Vietą, kur apsistojo 2 ukrainiečių šeimos, supa miškai, kalvos papėdėje plyti ežeras, pievose ganosi elniai. Tačiau karo pabėgėlė vis dar negali atsitokėti po patirto siaubo – ir menkiausias gėris jai kelia nuostabą.
„Užėjome į namus, namuose šilta. Tiesiog nesitiki. Aš atvažiavau čia – nesuprantu, aš gyva ar mirusi. Atvažiavau tiesiai iš pragaro“, – lieja emocijas nuo karo pabėgusi ukrainietė.
Kalbant su sūnumi, mamai stoja širdis
Atokiame Aukštadvario kampelyje glaudžiasi dvi ukrainiečių šeimos. Tarp jų – nė vieno suaugusio vyro, tik moterys ir vaikai. Kaimo turizmo sodyboje ukrainiečius priėmęs Vytautas Zalieckas prisimena, kaip vėlią sekmadienio naktį jie atvyko išsigandę, iš siaubo išplėstomis akimis. Kad ir kokias negandas patyrę, ukrainiečiai sutinka pasidalinti savo istorija viešai.
„Aš pasirengusi rėkti ant viso pasaulio“, – sako vyriausia šeimos moteris Galyna. Į Lietuvą ji atvyko su dviem anūkais paaugliais ir marčia Ina.
Nuo karo kartu su šia šeima bėgo Inos draugė Aliona ir du jos mažamečiai sūnūs. Visi jie traukėsi iš Vinicos miesto, kuris pagal populiacijos skaičių lenkia Vilnių daugiau nei 100 tūkst. gyventojų. Vinicoje įsikūrusi Ukrainos karinių oro pajėgų būstinė, o pats miestas yra arčiau sienos su Moldova.
Tačiau Lietuvą pasiekė ne visi šeimos nariai – vyrai liko kare. Išlydėję artimuosius į užsienį, jie stvėrė į rankas ginklus ir patraukė į frontą. O Galynos akyse žvilga ašaros kiekvieną kartą, kai kalba pakrypsta apie tėvynėje likusį sūnų Bogdaną.
„Visas karines Vinicos dalis jie bombardavo, visas absoliučiai. Kalbėjau su sūnumi – nutrūko ryšys. Aš renku, renku numerį, širdis stoja, jis nekelia. Sakau: Sūneli, parašyk man tiesą, kas ten buvo, čia ryšys, ar kas nors kita? Aišku, atsakė, kad tai ryšys. Bet kas ten iš tikrųjų buvo, aš iki šiol nesuprantu“, – jautriai kalba Galyna.
Stvėrė ginklą, nes kitaip nepažiūrėtų vaikams į akis
Moteris iš pradžių nenorėjo sutikti su Bogdanu, kad jis vienas liktų Ukrainoje. „Ginčijausi su sūnumi. Bet ką jis gali padaryti dėl šeimos? Išvežti, padaryti saugius. Sakė, kad jis bus Ukrainoje, bet jausis ramus dėl mūsų. Aš sakiau, kad aš negaliu, nes tai mano vaikas, mano sūnus. Jis pasakė: Jei neišvažiuosi, mane perplėši pusiau – čia turėsiu jaudintis dėl tavęs, ten – dėl jų [žmonos ir vaikų]. Ramino, kad atiduoda į geras rankas“, – pokalbio su sūnumi detales mini Galyna.
Dabar Ukrainoje niekam nekyla klausimų, stoti į mūšį su Rusija, ar ne, pastebi moteris. Vyrų skatinti nereikia – jie, nelaukdami šaukimo į karą, patys griebia automatus ir eina ginti tėvynės.
„Kiekvieną dieną siunčia po 3–4 autobusus į Ukrainos dalis, kur reikia karinių pajėgų. Atitarnavę ar ne, visi renkasi. Aš išvis stebiuosi – nėra nė vieno, kuris pasakytų: Aš neisiu. Motinos verkia. Aš irgi savajam sakiau: Kur tu, tu ką, nenormalus? O jis man atsako: Mama, kaip aš pažvelgsiu savo vaikams į akis? Ar įsivaizduoji, ką kalbi? Aš eisiu, nes kitaip negalėsiu savo vaikams į akis pažiūrėti“, – graudinasi Galyna.
Moteris priduria, kad dabar Ukrainoje visi yra gynėjai. Nėra nei per senų, nei per jaunų – visi stoja mūru prieš okupantus.
Su Bogdanu mama susisiekia per mobilias programėles „Viber“ ir „Telegram“. Paprastai susiskambina 3–4 kartus per dieną, o jei užsiėmęs, rašo žinutes. „Man daug nereikia. Kaip reikalai? Viskas ok. Ir suprantu, kad jis yra, man nieko daugiau nereikia“, – kalba ukrainietė motina.
