Laisvės partija mirk-gyvenk nesutinka pritarti Finansų ministerijos parengtai pilnai mokesčių reformai, nebent pritars tik keletui elementų. Finansų ministerija bandė nukelti reformos įgyvendinimą 2025 metams, bet Europos Komisija neįžvelgė tam rimtų priežasčių. Laisvės partijos politikai mano, kad Lietuva turėtų siekti persiderėti ne dėl reformos terminų, o dėl turinio.
Neoficialiai pasakojama, jog iš finansų ministrės Gintarės Skaistės jų partijos lyderė Aušrinė Armonaitė išgirdo siūlymą eiti pačiai ir derėtis. Negana to, Laisvės partija nebelabai jau pasitiki tuo, ką sako aukšti konservatorių politikai ar kolegos ministrai. Konservatoriai savo ruožtu pradeda abejoti, ar koalicija išvis egzistuoja, santykiai pradeda panašėti į disfunkcinius.
„Mes neturime balsų. Mes darome viską, kad neprarastume tų pinigų. Reiktų jau išsiaiškinti dėl koalicijos, nes jau antra savaitė, kai panašėja, kad neturime. Tie visi dokumentų tekinimai, šantažai, nebalsavimas ne tik už mokesčius... Reikia dar pasižiūrėti, duomenų gal per mažai. Bet kai pagalvoji, o vardan ko tai koalicijai būti, jeigu tu negali priimti Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo, negali priimti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo? Kas jau ten tada beliko? Eiti lakstyti pas opoziciją? Bandėm socdemus pririšti prie nekilnojamojo turto mokesčio per Savivaldybių asociaciją, bet nepavyko. Ir negali pykti, nes mes ne su jais esame sudarę koaliciją. Tai kas yra atsakingas dėl tokios situacijos? Tai tegul jie (Laisvės partija) ir prisiima atsakomybę. Ar jų įsižeidimas, kad su jais nesuderino reformos, yra vertas tiek, kad Lietuva negautų tų pinigų?“, – kalbėjo vienas politikas iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų.
Iš kur šie pinigai?
Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė biurokratų koridoriuose yra neseksualiai vadinama RRF trumpiniu pagal anglišką pavadinimą Recovery and Resilience Facility. Nors pavadinimas kelia žiovulį, bet iš tiesų tai labai geras instrumentas, kuris buvo sugalvotas Europos šalims padėti atsigauti po koronaviruso pandemijos.
Jo esmė tokia, kad Europos Komisija išleidžia obligacijas Europos Sąjungos vardu, tai yra skolinasi kapitalo rinkose, o šiuos pinigus kiekviena šalis turi panaudoti vykdydama struktūrines reformas. Kitaip tariant, pinigai negali būti pravalgomi ar skiriami atlyginimų didinimui, o turi būti padėti įgyvendinti konkrečiai šaliai svarbias reformas. Bet kai svarbios reformos finansuojamos iš europinių pinigų, kiti biudžeto pinigai „atlaisvėja“ ir juos galima skirti medikų ar pedagogų atlyginimų didinimui, keliams, gynybai ar panašiai. Todėl atsisakyti papildomų europinių lėšų arba prarasti jas dėl vidinių rietenų būtų labai neprotinga.
Dabartinė Lietuvos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano, pavadinto „Naujos kartos Lietuva“, vertė – 3,85 mlrd. eurų: tai yra, 2,3 mlrd. eurų dotacijų ir 1,55 mlrd. eurų paskolų. Tai beveik dvigubai viršija pirminio Lietuvos plano vertę ir yra siaubingai dideli pinigai.
Europos Komisija duodama šį meduolį tikisi dviejų dalykų: kad Lietuva spręstų opiausias ekonomines ir socialines problemas ir kad investuotų į žaliąją ir skaitmeninę pertvarką. Lietuva pati parengė planą, kuriame numatė, kokias reformas ketina atlikti ir kur investuos pinigus, o Europos Komisija šį planą peržiūrėjo, jam pritarė visos Europos Sąjungos šalys balsuodamos Europos Sąjungos Tarybos formatu.
