Daugiau apie tai, kokie Velykų papročiai vyrauja Lietuvoje, kaip Velykas žmonės švęsdavo seniau bei kokių naujų tradicijų atsiranda, interviu su A. Valiukevičiene.
Gal galėtumėte papasakoti šiek tiek apie Velykų šventę, kaip ji vystėsi Lietuvoje?
Iš tikrųjų visos mūsų šventės yra ganėtinai senos: tai ikikrikščioniškų ir krikščioniškų tradicijų mišinys. Aš nežinau, ar apskritai kas nors galėtų pasakyti, kiek laiko yra Velykoms, aš nežinau, ar apskritai kas nors galėtų, nes tai vis tiek yra pavasario atbudimo šventė.
Tai visais laikais žmonės vienaip ar kitaip minėjo gamtos atbudimą. Galime pavadinti tai švente, ar kokiu nors atskaitos tašku, bet tai buvo tikrai svarbu nuo labai senų laikų.
O šiaip, jeigu mes suprastumėme tą momentą, kad žmogus anksčiau gyveno ne pagal kalendorių, kaip dabar, bet gyveno cikliškai – nuo vieno atskaitos taško jis po truputį ruošdavosi kitam taškui, tada mes suprastumėme, kad ir tos Velykos iš tikrųjų nėra tik tą sekmadienį, o kad laikas į Velykas prasideda nuo Užgavėnių. Kiekviena diena yra pasiruošimas ir judėjimas link kulminacinio taško, o tuomet vėl po truputėlį toks nuslūgimas ir tada jau, aišku, keliaujame į vasarą.
Žinoma, kad krikščionybės atsiradimas darė įtakos šiai šventei. gamtos atbudimas sutapatintas su Kristaus prisikėlimu. Visais laikais Lietuvos miestuose, gyveno ne tik lietuviai, tai įvairių tautų ir tikėjimų žmonės turėję savo tradicijas. Iki šių dienų žinomas stačiatikų varškės desertas pascha. Kai kur išlikusi tradicija ant velykų stalo patiekti sviestinį avinėlį. Mums visiems gerai žinomas šakotis XIX a. - XX a. taip pat buvo savas ant velykinio stalo. Kaip ir dabar, taip ir anksčiau stalo gausa ir įvairovė priklausė nuo finansinės šeimos gerovės. Buvo stengiamasi ant Velyko stalo patiekti kuo daugiau mėsos patiekalų. Sovietmečiu sumenkęs šeimų pragyvenimo lygis galimai turėjo įtakos ir tarpukariu populiarių keptų velykinių bobų – tokių aukštų pyragų – pasitraukimui nuo vaišių stalo.
Šiandien mes galime nusipirkti bet kokio maisto, tai nėra tik mūsų lokalus maistas, mes jau turime ir visokių užsienietiškų dalykų, ir tai ant mūsų stalo irgi atsiranda. Ir lygiai taip pat, kad mes keliaujam, ragaujam, žinom kitas tradicijas, tai irgi daro įtaką mūsų visoms šventėms.
Ar yra kokių nors tradicijų, kurios anksčiau būdavo pas mus švenčiamos, o dabar jų nebėra?
Galbūt nesakyčiau, kad nebėra, kad kažkokia tradicija visiškai išnyko, bet kai kurios tradicijos tampa mažiau populiarios. Mūsų kraustymasis į miestus keičia kai kurias tradicijas. Pavyzdžiui, laistymasis vandeniu ar supimasis. Anksčiau žmonės kaime išeidavo į gatveles, į
kiemus, užsukdavo vieni į kitų namus ir simboliškai apliedami vienas kitą vandeniu linkėjo sveikatos. Kai kur kaimuose ši tradicija dar gyva, kai kur sąmoningai gaivinama, o miesto gatvėje apliejus kitą praeivį gali likti ir nesuprastas.
Nebe tokia populiari ir supimosi tradicija. Supantis buvo tikima, kad kuo aukščiau supsiesi, tuo aukštesni linai augs. Šiandieninėms merginoms tokia tradicija nebeaktuali – linai namų ūkyje neauginami, iš jų kraitis savom rankom nebeaudžiamas. O štai vaikus pasupti aktualu ir šiandien. Supami vaikai auga laimingesni. Kaimuose dar gyva tradicija eiti kiaušiniauti. Anksčiau kiaušinis buvo visai rimta dovana, dabar tai labiau simbolis. Kaime visi kaimynai pažįstami, kiaušiniaujantiems vaikams drąsu pas kaimyną užeiti, dažnu atveju ir dovanų gauna ne tik margutį, bet ir saldainį ar šokoladinį kiaušinį. Na o miestuose kiaušiniautojų retai sutiksi. Tam trukdo ir bendruomenių nebuvimas, nepažinojimas savo kaimynų, kodinės durys, neleidžiančios užsukti į gretimą laiptinę. Tokios gyvenimo realijos.
Buvo populiari ir tokia dėdinėjimo tradicija. Vaikinai eidavo pas merginas prašyti margučių. Tai buvo puiki proga atskleisti savo simpatijas. Merginos vaikinų laukdavo primarginusios margučių, gal net specialius raštus ar spalvas parinkusios. Taip neverbaliniu būdu jaunimas pasikalbėdavo. Na o jei kokia mergina būdavo Velykoms nepasiruošusi ir margučių neprimarginusi, tai vaikinai galėdavo ir papokštauti – nunešti į vištidę ir į gūžtą patupdyti.
Gali pasirodyti, kad visos Velykų tradicijos tik menksta. Bet turime ir labai gyvybingų tradicijų. Tai kiaušinių marginimas, margučių mušimas ir ridenimas.
