtinimą, kad specialiosios karinės operacijos eiga buvo stabili. Ekspertai teigė, kad Girkinas mano, kad Putinas turėjo organizuoti visišką mobilizaciją.
Bet kuris iš šių vyrų gali staiga ir paslaptingai dingti, kaip ir kiti kritikai prieš juos. Tačiau gynybos ministro ir kariuomenės vado puolimas vis tiek nelaikomas sunkiu nusikaltimu, jei jau užsitarnauji Putino ausį. Nepaisant to, jų salvės rodo vis stiprėjančią Rusijos elito kovą ir bandymą nusikratyti atsakomybę dėl Rusijos pajėgų nesėkmių mūšio lauke.