Vyriausybė būtent iš šių pinigų suplanavo finansuoti mokyklų, ligoninių, skubiosios pagalbos tarnybų tinklus, taip pat profesinį rengimą ir mokymą, sugalvojo peržiūrėti aukštojo mokslo finansavimo sistemą bei numatė reformas, kurios sustiprintų viešąjį administravimą, gerintų mokesčių surinkimą, patobulintų mokesčių sistemą, užtikrintų gyventojams minimalias pajamas, skaitmenintų valdžios procesus ir panašiai. Jei ne šis europinis meduolis, didelis klausimas, ar Lietuvoje mokyklose rastųsi laboratorijos ar sensoriniai kambariai autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams, ar galėtume vieningai kviesti greitąją pagalbą visoje Lietuvoje, ar būtų kas nors susirūpinęs bedarbių apsauga, kai žmonės moka įmokas kone visą gyvenimą, bet praradę darbą turi atitikti griežtus kriterijus išmokai gauti.
Pagal šį planą Lietuva 2021 m. rugpjūčio mėnesį gavo 289 mln. eurų išankstinį finansavimą, o 2023 m. gegužės mėn. – 542 mln. eurų pirmąją išmoką. Dar 26 mln. eurų mokėjimas buvo sustabdytas, nes, Europos Komisijos vertinimu, Lietuva nepasiekė dalies pirmajam mokėjimui skirtų tikslų.
O dabar mums gresia prarasti kur kas daugiau, nes premjerės, konservatorių faktinės lyderės Ingridos Šimonytės ir Laisvės partijos pirmininkės Aušrinės Armonaitės stovyklos nesusitaria dėl mokestinės pertvarkos, dėl kurios Lietuva jau buvo pasižadėjusi Europos Komisijai. Europos Komisija pinigus dalina tik atlikus darbus – tai yra, avansas, įvykdyti darbai, likusi išmoka. Nėra darbų, pinigai neatkeliauja.
„Prieš kreipiantis dėl mokėjimų reikia įrodyti, kad pasiekti tam tikri rodikliai. Tie visi rodikliai ir mokėjimai nurodyti Europos Sąjungos teisės akte, kurį patvirtino visos narės. Jeigu taip atsitinka, kad kažkuris iš rodiklių nepasiektas ar nepakankamai pasiektas, tai tokiu atveju pagal numatytą procedūrą Europos Komisija siūlo stabdyti ar užšaldytų tam tikrą mokėjimo dalį ir tuomet vyksta dialogas su valstybe. Valstybė gali pateikti argumentus, vyksta diskusija ir tie pinigai arba atšildomi, arba jie iš dalies atšildomi. Arba jų netenkama“, – pasakoja Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega.
Nėra visiškai aišku, kodėl pinigų Lietuva gali netekti, bet skaičiuojama šimtais milijonų, nes šiuo atveju kalbama apie darbų pabaigimo stadiją, kai įstatymai turi būti priimti. Pasak M. Vaščegos, tikslūs skaičiai paaiškėja, kai valstybė neatlieka to, ką prisižadėjo.
„Šiai dienai yra sustabdyti 26 mln. eurų, bet tai buvo tik tarpinis žingsnis, dėl kurio įvyko sustabdymas. Dabar mes kalbame apie kitą žingsnį – įstatymų priėmimą – ir čia jau sustabdymams taikomas koeficientas yra 10, vadinasi, ir sumos gali būti net ir dešimt kartų didesnės nei dabar sustabdytos“, – sakė M. Vaščega.
Kiti šaltiniai mini apie 350 mln. eurų sumą, apie kurią neva kalba finansų ministrė. Tikslumo nėra, bet valdančiosios koalicijos pykčius galima įkainoti maždaug 260-350 mln. eurų.
