„Tai jau gilus integravimasis“, – interviu portalui tv3.lt sakė A. Anušauskas.
„Aš vengiu žodžio, kad tas integravimasis mums „pavojingas“, bet tuose procesuose turime įžvelgti rizikas ir grėsmes“, – mano politikas.
Prezidentas savo metiniame pranešime užsiminė, kad mes turėtume siekti nuolatinių rotacinių JAV pajėgų Lietuvoje ir kad apie tai bus kalbama NATO viršūnių susitikime. Kadangi krašto apsaugos ir gynybos ministrai birželį jau buvo susitikę prieš artėjantį viršūnių susitikimą, gal galite papasakoti, ar šioje srityje yra planuojami kažkokie atgrasymo sustiprinimai Baltijos valstybėse, ypač Lietuvoje?
Pakitimai, matyt, kažkokie bus, nes šiuo metu vyksta visų JAV pajėgų Europoje peržiūra. Tas procesas pasibaigs ir vasaros pabaigoje mes matysime, kas ir kaip gali būti perstumdyta.
Lietuvos prezidentas įvardijo tai, kas nurodyta ir Vyriausybės tiksluose – kad mes siekiame nuolatinio JAV pajėgų buvimo Lietuvoje. Aišku, galima tai pavadinti nuolatinėmis rotacinėmis pajėgomis.
Šiais metais, galima sakyti, tai netgi yra pasiekta, nes buvęs amerikiečių batalionas išvažiuoja, o jam nebaigus išvykti – atvyksta kitas, jis bus ir per „Zapad“ pratybas, ir visą rotacinį periodą.
Mes siekiame, kad amerikiečių buvimas būtų nenutrūkstamas, nes Jungtines Valstijas mes laikome viena pagrindinių strateginių sąjungininkių. Jie į grėsmes gali reaguoti ir savarankiškai bei apskritai turi atgrasantį poveikį.
O vokiečių vadovaujamas NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė Lietuvoje būna visą laiką.
Ar šiemet amerikiečių nenutrūkstamas buvimas šiais metais kaip nors susijęs su artėjančiomis „Zapad“ pratybomis?
Šito negalėčiau pakomentuoti, nes tai sprendžia JAV. Mes tik išsakėme savo pageidavimus. Kita vertus, mes investuojame į infrastruktūrą. Jeigu anksčiau amerikiečiai atvykdavo ir įsirengdavo tokią kaip ir lauko stovyklą, panašiai kaip Afganistane, tai šiuo metu mes esame įrengę tokią naują, autonominę stovyklą Pabradėje su infrastruktūra, sportu ir panašiai, kad galėtų jaustis patogiau. Į tai investavo Lietuva.
Ir dar tokį žingsnį padarėme, kad sulyginome NATO daugianacionalinio Priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės ir amerikiečių buvimo sąlygas. Pavyzdžiui, NATO priešakinių pajėgų papildomas išlaidas – internetas, elektra, komunalinės išlaidos – sumokėdavo Lietuva, o amerikiečiai viską mokėdavo patys. Mes manome, kad sąjungininkų buvimo sąlygos turi būti vienodos, todėl amerikiečiams nebereiks mokėti už tai. Tai daroma patrauklumo didinimui.
Reikia suprasti, kad rotacija reiškia ne tik žmonių pasikeitimą, bet ir technikos.
Minėjote, kad šiuo metu vyksta JAV pajėgų Europoje peržiūra. Ar nėra ženklų, kad JAV gali sumažinti pajėgas Europoje?
Ne, tokių ženklų nėra, juolab, kad ir tas naujas batalionas atvyksta liepos mėnesį. Sakyčiau, kaip tik priešingai.
Dalyvavote NATO gynybos ministrų susitikime, o tai yra tarsi paruošiamoji dalis Aljanso valstybių vadovų susitikimui birželį. Kokios vyravo temos, kokie planuojami sprendimai?
Ne kiekvienas viršūnių susitikimas pasibaigia tokiais sprendimais kaip Varšuvoje, kai buvo nutarta dislokuoti priešakines pajėgas Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje.
Šįkart vyrauja bendresni klausimai: atgrasymas, gynyba, pradėtų darbų tęstinumas, NATO ateities koncepcijos. Daug kas akcentuoja, kad Aljansas turi būti pajėgus greitai perdislokuoti pajėgas ištikus krizei į bet kurį regioną. Mūsų ne išimtis.
Bet padėties vertinimai skiriasi. Pavyzdžiui, dauguma valstybių sako, kad situacija stabili, per daug nepasikeitusi, bet, mes vertiname, kad saugumo situacija mūsų regione yra pablogėjusi sprendžiant iš paskutinių įvykių.
