Nuo 2018 m. gydytoja chemoterapeute Klaipėdoje dirbanti medikė pasakoja pamilusi ne tik patį miestą, bet ir darbą vienoje didžiausių šalies ligoninių.
„Medicinos lygis čia yra geras, bent mano skyriaus kolektyvas yra tobulas. Nuolat kviečiame jaunus gydytojus, ne veltui mūsų skyriuje dirba daug jaunų specialistų, kurie atvyko dirbti dar rezidentūros metu ir pasiliko“, – sako jaunoji gydytoja.
Nors visavertę gydytojos chemoterapeutės licenciją R. Pikturnienė rankose laikys už kelių savaičių, ant medikės pečių – jau nemaža onkologinių ligonių gydymo patirtis.
Ji buvo įvertinta ir neseniai Klaipėdos savivaldybės organizuotuose Lietuvos medicinos darbuotojų dienai skirtuose apdovanojimuose – medikė išrinkta metų jaunąja gydytoja.
Daug pasirinkimo rinkdamasi profesiją pašnekovė sako neturėjusi – nuo mažumės augusi apsupta kalbų apie mediciną net negalvojo apie kitokį kelią.
Apie medikės kelio pasirinkimą ir didžiausius iššūkius gydant vėžiu sergančius pacientus – naujienų portalo tv3.lt interviu su Klaipėdos universiteto ligoninės filialo „Klaipėdos ligoninė“ onkologijos-chemoterapijos gydytoja vyr. rezidente R. Pikturniene.
Viešojoje erdvėje būta nemažai pačių rezidentų skundų, kad ypač dirbdami didžiosiose ligoninėse jie esą tampa tik popierių nešiotojais ar nemokama darbo jėga. Teko tai patirti savo kailiu?
Teko su tuo susidurti. Mes, rezidentai, esame lyg kokie amžini studentai – nei studentai, nei gydytojai. Jei dar moterys išeina motinystės atostogų, atrodo, kad studento pažymėjimas tarsi neturi galutinės galiojimo datos (šypsosi).
Mano rezidentūros pradžia buvo Vilniaus universiteto Santaros klinikose. Ir čia išties jaučiausi kaip ta, kuri reikalinga kažkokį dokumentą nunešti, kažkur palydėti pacientą. Bet prie tikro paciento, jo gydymo ten tiesiog net nebūdavo galimybės prieiti, nes mūsų būdavo labai daug. Būdavo ir vyresniųjų rezidentų, kurie gal jau gaudavo darbo, tačiau mums, jauniesiems rezidentams, būdavo labai sunku.
Tai buvo tas laikas, kai priėmiau sprendimą atvykti į Klaipėdą. Ir tai buvo kaip šaltas dušas – čia gauni krūvą pacientų. Tu esi laikomas visiškai lygiaverčiu gydytoju, tik tiek kad turi savo mentorius, eini, klausi. Bet tu nesi tas, kuris tvarko mentoriaus pacientų ligos istorijas. Tu tvarkai savo pacientų ligos istorijas, ir tai yra vienintelis būdas, kaip gali išmokti profesijos.
Didžiausia problema – tai, kad didžiosios universitetinės ligoninės „prikištos“ gydytojų rezidentų? Klaipėdos universiteto ligoninė čia išskirtinė?
Tai išties labiausiai didžiųjų klinikų Kaune ir Vilniuje problema. Nes net ir kitos Vilniaus ligoninės rezidentų turi kur kas mažiau, todėl praktinio darbo kokybė yra visai kitokia. O Klaipėda yra tobulas centras, nes tai yra didelė, trečio lygio paslaugas teikianti ligoninė. Taigi tu neišvažiuoji visai į periferiją, kur nebūna įdomių, sudėtingų pacientų, retų ligų. Ir, svarbiausia, kasdien gauni pacientų. Dabar Klaipėdos universiteto ligoninėje tikrai nėra tiek daug rezidentų, tad tikro klinikinio darbo gauname šimtus kartų daugiau nei Kauno ar Vilniaus pagrindinėse klinikose.
Neteko susidurti su nepatiklumu iš pacientų pusės, kurie nori būti gydomi „tikro“ daktaro, ne rezidento?
Gal taip pasitaiko pačiais pirmaisiais metais – kol pats dar neturi tokio pasitikėjimo, turbūt ir nespinduliuoji jo kitiems. Bet taip būna tik pačioje pradžioje. Vėliau kažkaip nė karto neteko su tuo susidurti, dažniausiai jie kaip tik džiaugiasi. Manau, kad jaunas specialistas visada bus labiau empatiškas, mažiau pavargęs, norės daugiau dirbti, daugiau sužinoti ir skirti dėmesio pacientui.
Kaip tvarkėtės su tuo pirmuoju šaltu dušu, kai teko imtis gydyti daug pacientų?
Išties didesnis iššūkis buvo, kad čia daugiau susidūriau su žemaičiais pacientais (juokėsi). Prisimenu patį pirmą savo budėjimą, kai atvežė man močiutę, ji kalba, kalba, aš atsisuku į šalia esančią slaugytoją ir sakau, kad nesuprantu rusiškai nė žodžio. O ji juokiasi, kad moteris ne rusiškai, o žemaitiškai kalba (juokėsi). Tai čia turbūt buvo pagrindinis iššūkis.
Kartais būna nerealių atvejų, kai ligoniai ilgai neprogresuoja, skausmas, įvairūs simptomai, kurie trukdo gyventi, vieną dieną visiškai išnyksta ir tie žmonės grįžta į darbus, sutuokia vaikus, augina anūkus.
Šiaip tave nors įmeta į darbą, bet tuo pačiu metu visada turi pagalbos ranką – pakeli ragelį ir skambini, klausi, visada sulauksi pagalbos ir su rusakalbiais, ir su žemaičiuojančiais ar tiesiog kažkokiais sunkiais atvejais. Visi tos pagalbos sulaukiame – ir vyresni gydytojai su jaunesniais, jau nekalbant apie rezidentus, visi labai kolegiškai priėmė.
Ne vienus metus netilo kalbos ir apie mažus rezidentų atlyginimus. Nuo šių metų Sveikatos apsaugos ministerija jau paskelbė apie džiugius pokyčius, kad atlyginimai augs palaipsniui, gerės sąlygos. Ar spėjote pajusti kokį nors pagerėjimą?
Jei kalbame apie finansinę pusę, bent aš to nepajaučiau. Dabar, kai baigsiu rezidentūrą ir pradėsiu dirbti kaip gydytoja chemoterapeutė, aišku, gausiu kitokią algą. Bet turbūt taip ir turėtų būti – studentas turėtų gauti mažesnę algą, gydytojas – didesnę algą. Tik turbūt galėtų tiek rezidentų, teik gydytojų alga būti kitokia. Bet čia yra amžina tema. Labai tikiuosi, kad visos geros iniciatyvos bus įgyvendintos.
Nebuvo minčių emigruoti?
Man pačiai visada norisi nuvažiuoti pasižiūrėti, kaip yra kitur ir grįžti. Bet labai daug mano kurso draugų išvažiavo ieškoti šiek kiek geresnio gyvenimo. Būtų labai sunku, matyt, ir aš važiuočiau, bet kol kas lyg viskas neblogai (šypteli). Gydytojams išvykti svetur nėra sudėtinga, nes mūsų išsilavinimas – tiek bendrosios medicinos, tiek kai kurių rezidentūrų yra labai geras. Mūsų visur laukia ir nori. Tai yra gerai.
Ar apskritai turėjote profesijos pasirinkimą – kiek tai buvo pačios pašaukimas, kiek nulėmė aplinka, tėvų (garsių šalies gydytojų – aut. past.) pastūmėjimas?
Turbūt lėmė ir viena, ir kita. Kitokių temų šeimoje nelabai buvo, kažkokių patarimų apie kitas specialybes tiesiog nelabai galėjau sulaukti. Tai, kad norėjau sukti į onkologiją, supratau jau nuo pirmųjų kursų, tik dar nebuvau tikra, į kurią sritį noriu gilintis – pediatrinę onkologiją, hematologiją ar chemoterapiją. Bet paskui mintys išsigrynino ir pasirinkau sau tinkamiausią variantą. Apie visai kitą, pavyzdžiui, chirurginę specialybę, net nebuvo minčių. Onkologija visada buvo tas kelias, į kurį ėjau.
Tėvų autoritetas spaudžia ar jie yra daugiau patarėjai, kurie visada prireikus šalia?
Tėvai yra patarėjai – gali bet kada ir pačius kvailiausius klausimus užduoti. Bet tuo pačiu labai norisi lygiuotis, nori, kad apie tave kalbėtų tik gerai. Nepasakyčiau, kad tai yra lengviausias dalykas, nes kartelė užkelta aukšta ir ją norisi pasiekti.
Kiti iš šalies gal pasakytų, kad onkologija – labai slogi specialybė, tenka išvysti daug jau kritinės sveikatos būklės pacientų. Ar pačiai tokių minčių nekilo?
Turbūt kiekvieno onkologo kasdienė praktika panaši – būna duobių, kai, atrodo, ir vienam, ir antram, ir ketvirtam, ir šeštam pacientui niekaip nesiseka, liga progresuoja ir tu juos paleidi jau tik paliatyviam gydymui, slaugai. Bet kartais būna nerealių atvejų, kai ligoniai ilgai neprogresuoja, skausmas, įvairūs simptomai, kurie trukdo gyventi, vieną dieną visiškai išnyksta ir tie žmonės grįžta į darbus, sutuokia vaikus, augina anūkus. Tai tokie atvejai atsveria tą liūdnąją pusę. Vis tik mūsų ligoniai yra kiek kitokie, nei susiduria kitų specialybių gydytojai. Kai su jais jau pradedame bendrauti, tai daugybę metų ir užsiimame – ir vaikus auginame, ir anūkų sulaukiame, visų vardus žinome. Jie tampa išties labai savi – kartu su jais ir džiaugiesi, kai sekasi, ir liūdi, bet visada onkologijoje stengiesi surasti tų šviesių pusių, nes kitaip čia būtų be galo sunku dirbti.
Vėžio diagnozė vis dar yra priimama kaip gyvenimo nuosprendis. Ar sutiktumėte su tuo?
Nekalbu apie visai terminalinius, labai sunkius, užleistus atvejus, bet apskritai vėžį labiau esu linkusi laikyti lėtine liga kaip, pavyzdžiui, cukrinį diabetą, hipertenziją. Taigi kai kuriais atvejais visai neblogai ir daug metų galime valdyti lokalų vėžį. Dažnai tie pacientai toli nuo mūsų nenutolsta, nes turi būti dažnai stebimi, kai kurie jų gauna nuolatinį – ar hormoninį, ar chemoterapinį gydymą. Bet tikrai yra tokių atvejų, kai labai pažengusių stadijų pacientus prižiūrime daug metų, jie yra stebimi daug metų. Ir norisi tikėtis, kad tokių pacientų bus tik daugiau.
Gal turite iš dabartinės patirties labiausiai įsiminusių atvejų – stebuklingų pagerėjimų arba kaip tik liūdnų istorijų?
Turbūt visada labiau lieka tie gerieji atvejai, sunkiuosius norisi užmiršti... O gerų atvejų išties turime – ketvirtos stadijos vėžių, kurie buvo išplitę ir po paskirto gydymo visiškai sunyko, žmonės su visiškai sunykusiu vėžiu, sunykusiais simptomais – skausmu, rijimo sutrikimais, nuovargiu – grįžta į visiškai normalų gyvenimą. Tokių atvejų turbūt turi kiekvienas gydytojas ir laikosi jų įsikibęs, nes tai vis tik ta šviesioji darbo pusė. Pasitaiko sunkių ligų, kurios eiga neatitinka jokių vadovėlių, jokių teorijų, tie žmonės jau seniai turėjo būti mirę, bet gyvena, vis atvažiuoja ir gal net neblogai jaučiasi.
Nuo ko tai priklauso – ką tokie žmonės daro kitaip, kad net jų liga nepaklūsta medicinos vadovėlių tiesoms? Kiek ligos suvaldymui įtakos turi modernėjantis gydymas, o kiek – paties žmogaus nusiteikimas?
Viskas svarbu – ir gydymas, ir paciento indėlis. Yra tokia nerašyta taisyklė – jei pacientas nenori išgyti, nemano, kad gali pagerėti, dažniausiai niekaip jam nepadėsi. Nes, atrodo, teoriškai turėtų gerėti, bet jei pacientas nusiteikęs kitaip, neturi su juo kontakto, gydymas bus labai sunkus...
Kai kuriuos žmones net jaučiant akivaizdžius simptomus kausto baimė apsilankyti pas gydytojus arba jie nenori gydytis, net kai liga jau diagnozuota. Ką jiems norėtumėte pasakyti?
Tikrai būna labai užleistų atvejų, net išoriškai labai matomų, kai visiems be ypatingų žinių suprantama, kas tai yra... Bet norisi pasakyti, kad tikrai niekada tokiais atvejais nesmerkiame, visada priimame, lygiai taip pat stengiamės. Ir pati apie save galvoju – pas odontologą irgi tvarkingai neapsilankau, visada tik jau paskutinę minutę. Tai panašiai galvodama suprantu ir mūsų pacientus. Šiaip turime psichologų komandą, visada stengiamės dirbti su visais specialistais, kad pacientas turėtų ryšį su chemoterapeutu. Jei su juo nesusikalba, raginame, kad eitų pas kitą gydytoją ar į kitą ligoninę. Nes pacientas su gydytoju turi turėti ryšį, kitu atveju nieko gero nebus.