„Jeigu Lietuva nieko nepriima, tai 26 mln. eurų tikrai bus prarasti, bet didžiausias skausmas pareis po rinkimų 2025 metais. Tada bus didžiausi praradimai. Atėjusi nauja valdančioji dauguma turės per porą dienų susigaudyti ir pateikti kažkokią reformą, kuri tiktų Komisijai ir atšaldytų lėšas“, – portalui tv3.lt teigė vienas ilgametis politikas.
„Socdemams čia bandė labai gražiai išaiškinti, kad žiūrėkit, jūs čia po rinkimų ruošiatės valdžią imti, jums po rinkimų bus blogai. Ateinat ir pūkšt, 260 ar 350 milijonų dingo. Jie tai komunikuoti moka, pasakos, kokie tie socdemai nevykėliai“, – pridūrė pašnekovas.
Skaistės ministerija pasiuto
Kad situacija rimta, liudija ir kilęs apsižodžiavimas tarp Lietuvos į Europos Komisiją deleguoto Virginijaus Sinkevičiaus bei Finansų ministerijos. Iš pradžių paaiškėjo, kad Europos Komisija nesutiko nukelti Lietuvos pažadėtos mokestinės reformos įgyvendinimo terminų į 2025-ųjų pradžią, kas būtų reiškę, kad naujai susiformavusi Vyriausybė po Seimo rinkimų būtų pastatyta į rampų šviesą, kaip nesugebėjusi padaryti Lietuvos prisižadėtų darbų.
Negebėjimą atlikti darbų laiku Lietuva motyvavo užsitęsusiomis vidinėmis šalies diskusijomis dėl didelio ekonominio neapibrėžtumo Rusijai įsiveržus į Ukrainą, lėtėjančio ekonominio augimo, aukšto infliacijos lygio ir didelių energijos išteklių kainų, spartaus palūkanų augimo eurozonoje, poreikio mobilizuoti resursus padėti verslui ir panašiai. Iš esmės – Rusijos karas prieš Ukrainą ir po to sekusios ekonominės pasekmės sumaišė visas kortas ir Vyriausybė neva negalėjo padaryti darbų.
Eurokomisaras V. Sinkevičius socialiniame tinkle atkreipė dėmesį, kad I. Šimonytės ministrų kabinetas turėjo daugiau nei dvejus metus, kad sugalvotų tokią mokesčių reformą, kuriai gebės surinkti balsus Seime ir kurią patvirtintų Europos Komisija. Jis atkreipė dėmesį į Lietuvos vėlavimus pateikti nacionalinį planą, negebėjimą įvykdyti tarpinių įsipareigojimų ir tapimą pirmąja valstybe Europos Sąjungoje, kuri gavo neigiamą atsakymą iš Europos Komisijos dėl prašymo koreguoti savo įsipareigojimus, nes „tiesiog nesugebėjo paaiškinti, kodėl tai reikalinga“.
G. Skaistės ministerija reagavo kaip gavusi šlapiu skuduru per veidą: įsižeidė, išplatino pranešimą, kuriame pabrėžė, jog V. Sinkevičius yra atsakingas už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę bei nurodė, kad negebėjimas atlikti darbų susidarė dėl labai rimtų priežasčių – nesvarbu, kad visi kiti mano kitaip.
Pats V. Sinkevičius paprastai labai retai veliasi į Lietuvos vidaus diskusijas, nes akivaizdžiai tikisi gerai sutarti su visais politinės sistemos žaidėjais: konservatorių vadovaujama Vyriausybe ar kitoje barikadų pusėje esančia Prezidentūra. Kitaip tariant, elgiasi visiškai skirtingai nei, pavyzdžiui, Dalia Grybauskaitė, nevengdavusi išrašyti velnių Vyriausybei – kaip tik ant to ji „pasistatė“ prezidento rinkimų kampaniją. Taigi pats faktas, kad V. Sinkevičius nutarė pasisakyti viešai, gali liudyti arba, kad pasisakymas buvo suderintas su Europos Komisijos prezidente, arba kad jis paprasčiausiai neteko kantrybės. Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė viešai prasitarė manantis, kad taip V. Sinkevičius „grįžta“ į nacionalinę politiką, nes kadencija baigiasi.
„Čia yra premjerės pyktis“
Nors pastaruoju metu daugiausia kalbama apie Nekilnojamojo turto mokestį, bet į pačios Lietuvos susigalvotus įsipareigojimus įeina daugiau elementų, kaip kad minimalių pajamų gyventojams užtikrinimas, didesnė nedarbo socialinio draudimo aprėptis, įvairių mokestinių lengvatų ir ar specialių apmokestinimo sąlygų panaikinimas, pajamų nelygybės mažinimas, papildomas aukštų pajamų iš įvairių šaltinių (ne tik darbo santykių) apmokestinimas ir panašiai.
Laisvės partija jaučiasi jokia forma nesiderėjusi dėl tokios mokestinės reformos, nors ji jau taip net nebevadinama, nes I. Šimonytė palaidojo viltis ją teikti visu paketu. Bet kuriuo atveju laisviečiai nepritaria pagrindinio būsto apmokestinimui, jiems nepatinka išimčių naikinimas pagal verslo liudijimus ar individualią veiklą dirbantiems asmenims ir panašiai.
Laisvės partijos vicepirmininkas Vytautas Mitalas teigia, kad Vyriausybė nebalsavo dėl konkrečių rodiklių, kas bus pasiekta vardan to, kad Lietuva gautų numatytas lėšas. „Kiek turiu žinių, Finansų ministerija siekė persiderėti terminus rodiklių įgyvendinimo, bet ne patį turinį. O būtent turinį ir reikia persiderėti“, – aiškino V. Mitalas.
Politikas pabrėžia, kad ne viskas krypsta blogyn: pavyzdžiui, Seimas priėmė „žaliųjų“ kuro akcizų paketą, kuriam įsigaliojus didėja taršaus kuro akcizai, įvedami papildomi taršos mokesčiai, atsisakoma lengvatų, tačiau neapribojamas pigesnio žemdirbių dyzelino naudojimas. Dyzelino akcizas bus palaipsniui suvienodinamas su benzino, taip skatinant rinktis mažiau taršų kurą.
„Man atrodo, kad per mažas fokusas dedamas ant darbo santykių apmokestinimo mažinimo, ką rekomenduoja Europos Komisija ir tarptautinės organizacijos. Nes stovime ant dviejų kojų: ant vienos reikia didinti svorio centrą, ant kitos – pamažinti. Tai ne tik Nekilnojamojo turto mokesčio vienokia ar kitokia pertvarka, bet ir kitų mokesčių pertvarkos tikrai aktualios, bet dėl konkretaus turinio Europos Komisija yra linkusi šnekėtis su visomis šalimis, mano supratimu, tikrai šnekasi. Ir sakyti, kad yra vienintelis kelias, keisti deadline'ą, yra neteisinga. Nes planus, jų turinį keičia daugelis šalių, įskaitant ir Lietuva. Tai kodėl vieną išlaidų dalį galima pakeisti, o prielaidų dalies negalima pakeisti, tuo labiau, kad mokesčiai yra šalies narės kompetencijų sritis“, – sako V. Mitalas.
Politikas pabrėžia, kad mokestinė reforma „nebuvo derinta su niekuo: nei su visuomene, nei su Liberalų sąjūdžiu, nei su mumis. Ta reforma yra padaryta Finansų ministerijos darbo grupės ir tiek“. „Bet nėra taip, kad jeigu būtų derinę, mes būtume pasirašę. Jeigu ji būtų gera, kad ir nederinta, tai būtų gerai. Bet jinai gera nėra“, – sako V. Mitalas.