Degina kaltė: pati išsigelbėjo, o kiti liko Ukrainoje
Pabėgimas nuo karo, brovimasis link saugios teritorijos be galo sekina. Vyresnioji ukrainietė pasakoja, ką jiems teko patirti pakeliui į Lietuvą. Šeimos judėjo dviem mašinomis, be menkiausio sustojimo, visą kelią jos vairavo, tarp jų ir pati Galyna.
„Vakarų apskritys, kurios ribojasi su Lenkija, Rumunija, visas pasienis – sausakimšas. Net neklauskite, kiek truko ši kelionė. Už vairo važiavome 36 valandas be sustojimo. Vairavau ir negalėjau sustoti, maniau, kad jei nors sekundei nukreipsiu dėmesį, atsijungsiu.
Pasienis pilnas – 3 eilės mašinų, kiekvienoje mašinoje – moteris už vairo, vyrų nėra visai, tik vaikai ir senukai. Šitos mergaitės gelbėja savo šeimas, tai baisu. Visi važiuoja ir visi į niekur. Lagaminėlis į rankas ir viskas“, – kelionės vaizdus apibūdina Galyna.
Tačiau naujienos iš Ukrainos fronto pasiekia moterį ir čia, Lietuvoje. Ji pasakoja, kaip akylai seka informacijos srautą: „3 valandą ryto užmiegu, o pusę septynių vėl keliuosi. Paskaitau, paskaitau. Labai sunku, man galvoje visa tai netelpa.“
Galyna atvirauja, kad greta visų sukrečiančių išgyvenimų prisideda ir kaltės jausmas. Ją iš vidaus graužia kaltė, kad ji išvyko į Lietuvą, o kita dalis giminės taip ir liko karo sūkuryje, nes nepajėgė išvažiuoti iš Ukrainos. „Krūva tokių jausmų, apie kuriuos taikos metu net nepagalvoji“, – sako moteris.
„Jei atvirai, širdis ne vietoje. Aš fiziškai čia, o mintys mano ir aš visa – ten“, – sako Galyna. Visos mintys ir planai jos galvoje sukasi aplink vieną ašį – „kad greičiau visa tai baigtųsi“. Moteris sako galinti tik melstis ir neprarasti vilties.
14-metis Sviatoslavas tiki: „Priešui nėra jokių šansų“
Vėliau kalbamės su jaunesniuoju Galynos anūku – 14-mečiu Sviatoslavu. Vaikinas rusiškai nekalba, į užduodamus klausimus atsako ukrainiečių tarme. Jo laikysena ori, veidas ramus – matyti, kad jam teko akimirksniu suaugti ir būti ramsčiu šeimos moterims.
Jis pasakoja, kaip jautėsi tą akimirką, kai suvokė, kad šalyje įsivyravo tikras karas.
„Visų pirma, supratau, kad greičiausiai išvažiuosime ir aš ilgą laiką negalėsiu bendrauti su draugais, negalėsiu jiems padėti pasitraukti iš šalies. Tai labai apmaudu. <...> Kai išeidinėjome iš namų, kad pasiimtume močiutę, buvo sprogimas. Visi krito ant kelių. Tuo momentu supratau, kad prasidėjo karas“, – pasakoja Sviatoslavas.
Žiauri realybė vaikinui smogė netikėtai, tačiau jis išlaikė blaivų protą. „Dar pilnai nepabudęs, jau įsitraukiau į veiksmą. Bet karas karu – mūsų priešui nėra jokių šansų“, – įsitikinęs jis.
Jo mama Ina vėliau pasakojo, kad visi vaikai atidžiai seka naujienas apie karą Ukrainoje – atriboti jų nuo informacijos srauto neįmanoma, nes viską įvairiais kanalais sužino daug greičiau nei suaugę. Vaikai nuoširdžiai džiaugiasi, kai Ukraina numuša Rusijos lėktuvą, tanką ar kitą sunkiąją techniką. Užtat kaskart, kai pranešama apie aukas, vaikai giliai liūdi.
Padėti ukrainiečiams gali kiekvienas
Portalas tv3.lt primena, kad suteikti pastogę nuo karo bėgantiems žmonės gali kiekvienas Lietuvos gyventojas, pakanka turėti noro.
Visi, kas turi laisvą kambarį, butą, sodybą ar kokį kitą kampelį, ir gali priimti ukrainiečius, gali registruotis platformoje „Stiprūs kartu“. Tai padaryti galite paspaudę čia.
Pinigines aukas Ukrainos žmonėms renka organizacija „Blue/ Yellow“, aukoti galite šiame tinklalapyje. Taip pat galima skirti 3 arba 5 eurų auką trumpuoju numeriu 1482.
Lietuvos gyventojai Ukrainai jau paaukojo daugiau nei 10 mln. eurų. Lėšos skirtos karinei ginkluotei, medicinos priemonėms ir kitiems reikmenims įsigyti bei siųsti į šią valstybę.
Daugiau istorijų apie karo alinamą Ukrainą galite pamatyti TV3 Žinių reportaže:
