Su Artūru susitikome pakalbėti apie jo kelią į sveikimą. Į susitikimą vyras atėjo kur kas anksčiau nei sutarta ir paaiškino, kad taip nutiko dėl pastangų nevėluoti. Vyras pripažįsta, kad jaudinasi, nes niekada nėra bendravęs su žiniasklaida, o kalbėti apie savo priklausomybes ir sveikimo kelią sunku, mat tai nėra tas pats, kaip bendrauti apie keliones arba nuveiktus darbus.
„Iš pradžių pas mane išsivystė priklausomybė nuo alkoholio. Manyčiau, kad nuo paauglystės. Mėgdavom su bendraamžiais pavartoti alkoholio, nes mums atrodė, kad tai laisvalaikio leidimo būdas. Pradėjau labai anksti, gal 14 metų. Gyvenau kaime. Pas mus buvo tiesiog toks laisvalaikio leidimo būdas. Ir po to tas alkoholis mane vis sekė, išgėrinėjimai vis dažnėjo, prasidėjo visokie plotai, draugai – visa tai mane lydėjo iki kariuomenės. Kariuomenėje apstojau truputėlį, o paskui išvažiavau gyventi į Šiaurės Airiją“, – pasakoja Artūras, pridurdamas, kad svečioje šalyje nevengdavo ir narkotinių medžiagų.
Viskas atrodė normaliau nei normalu
Artūras pasakoja, kad į užsienį pirmą kartą laikinai išvyko būdamas 16 metų pas brolį padirbėti, nes norėjo susitaupyti pinigų. Darbas užsienyje patiko, todėl grįžęs pasimokė iki dvyliktos klasės, bet neišsilaikęs brandos egzaminų nusprendė savanoriškai atlikti privalomą pradinę karo tarnybą, kuri trunka 9 mėnesius. Vyras sako atitarnavęs savanoriškai, nes nenorėjo, kad institucijos jo ieškotų, kadangi jau planavo darbą už Lietuvos ribų.
Būdamas 19 metų Artūras išvyko dirbti į užsienį, bet vienoje šalyje ilgai neužsibūdavo. Iš viso vyras dirbo Jungtinei Karalystei priklausančioje Šiaurės Airijoje, taip pat Nyderlanduose ir Vokietijoje. Šalis vyras keitė neatsitiktinai.
Artūras sako, kad alkoholis jį lydėjo nuo pat paauglystės, bet kariuomenėje buvo apstojęs vartoti, nes atliekant tarnybą užtikrinamas gausus užimtumas, fiziniai krūviai gana dideli, vyravo griežta tvarka, todėl minčių apie alkoholio vartojimą iš esmės nebuvo.
„Priklausomybė man pradėjo progresuoti, kai išvykau į Šiaurės Airiją, jau atitarnavęs kariuomenėje. Ten prasidėjo dar didesni susiėjimai su draugais, pradėjau vartoti kiekvieną dieną. Kadangi dirbau, atsirado finansų. Atsirado ir marihuana. Ir kokainas prasidėjo. Po tai taip ir išėjo, kad vieną priklausomybę keičiau kita. Pavargdavau nuo alkoholio, pradėdavau rūkyti, plius net nelaikiau marihuanos narkotikais. Man atrodė, kad jeigu jau Olandijoje ji legalizuota, tai kas čia tokio. Žiūrėjau iš to spektro“, – sako pašnekovas.
Kitose šalyse gyvenimas klostėsi labai panašiai – darbas, vakarėliai, alkoholis, narkotikai. Artūras dirbo sandėliuose su aukštuminiais krautuvais. Po vakarėlių sveikata būdavo nekokia, pasitaikė atvejų, kai apsvaigęs atvykdavo į darbą ar darbe vartojo narkotikus. Pašnekovas sako tik dabar suprantantis, kaip stipriai rizikavo tiek savo, tiek kitų žmonių gyvybėmis.
„Ten gana pavojinga, nes viena klaida ir ojezau. Iš tikrųjų labai rizikavau ir ne tik savo, bet ir kitų gyvybėmis. Tai aš dabar taip galvoju. O tuo metu lakstydavau linksmas, muziką įsijungęs per ausinuką. Nueidavau po audringos nakties į darbą, įtraukdavau vieną takelį ir toliau važiuodavau“, – prisimena vyras.
„Taip išeidavo, kad po darbo grįžti pavargęs, reikia atsigerti – atsipalaiduosiu. Jei pasisekė – reikia atšvęsti, nepasisekė – blemba, irgi reikia išgerti. Mano tuometiniu supratimu, tai buvo normalu. Tai atrodė normalu, visi taip daro. Aš tikriausiai nesąmoningai pasirinkau žmonių ratą, kurie irgi vartojo. Nė neįsivaizdavau, kad žmonės gali nueiti į krepšinio rungtynes ar išvažiuoti pakeliauti be alkoholio. Pas mane taip nebūdavo. Alkoholis, marihuana, klubas, kokainas ir taip toliau. Man atrodė, kad tai normalu. Man nekilo jokių minčių, kad kažkas negerai su manimi, kad kažkas ne taip. Atrodė, kad taip visi daro“, – sako Artūras.
Tapo pabėgimo meistru
Artūras sako, kad suvokimas, jog ne viskas jo gyvenime gerai, neatėjo staiga. Kažkuriuo metu vyras ėmė suprasti, kad kasdien išgeria po kelias skardines alaus, o savaitgaliais alkoholio kiekiai dar labiau didėja. Nebebuvo įmanoma sustoti, į darbą jau ateidavo pavargęs. Tarsi suprato, kad kažkas negerai, suvokė, jog prie to prisideda alkoholis, bet nieko nekeitė. Tam tikru posūkio tašku, nors nepakankamu, tapo sau sulaužytas pažadas savaitgalį negerti.
„Buvo penktadienis, tą dieną atidirbau ir pagalvojau, kad gal šį savaitgalį praleisiu ramiai, gal į baseiną nuvažiuosiu su viršininku. Nuvažiavom į baseiną. Galiausiai, išėjo taip, kad grįžau namo ir vis tiek jautėsi toks traukimas, kad reikia nueiti į parduotuvę maisto nusipirkti. Nuėjau į parduotuvę, nusipirkau produktų, ką gaminsiu šiai dienai, bet vis tiek zujau ratais aplink parduotuvę su vežimėliu. Nebuvau pasiėmęs alkoholio, puikiai tą supratau ir zujau ratais. Prie kasos apsisuku ir vėl važiuoju. Bet galiausiai stvėriau tas skardines, įsimečiau ir, žinoma, vakaras baigėsi gėrimu, buvo atgertas visas savaitgalis. Viskas įvyko visai ne taip, kaip planavau. Ir atsikėlęs, atsimenu, net pagalvojau, kaip taip gali būti?“ – stebėjosi Artūras.
Pasak vyro, panašiai klostėsi su marihuana. Pavyzdžiui, kažkurį vakarą pasakė draugui, kad tąkart nerūkys. Pastarasis neprieštaravo, bet pats išėjo į balkoną parūkyti. Ir užteko tik vieno pakvietimo, kad Artūras prisijungtų.
„Nuėjau į balkoną, pasiėmiau ir vėl rūkiau. Ryte atsikėliau ir toks jausmas, kad esu kaip parsidavęs. Turėjau nusistatymą, kad nerūkysiu ir vis tiek rūkiau“, – sako vyras.
Vyras taip pat pamena, kad su vienu pažįstamu bandė sportuoti sporto salėje, bet tas ėmė prikaišioti, esą Artūras elgiasi nesuderinamai – ir sportuoja, ir gausiai vartoja alkoholį. Žinoma, toks asmuo buvo pašalintas iš pažįstamų rato, nes kas nori girdėti nemalonius dalykus? Artūras sako pradėjęs vengti draugų, kurie alkoholio nevartojo ar vartojo saikingai, bei eidavo į tas kompanijas, kuriose alkoholis liedavosi laisvai ir visi vienas kitą suprasdavo. Taip pat rinkdavosi vienumą. Vyras pripažįsta, kad tuštumos jausmas anuomet buvo beribis.
„Jautiesi tuščias visiškai. Būdavau tarp žmonių, bet jausdavausi visiškai vienišas. Nesvarbu, ar turėdavau antrą pusę, ar gerų kolegų, su kuriais bendravau. Kadangi keliavau, pažinojau daug žmonių, bet visą laiką jaučiausi kažkoks vienišas, kažkoks išskirtinis. Lyg ir norėtum kažkam papasakoti, bet nedrįsti. Kažkokia kova vykdavo su savimi. Liūdna. Pavyzdžiui, draugai siūlo važiuoti į kalnus, nes tuo metu prie Šveicarijos sienos Vokietijoje gyvenom. Ne, aš geriau eisiu į parką, pasiėmęs skardinę sėdžiu vienas muziką pasileidęs ir žiūriu į medžius. Ir tai tuomet vadinau labai fainu gyvenimu. Va, parke leidžiu laiką, o kad apsikabinęs skardinę alaus, tai nesvarbu“, – pamena Artūras.
Ir nors gausiai vartojo alkoholį, nevengė narkotikų, Artūras nė karto nebuvo atleistas iš darbo: visuomet spėdavo pabėgti iki to laiko, kad aplinkiniai imtų reikšti nepasitenkinimą. Vyras sako, kad bėgimas iš nepatogių situacijų tapo išskirtine jo savybe.
„Susikurdavau įvairiausių priežasčių, kaip pateisinčiau darbe praleistą dieną: roto virusas ar bet kas kita – susirasdavau pasigooglinęs. Tiesiog nenueidavau. Manęs neišmesdavo iš darbo, bet aš jau suprasdavau, kad negerai, kad esu po padidinamuoju stiklu ir pats išeidavau. Bet niekada nebuvau išmestas. Pamatydavau, kad atmosfera kaista ir tiesiog pats pasišalindavau. Ir aš ne tik kad bėgdavau iš darbo, aš bėgdavau iš šalies. Taip baimė sukildavo. Ir tada arba kardinaliai pakeisdavau miestą, arba išvykdavau į kitą šalį. Buvo toks blaškymasis. Dabar galvoju, kad man buvo gėda, nes visąlaik laikiau save produktyviu žmogumi, geru darbuotoju“, – pasakoja Artūras.
Esminis posūkis
Tačiau natūralu, kad turi nutikti kažkas, kas pakeičia žmogaus požiūrį. Artūrui tai tapo kriminalinio pobūdžio kaltinimai, kai nelabai prisimindamas įvykių eigos su vogtu automobiliu iš Vokietijos jis atsidūrė prie Lietuvos sienos.
„Paskutinis įvykis, paskatinęs mane sveikti, buvo kriminalinio pobūdžio nusikaltimas. Vokietijoje labai daug išgėriau su bendradarbiais, kažkur bėgau, išėjau į miestą, mieste vaikščiojau, atsimenu nuėjau į vieną barą, iš jo irgi pabėgau ir išėjo taip, kad atsidūriau Lietuvos pasienyje su vogtu automobiliu. Ta prasme aš radau jį atrakintą, atsisėdau ir grįžau į Lietuvą. Kaip tai galima paaiškinti? Mane pasienyje sulaikė ir paskui jau Lietuvoje laukiau teismo“, – pasakojo vyras.
Lietuvoje Artūras gyveno tėvų namuose, bet visiškai izoliavosi nuo aplinkos. Dieną miegodavo, naktį sėdėdavo prie kompiuterio, beveik su niekuo nebendravo, laukė teismo.
„Pamenu buvau puolęs į tokią saviizoliaciją. Užsidariau. Grįžau pas tėvus, dieną miegodavau, naktį sėdėdavau prie kompiuterio užsitraukęs užuolaidas, užsidaręs duris. Kartais mama ateidavo į kambarį pažiūrėti, ar aš gyvas. Nes nei aš nusileidžiu, nei rodausi. Gal tai buvo kažkokia gėda prie visus? Būdavo gėda išeiti net į tą kaimą. Į parduotuvę eidavau kampais. Būdavo irgi slapta nusiperki, patrauki prieš miegą, kompiuterį pasidėjęs žaidi. Ir galvoji bus kas bus, sodins tai sodins. Labai buvau išsigandęs, bet pas mane buvo ir toks neigimas, kas viskas gerai, čia tarsi toks gyvenimo iššūkis“, – sako Artūras.
Pirmoji problemą išdrįso įvardinti vyro mama, pasiūliusi Minesotos programą, skirtą gydymui dėl priklausomybės nuo alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų. Iš pradžių Artūras sako atmetęs šį siūlymą, bet paskui pagalvojo, kad tai truks tik 28 dienas – ne tiek ir ilgai. Be to, jis vylėsi, kad gydymąsi nuo priklausomybės teigiamai įvertins teismas, todėl pasiryžo.
Tačiau vyras pripažįsta, kad gydytis jis nuvyko spaudžiamas iš išorės, o ne vedamas vidinio noro ir specialistai tą greitai pastebėjo. Artūras darė tai, ko iš jo tikimasi, kalbėjo tai, kas, jo manymu, turi būti kalbama tokioje situacijoje, bet likus kelioms dienoms iki programos pabaigos viduje susimąstė, kad galbūt vertėtų į procesą pažvelgti rimčiau.
„Pakalbėjau su psichologe, ji man rekomendavo Kęstučio Dvarecko bendruomenę reabilitacijai. Realiai aš nenorėjau ten važiuoti, man jau ir 28 dienos buvo per daug, bet mane labai greitai priėmė, negalėjau pasakyti „ne“, nes buvau užpildęs dokumentus. Galvoju, na, gerai, nuvažiuosiu mėnesiui ir sugrįšiu namo. Bet kol buvau toje reabilitacijoje, atsirado vidinė motyvacija. Tiek metų diena dienon išgėrinėdavau, man viskas atrodė normalu, manyje dominavo arogancija, puikybė, maniau, kad valdau savo gyvenimą. Bet paskui gimė tokia kaip viltis bei supratimas, kad turi problemų, vaikine. O anksčiau galvodavau, kad alkoholikai yra tie, kurie stovi prie konteinerių ir prašinėja centukų...“, – sako vyras.
Kunigo Kęstučio Dvarecko iniciatyva Lietuvoje veikia priklausomybių turinčių žmonių bendruomenė „Aš esu“, kuri yra Vilniaus arkivykupijos „Caritas“ struktūrinė dalis. Šioje bendruomenėje teikiamos reabilitacijos, reintegracijos, pagalbos artimiesiems paslaugos.
Pasak Artūro, jam labai padėjo grupiniai užsiėmimai, kai su panašiomis problemomis susiduriantys ar anksčiau susidūrę žmonės susirenka pasikalbėti, kaip jiems sekasi. Didžiulį įspūdį palieka, kai apie tokias pačias problemas kalba gana daug pasiekę žmonės, kurie iš išorės neatrodo sergantys priklausomybėmis.
„Vienas žmogus dalinasi savo patirtimi. Pagalvodavau – ir man taip buvo. Kitas dalinasi savo patirtimi. Man irgi taip buvo. Toks jausmas, kad apie mane kalba. Galiausiai, gavosi taip, kad pradėjau gilintis į tai, ką sako. Pradėjau klausyti, pradėjau išgirsti, o tada gimė vidinė motyvacija“, – pamena Artūras.
„Tarkim, žmogus turintis verslą, kalba, kad jis alkoholikas. Kas patikėtų? Niekas. O kai jis papasakoja savo patirtį, pamatai, kad žmogus dabar nevartoja ir gyvena puikiai. Tada pagalvojau, kad ir aš to noriu. Tokio paprasto gyvenimo. Norėčiau šeimos, eiti į darbą nuo pirmadienio iki penktadienio, savaitgalį leisti su šeima ar su tėvais, važiuoti į iškylas, norisi normalių atostogų, o ne šito bėgiojimo“, – teigia vyras.
Pašnekovas taip pat pripažįsta, kad nustojus vartoti alkoholį ir narkotikus, pasikeitė ir savijauta: pasak vyro, jis išmoko džiaugtis mažais dalykais, jausti ir išreikšti dėkingumą, nukrito svoris, atsirado noras rūpintis savimi, išmoko šypsotis.
„Dabar galiu į akis žmonėms žiūrėti, o anksčiau visą laiką eidavau ir negalėdavau pakelti akių, nežiūrėdavau į žmones. Visą laiką jausdavau įtampą. Eidamas gatvėje jausdavau įtampą. Kartais net žiūrėdavau, kaip kojas dėlioju. Arba sėdi autobuse, kažkas atsisuka, iškart nusisuki. Aš tai asocijuoju su gėda. Žmonės juk nežinojo nei kaip aš gyvenau, nei ką pridariau, nei kad vartojau, bet aš vengiau to kontakto. Norėjosi būti vienam, saviizoliacijoje, užsidaryti namuose, būti ten, kur žmonių nėra. Nors viduje labai norėjau bendrauti su žmonėmis, susipažinti, tyrinėti, bet tiesiog negalėjau sau to leisti“, – pamena Artūras, pridurdamas, kad turi pasilikęs nuotrauką, kaip atrodė vartodamas, kad primintų sau, kur nenorėtų grįžti.