„Tai yra bullshit'as: įsirašyti rodiklius, su niekuo nesitart ir tada kaltinti kitus“, – sakė kitas Laisvės partijos politikas, sutikęs kalbėtis anonimiškumo sąlygomis.
Jis kalbėjo, kad Lietuva jau yra gavusi nemažai lėšų, bet ne visas jas galima greitai įsisavinti. Kitaip tariant, realių įsipareigojimų ir projektų Lietuva turi mažiau nei gavome europinių pinigų, todėl esą Finansų ministerija net nelabai stresuoja. „Čia yra premjerės pyktis, nes jai stringa mokesčiai, o jinai labai gerai juos išmano, o visi kiti neišmano“, – sakė pašnekovas.
Tai ar vis dar egzistuoja valdančioji koalicija, jeigu nesusitariama dėl reikalingų įstatymų pakeitimų priėmimo? Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas sako, kad formaliai ji egzistuoja tol, kol koalicijos partneriai nenutars kitaip.
„Kol nėra pasakyta kitaip, ji egzistuoja. Žinoma, sprendimai vėluoja, gal jie nėra optimalūs, bet sakyti, kad sprendimai nepriimami, negalima. Jau seniai sakiau, kad rudens sesija bus sudėtinga. Neigiamą poveikį koalicijos darnai padarė vasarą pasiūlytas sprendimas paleisti velniop visą Seimą. Po to tie ryšiai pradėjo trūkinėti“, – sako E. Gentvilas.
Užderėjo jaunųjų biurokratų - politikų karta, kuri niekada nestovėjo eilėse, nesiskolino nuo atlyginimo iki atlyginimo, nevažinėjo autobusais, troleibusais. Tik tvirtai žinojo - pinigai guli komodos stalčiuje. Jie ten kažkokiu būdu dauginasi, nes kiek beimtum - jų tiek pat arba daugiau. Gal net daugiau, nes karts nuo karto "apskabius" banknotų krūvą, pastaroji lyg augalas atkunta gražesniais ūgliais - vis naujesnėmis kupiūromis.
Jie niekada nežinojo, kaip pinigai atsiranda - nedirbo gamyklose, nešlavė šaligatvių, nesikėlė penktą, kad spėtų septintą, nejautė egzistencinio nerimo dėl vadovo pabarimo ar frazės - tave atleisiu, parduotuvėse atsiskaitydami kortele nesvarstė - jei neužteks, atgal į lentyną padėti pieną ar dantų pastą.
Jie nekariavo su sodromis, mokesčių inspekcijomis, niekada nejautė konkurencijos šalia jų kiosko išdygus kitam gėlių kioskui, nearė žemės, neaugino javų, nejautė nevilties laikydami karvių bandą, neseparavo pieno ir neslėgė sūrių. Kartais atrodo, jog net jų vaikai nebeskirtų karvės nuo elnio.
Jiems iki šiol niekas deramai ir nepaaiškino - aplink Vilnių sukasi visai kita - skurdo, nepriteklių, nedarbo, dažno nevilties galaktika, iš kurios neatlaikius išvykstama gyventi į kitas šalis. Kad ir kaip mylėtum tėviškę, negalėtum be Tėvynės, kad ir kokie brangūs bebūtų paliekami tėvai ir namai.
Kaip kalba, taip elgiasi
Maža to, savo nežinojimu aukščiausio lygio biurokratai dar sugeba mus ir nustebinti. Antai A. Kubilius rimtu veidu, rimtų veidų konservatorių jūroje išsireiškęs, girdi, mes susilyginome su Japonija. Arba brangiai apmokami švedų bankų propagandiniai aptarnautojai sviedžia - "dar niekada Lietuva taip gerai negyveno".
Ne, ne Lietuva taip gerai negyveno. Dar niekada bankai ir jų išlaikomi ekonomistai taip gerai negyveno, ir A. Kubilius , atleiskite jog jį laikau kaip visos Lietuvos politinės biurokratijos simboliu, savo atlyginimu ne tik susilygino su Japonija, o ją paliko ir vytis.