Dažnai slapta nuo gydytojo pacientai išbando įvairius alternatyvius gydymo metodus?
Tokių pacientų daug – pacientai tiesiog griebiasi šiaudo ir mes tą suprantame Bet visada prašau apie tai bent jau pasisakyti, nes kartais, būna, išvis nebesusigaudai, dėl ko žmogų pykina, didėja kepenų fermentų rodikliai, nors dėl taikomo gydymo taip neturėtų būti. O, pasirodo, geria kokias rupūžių, musmirių užpiltines. Tai prašau bent apie tai informuoti, tikrai pažadu neteisti, nesijuokti. Tiesiog apie tai ramiai pasikalbėsime, pasižiūrėsime, kada gal būtų tikslingiau pradėti tokį gydymą šalia jau mūsų taikomo. Svarbu tiesiog kalbėti, kad ir kokią nesąmonę žmogus, atrodytų, darytų.
Ar įvairūs netradicinės medicinos metodai turi savo vietą gydant vėžį?
Kas jau kas, ypač onkologai jokiu būdu nėra prieš tokius metodus. Mes tikrai neneigiame alternatyviosios medicinos, ja tikime, tik ji turi būti skiriama laiku, kiekvienu atveju tai yra atskirai diskutuotinas dalykas.
Pasitaiko išgirsti ir stebuklingų išgijimo atvejų, kai žmonės sako, kad būtent tokie alternatyvūs būdai jiems ir padėjo pagyti. Matyt, čia nereikia pamiršti ir placebo efekto?
Placebo efektas yra įrodytas ir jis tikrai veikia. O kartais tikrai būna tokių stebuklų, kai tiesiog neturi nė ką pasakyti...
Klaipėdos universiteto ligoninė – trečio lygio medicinos centras, tačiau ne visi susigundo ir čia atvykti dirbti. Jūsų nuomone, kodėl jauniems gydytojams verta nesiveržti po studijų likti dirbti vien Kaune ar Vilniuje?
Labai kviečiu visus čia atvykti, nes Klaipėdoje labai gera tiek dirbti, tiek vaikus auginti, yra paprasčiau nei didmiesčiuose. Medicinos lygis čia yra geras, bent mano skyriaus kolektyvas yra tobulas. Nuolat kviečiame jaunus gydytojus, ne veltui mūsų skyriuje dirba daug jaunų specialistų, kurie atvyko dirbti dar rezidentūros metu ir pasiliko. Tad norisi, kad jų atvažiuotų vis daugiau, nes visi be išimties jie čia lieka.
Dabar pacientui skiriame 15–20 minučių poliklinikoje, tiek pat – ir pirminiams, naujiems pacientams, kuriems prireikia valandos, o kartais ir daugiau. Tai jei turėtume pacientui daugiau laiko, mažiau popierizmo, tai būtų visiškas svajonės išsipildymas, nes galėtum normaliai su pacientais kalbėti.
Kas šiandien mūsų sveikatos sistemoje labiausiai bado akis ir trukdo kasdieniam darbui?
Dirbant kasdienį darbą turbūt užtektų, kad bent būtų sureguliuoti darbo krūviai. Dabar gi nėra normaliai aprašyta, kiek ko gydytojas turėtų atlikti. Tai jei tas krūvis būtų bent kiek mažesnis, mes tada turėtume daugiau laiko pacientui. Nes dabar pacientui skiriame 15–20 minučių poliklinikoje, tiek pat – ir pirminiams, naujiems pacientams, kuriems prireikia valandos, o kartais ir daugiau. Tai jei turėtume pacientui daugiau laiko, mažiau popierizmo, tai būtų visiškas svajonės išsipildymas, nes galėtum normaliai su pacientais kalbėti. Nes su onkologiniais pacientais reikia labai daug kalbėti, labai daug jiems paaiškinti, tad norėtųsi turėti daugiau laiko.
Dar tik prieš pusmetį grįžote iš vaiko priežiūros atostogų. Sunku derinti motinystę ir darbą?
Tol, kol neturėjau vaiko, nesupratau, kaip mamos dar ir vaikus augina šalia darbo. Dabar tai jau kaip ir suprantu, bet nesuprantu, kaip kelis vaikus augina (juokiasi). Bet turbūt viskas yra padaroma – kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai.
Jūsų vyras, kaip neretai būna, irgi yra iš medicinos pasaulio?
Mes esame iš visai skirtingų sferų – mano vyras dirba finansų srityje. Bet, kaip jam sakau, atėjęs į mūsų šeimą jis jau yra pats tikriausias daktaras tarp finansininkų (juokėsi), tikrai jau visai neblogai gaudosi.
Dėkoju už pokalbį.