Kaip žmonės švęsdavo sovietmečiu ir kaip Velykų tradicijos pasikeitė būtent tuo laikotarpiu?
Sovietmečiu, kadangi nebuvo toleruojamas ėjimas į bažnyčią, tai dalis žmonių tiesiog tą darydavo kaip nors slapčia, mažiau afišuojantis, bet faktas, kad tos mišios vyko ir vieni į jas nueidavo, kiti galbūt ir nenueidavo.
Bet po sovietmečio yra išlikusi tradicija, kad Velykų sėdama valgyti po mišių. Kas nors šeimoje visada lieka namuose paruošti stalą, viską sukrauti, sudėti, kad, kai grįš likusi šeimos dalis, jie galėtų iš karto sėsti prie stalo.
Tai vienose šeimose ėjimas į bažnyčią išliko sovietmečiu, kitose sumenko. Mes, aišku, turėtumėme nepamiršti ir to, kad kažkada žmogus į mišias išvis nėjo, kad Velykos iki krikščionybės, nebuvo siejamos su mišiomis. Tai tikrai yra tų žmonių, kuriems nebuvo aktualu eiti į bažnyčią.
Sovietmetis galimai lėmė ir tai, kad šiandieną gerokai rečiau velykinių mišių metu šventinamas maistas.
Sovietmečio nepriteklius neabejotinai pakoregavo ir vaišių tradicijas – įvairūs pyragai ir prašmatnūs kepiniai vis rečiau buvo dedami ant stalo. Na o šiandien šventinio stalo įvairovę diktuoja prekybos centrų siūlomi skanėstai. Tačiau iki šių dienų išlikusi tradicija prie Velykų stalo susėsti visai šeimai, kelioms kartoms. Tai neabejotinai šeimos šventė suartinanti kartas, prie vieno stalo sukviečianti ne tik gyvuosius, bet ir mirusius – prisimenami anapilin iškeliavę artimieji.
Ką dabar veikia šiuolaikiniai žmonės? Kokios yra tos Velykų tradicijos, kurios išliko, ar galbūt yra kokių nors naujų atsiradusių?
Mums lyg ir savaime suprantama, kad Velykoms susitinka gausus šeimos ratas, su seneliais, tėvais ir anūkais ar proanūkiais. Tiek Velykoms, tiek Kūčioms į tėvų namus stengiasi sugrįžti ne tik kituose miestuose, bet ir užsienyje gyvenantys šeimos nariai. Rodos, kad nevalia tą dieną neaplankyti artimų giminių. Taip buvo ir senesniais laikais.
Iki šių dienų neįsivaizduojame Velykų be numargintų kiaušinių. Šiandien gal žinome ir įvairesnių būdų, kaip juos marginti, tačiau išlikusi tradicija marginti vašku, skutinėti, dažyti dažuose su įvairiais žolynais.
Mes vis dar ridename margučius. Tai smagi pramoga po velykinių vaišių. Seniau margučių ridenti susirinkdavo viso kaimo vyrai. Tai galėtume pavadinti net savotišku lošimu, nes kiekvienas norėjo išlosšti kuo daugiau margučių, parsinešti jų į namus. Vaikai margučių marginti rinkdavosi atskirai. Laimėti margučiai buvo lyg prizas. Na, o dabar dažnu atveju laimėtus margučius vėl dedame į bendrą indą ant stalo. Tiesa neužmirštame margučio gabalėliu pavaišinti ir namų augintinių. Tai taip pat senų tradicijų palikimas.
Dažna šeima po velykinių vaišių išeina pasivaikščioti, aplanko šalia esantį parką, pėsčiųjų taką, mišką, piliakalnį ar kokią kitą vietą. Gal tai kažkur pasąmonėje užkoduotas noras išeiti per kaimą ir pasveikinti kiekvieną sutiktą su Velykomis.
Ką galėtumėte palinkėti žmonėms, besiruošiantiems švęsti Velykas?
Aš galbūt norėčiau pasakyti, kad mes gyvename tokiu laiku, kada labai lengva pamesti gamtos ritmą. Gyvename šiltai, sausai, sočiai, ne taip stipriai jaučiami gamtos ir oro pasikeitimus. Savo skubėjime ir bėgime galime pamesti supratimą, kad esame tos gamtos dalis. Tai norėčiau palinkėti nepamesti tų kalendorinių švenčių, nesubuitinti jų iki eilinio savaitgalio, iki įprasto susėdimų prie stalo, nes šventės yra tam, kad mes stabteltumėme, kad atsigręžtume į save ir vieni į kitus.
Kodėl mes pavasario rytą nubundama lengviau, nei tuo pat laiku žiemą? Nes mes gyvename ir kvėpuojame kartu su gamta, kartu su saule. Gamta mums sufleruoja, kaip reikia gyventi, kada būti aktyviu ir daug dirbti, o kada nepersitempti ir leisti sau pailsėti. Šventės yra tie atskaitos taškai, kurie mus sustyguoja, kurie primena, kad vienoks etapas jau baigiasi, o kitas prasideda.
Švenčių šventimas taip pat mus suartina su šeima, su giminėmis, su savo bendruomene. Buvimas bendruomenės dalimi daro mus laimingesnius. Kiekvienam gera žinoti, kad jis turi artimuosius su kuriais kartu gera susėsti prie vieno stalo. Tas daro mus stipresnius ir atsparesnius įvairioms negandoms.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Kas norėjo, tas ėjo. Nėjo tie, kurie uodegas valdžiažmogiams laižė, arba karjeras ruošėsi daryti. ...