Kokie tie paskutiniai įvykiai, kurie leido padaryti išvadą apie pablogėjusią saugumo situaciją mūsų regione?
Tai Baltarusijos ir Rusijos integracija. Tiesą sakant, jau pernai buvo matomi požymiai, nes pernai kaip tik vyko pratybos „Kaukazas“, „Slavų brolybė“ ir kitos, kur Baltarusija dalyvavo pakankamai aktyviai.
Dabar buvo padaryti papildomi sprendimai. Jeigu teko girdėti, Rusija planuoja steigti mokomuosius centrus Baltarusijoje. Ką reiškia mokomasis centras? Tai kaip ir bazė, nuolatinis Rusijos karių buvimas.
Juose baltarusių ir rusų kariai mokysis naudotis ta pačia technika. Tai jau gilus integravimasis. Pavyzdžiui, tu turi šarvuočius ar kovinius orlaivius – tai mokomasi dirbti su tokia pačia technika, vienodas parengimas, vienoda taktika.
Kita vertus, jau dabar galime pamatyti, kad per „Zapad“ tas integravimasis bus pademonstruotas dar gilesnis.
Aš vengiu žodžio, kad tas integravimasis mums „pavojingas“, bet tuose procesuose turime įžvelgti rizikas ir grėsmes. Tokiame kontekste amerikiečių ir NATO priešakinių pajėgų batalionų buvimas yra dar svarbesnis kaip atgrasantis veiksnys.
Kaip įvardintumėt, kas nulėmė dar gilesnę Rusijos ir Baltarusijos integraciją? Tikriausiai tai, kad po suklastotų prezidento rinkimų Aleksandras Lukašenka neteko atramos Vakaruose, nebegali flirtuoti su Europos Sąjunga, todėl nebeturi pasirinkimo?
Tiesą sakant, tokią situaciją jis pats susikūrė. Mes, aišku, matome, kad A. Lukašenka prarado atramą. Ir savo šalyje. Ir visi žingsniai, kurie buvo padaryti Vakaruose – viso to neliko. Vienintelė atrama – Rusija, kuri labai sėkmingai užima tylenės poziciją šiuose įvykiuose, per daug nekomentuoja, bet iš esmės naudojasi krizės vaisiais. Bus ir ekonominiai, ir kitokie padariniai. Jie labai nenaudingi Baltarusijai, bet naudingi Rusijai.
Iš kitos pusės Rusija nepamiršta pademonstruoti „paramos“ Baltarusijai, bet pirmiausia per karinę prizmę. Tarkime, paskelbia, kad vakarinėje apygardoje pristeigs karinių dalinių. Bet, tiesą sakant, tas procesas Rusijoje vyksta jau daug metų.
Dar iki to, kai pas mus atsidūrė amerikiečių batalionas ir rotacinės NATO pajėgos, jau Kaliningrade ir Vakarų apygardoje buvo steigiami tie kariniai daliniai. Tas procesas vyksta pakankamai intensyviai. Skaičiai įspūdingi, bet visiškai oficialūs. Pavyzdžiui, nuo 2015 iki 2016 metų vidurio – 30 naujų karinių dalinių, 2018 metais jau skelbė apie 70, o dabar paskelbė dar apie 20. Ir visą laiką baksnoja, kad tai reakcija į NATO. Iš tikrųjų, viskas yra atvirkščiai: NATO reaguoja į karinio aktyvumo didinimą šitame regione. O Rusija tyliai vykdo savo planus, visuomet skelbia savą propagandą, esą tai reakcija į Aljanso aktyvumą. Bet labai nuosekliai stiprina pajėgumus, perginkluoja. Perginklavimo procesas irgi pas juos pažengęs toli.
Sakėte, kad kitos šalys nevertina mūsų regiono padėties kaip pablogėjusios. Kodėl? Juk turime realiai tebevykstantį konfliktą Ukrainoje.
Natūralu, kuo toliau nuo šio regiono – tuo ramesnis požiūris. Bet kad ir kaip kitos šalys bevertintų, jeigu jos NATO valstybės, tai vis tiek dalyvauja visuose planavimo, atgrasymo, oro gynybos užtikrinimo procesuose. Paskutiniu laikotarpiu kaip tik Pietų valstybės užtikrina oro policijos misijos veikimą – ispanai, italai, portugalai. Taip kad požiūris požiūriu, bet galiu pasakyti, kad visos šalys pakankamai vieningai konstatuoja – Rusijos agresyvumas auga ir tikimybė, kad ginkluotosios pajėgos gali būti naudojamos užsienio politikai, didėja. Tą procesą mato visos šalys.
Šiais metais vyks „Zapad“ pratybos, o paprastai ekspertai pratybas vertina kaip keliančias įvairių incidentų riziką. Ar tam ruošiamasi?