Skaitant tokius ir panašius "niekada taip gerai" negyvenusių teiginius, neprošal po ranka turėti kraujospūdžio matavimo aparatą - staiga supranti, jog nieko nebesupranti. Tokie didžiuliai skirtumai tarp tų kas kalba ir tų, kurie verčiami tose kalbomis gyventi.
Ir jau visai nejuokinga, kai žinai, jog žmogus kalba kaip mąsto, kaip mąsto - taip ir elgiasi. Toks gana negailestingas tiesioginis ryšys tarp žmogaus minčių ir veiksmų.
O dabar paskaitykite tai - "Stebint pastarojo laikotarpio diskusiją apie NT mokestį (atmetu marginalines kailių plėšimo temas, nes čia nieko naujo, labiau kalbu apie tuos, kur tikėtumeis kažkokios taikos su savo įsitikinimais kitose srityse), gali suprasti populizmo dedamąją – būna, kad politikoje be jos sunku ir tada ne šiaip, kad ignoruoji, kas rekomenduojama tarptautinių organizacijų (imkim tik tas rekomendacijas, kurios mums patinka, kurios ne – tai gal ne tokios jau ir tarptautinės), kas įrašyta Vyriausybės programoje ir jos priemonių plane, siūlai didinti savivaldos išlaidas, bet kategoriškai atsisakai didinti savivaldos pajamas – tegul viską apmoka finansų ministrė „iš biudžeto“, nors funkcija absoliučiai ir visiškai savivaldybės savarankiška."
Ką supratote?
Na gerai, nebekankinsiu. Tai mūsų valstybės milžiniško rango tarnautojos - ministrės pirmininkės pasisakymas ginant nekilnojamo turto mokestį veidaknygėje. Nors ne viskas blogai. Ministrė pirmininkė savo parašyme gana suprantamai piktinasi nemokančiais matematikos. Ir tik.
Daug kodėl?
Kaip tikra arogancijos stoka niekada nesiskundžiusių konservatorių valdžios atstovė I. Šimonytė net nebando atsakyti į visuomenės keliamus klausimus.O jų tikrai yra daug.
Kodėl NT mokesčio tarifas galės būti nuo 0,05 proc. iki 4 proc. ir tarifo skirtumas 80 kartų? Nors konkretų dydį palikta nusistatyti kiekvienai savivaldybei, 4 proc. tarifas reiškia ne ką kita, o turto nusavinimą - šio mokesčio neišgalintys mokėti bus priversti savo pirktą - palikimu gautą turtą palikti valstybei
Kodėl bus apmokestintas pirmas bustas ir jau dabar nekuklumu spindinčios palūkanos, ėmusiems paskolas, sužibs nauju ryškumu?
Kodėl civilizuotame pasaulyje NT mokestis suprantamas kaip infrastruktūros mokestis, o Lietuvoje savivaldybės galės elgtis kaip panorėję, juolab žinome, kaip valdininkai elgiasi su ne savo pinigais.
Kodėl privalės mokėti net iš pensijų ar išmokų gyvenantys , juolab kaimuose dar moka ir už žemę.
Kodėl tarifo nustatymoe numatyti kriterijai, tarp kurių - nekilnojamo turto techninės savybes, įskaitant energetinį naudingumą. Kodėl nusitaikyta į pačius vargingiausius, gyvenančius senuose pastatuose ir negebėjusius apsišiltinti pagal naujausius "tvarios" ekonomikos reikalavimus.
Viskas paprasta
Niekas – nei „Ignitis grupės“, nei šios Vyriausybės atstovai – taip ir nesugebėjo normaliai paaiškinti, kodėl „Igničio grupės“ įmonė „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) vartotojams skolas grąžins per tokį ilgą laiką. Net 15 metų užtruks grąžinimas!