Tiesą sakant, ar mes surengtume pratybas, kita pusė darytų vertinimus, mes taip pat tą darome. Pratybas vertiname kaip puolamojo pobūdžio, jie NATO vertina kaip savo priešą. Mastai didėja, pratybos sudėtingėja.
Lietuvoje, pavyzdžiui, irgi buvo pakankamai didelės pratybos, mes pakvietėme stebėtojus – tarp jų ir Baltarusijos, ir Rusijos atstovus. Aišku, mes tikimės, kad mus irgi pakvies į „Zapad“ pratybas.
Stebėjimas – tai ne šiaip sau. Tai toks kaip skaidrumo mechanizmas, kai parodai, kad lyg ir neturi, ko slėpti, nors mes žinome, kad visų pratybų neapvažiuosi, ten galima pamatyti tik parodomąją dalį. Pasitikėjimo toks stebėjimas gal nesustiprina, bet tam tikro aiškumo įneša.
Bendrai kalbant visos šalys gana atidžiai stebi pratybas. Pavyzdžiui, pas mus buvo visų Šiaurės šalių ir britų ministrų susitikimas, tai apie „Zapad“ kalbėjo visi praktiškai, nes reikia keistis informacija, stebėti. Bus čia nemažai mūsų sąjungininkų, kurie stebės situaciją iš Lietuvos teritorijos, kas vyksta greta. Ir tokiais atvejais visi stebi ne tuos oficialiai deklaruojamus scenarijus, o kas slypi už jų, kas tuo metu vyksta Rusijos ar Baltarusijos teritorijoje, bet nėra pratybų scenarijuje. Tada susidėlioja tikrasis scenarijus.
Sunku nepastebėti, kad strategiškai svarbiu regioniu Vašingtonui tampa Rytų Azija, kur labai išaugo Kinijos galia. Europa nebėra tokia svarbi, o toks pokytis turi įtakos NATO ateičiai, apie kurią vis diskutuojama. Kartas nuo karto pasigirsta visokiausių idėjų apie NATO – kad jau prarado savo svarbą arba kad Aljansą ištiko „smegenų mirtis“. Kai viduje diskutuojame apie NATO ateitį, tai kokia ji?
Kai diskutuojame viduje, labiausiai pabrėžiame visų NATO šalių įsipareigojimus kolektyvinei gynybai. Taip, galime diskutuoti apie žaliąją gynybą, apie klimato pokyčių įtaką gynybai – apie tai keliami klausimai, bet pagrindinis dalykas yra kolektyvinė gynyba ir Aljanso gebėjimas greitai reaguoti, užtikrinti mobilumą, turėti pajėgumus tam tikruose regionuose.
Amerika gana aiškiai pastaraisiais metais išsakė, kad Kinijoje mato potencialias grėsmes, karinės galios didėjimą, Kinijos tarptautinis aktyvumas yra pasikeitęs kardinaliai. Ar visos Europos šalys tą mato? Galėčiau pasakyti, kad požiūriai į Kiniją, jos vystomas technologijas, skverbimąsi į strateginius sektorius, artėja. Tai irgi svarbus pokytis.
O kalbos apie adekvatų finansų skyrimą gynybai, kurias kėlė Donaldas Trumpas, niekur neišnyko. Manau, kad Johno Bideno administracija laikysis panašios pozicijos. Šitoje vietoje pokyčio nebus.
Aišku, Lietuva visais lygiais deklaravo, kad laikysis susitarimo skirti ne mažiau nei 2 proc. nuo BVP gynybai. Kitos NATO valstybės irgi kalba apie išlaidų gynybai didinimą – britai, prancūzai, vokiečiai. Žinoma, kartu diskutuojama, kad svarbu ne tik 2 proc. skyrimas, bet ir lėšų panaudojimas. Bet valstybės mato, kad be lėšų daugelio dalykų nieko nepadarysi. Tai šioje vietoje gerokai mažiau ginčų ir daugiau sutarimo nei prieš kokius penkerius metus.
Tai D. Trumpas išėjo į naudą?
Taip. Ir grėsmės išėjo į naudą – daugeliui akys atsivėrė po Ukrainos įvykių. Sakartvelo neužteko. Tada buvo įvertinta kaip išimtinai kažkoks regioninis konfliktas, esą kaltos abi pusės. O po Ukrainos situacija visai kitokia: kai užimi teritorijas, okupuoji, aneksuoji pusiasalį, darai tariamus referendumus, prijungti prie savo teritorijos – daugeliui akys atsivėrė. Po šitų įvykių visos valstybės pradėjo žiūrėti, kokius pajėgumus turi, kuo gali atsverti grėsmę.