O „Ignitis“, net už mažesnę skolą, nei 88 Eur, vartotojui iš karto grasina atjungti elektrą. Sakysit, nesugebėjimas paaiškinti situacijos – komunikacijos spragos? Nemanau. Nes, uždirbdama milžiniškas sumas „Ignitis grupė“, visada gali sau leisti nusipirkti geriausius komunikacijos specialistus, kurie padėtų išspręsti šią krizę, nuolankiai paaiškinant vartotojams, kas ir kaip bus.
Tačiau „Ignitis“, panašu, kad su neigiamu įvaizdžiu tapatintis nenori, juo labiau, kad valstybės kontrolės pateiktoje medžiagoje yra ir daugiau klausimų. „Ignitis“ negali nenujausti, jog labai artimoje ateityje, kai neliks konservatorių valdžioje ir nebus kam užstoti, teks ne kartą aiškintis vartotojams, kodėl sparčiai kyla elektros kainos, kai pati šalis statosi vėjo jėgainių parką jūroje ir t.t.
O grįžtant prie valdžios – energetikos ministras konservatorius Dainius Kreivys asmeniškai nesuinteresuotas kalbėti dėl jo asmeninių finansinių interesų „Ignitis grupėje“. Kiti šioje Vyriausybėje, net ir ta pati I.Šimonytė tikisi, kad ši tema greitai „numirs“ savaime, todėl taip pat nemato reikalo kažką aiškintis ar žadėti, kad padės žmonėms. Juo labiau, kad net nesiruošia padėti.
Visi puikiai žinome, kad „Ignitis grupė“, jau NEBĖRA visuomenės interesams atstovaujanti įmonė. Ji turi akcininkus, kurių siekis uždirbti. Kieno dėka taip nutiko, visi žinome. Aš jau ne kartą viešai „padėkojau“ Sauliui Skverneliui, kad jis taip nuoširdžiai susigundė dirbti su konservatoriais ir visiškai negalvoja apie Lietuvos žmones, kaip ir už tai, kad dabartinis energetikos ministras ir dar nežinia kiek konservatorių bei jų bičiulių yra asmeniškai suinteresuoti įmonės pelnu (mažieji akcininkai viešai neskelbiami).
Tikriausiai nieko paguodžiančio šiandien nepasakysiu – ateityje bus tik blogiau, nes, nei ši valdžia, nei „Ignitis grupės“ akcininkai nėra suinteresuoti, kad Lietuvoje būtų pagaminta kuo daugiau pigios elektros iš atsinaujinančių šaltinių. Vartotojai valdžios maitinami pasakomis apie kažką, kas bus, o verslui, kuris pasiruošęs prisiimti visas rizikas ir jau šiandien investuoti į elektros gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių (valstybei nereikėtų leisti mokesčių mokėtojų milijonų), net neleidžiama prisijungti prie tinklų.
Kaišiojami pagaliai ir stabdomi procesai visais įmanomais būdais. Tačiau visai kita situacija su stumiamu vėjo jėgainių parko jūroje projektu. Jau dabar aišku, kad Vyriausybės su „Igničiu“ stumiamas projektas jūroje taps dar viena milijonine našta vartotojams ir garantuoto augančio pelno augimu šiai konkrečiai įmonei, tuo pačiu jos akcininkams.
Nes projektas jūroje, jo infrastruktūros diegimas, vėliau aptarnavimas ir kitos aplink jį apaugančios išlaidos gerokai viršys tas, kurios būtų, jei projektas būtų vystomas ant žemės. Visos išlaidos, kurių galėtų ir nebūti, atsispindės galutinėje elektros kainoje vartotojams. Kaip pavadinti tai, kad valdžia puikiai žinodama, kad užkrauna dar vieną finansinę naštą Lietuvos gyventojams, tą leidžia daryti, kai yra gerokai pigesnių ir kelis kartus greičiau įgyvendinamų alternatyvų?
