Chemseksas – pasaulyje jau antrą dešimtmetį sparčiai populiarėjantis laisvalaikio leidimo būdas, pastaraisiais metais pasiekė ir Lietuvą. Kas tai yra ir kuo jis skiriasi nuo jau žinomų svingerių vakarėlių, kurių metu taip pat neretai svaiginamasi?
Pasak šios sąvokos autoriaus rašytojo ir advokato Davido Stuarto, chemsekso šaknys siekia XX a. 8–9 dešimtmečius. Tuo metu prasidėjusi ŽIV ir AIDS epidemija gėjų seksą susiejo su rizika, pavojumi, mirtimi, sukėlė tikrą visuomenės psichozę ir tapo ilgalaike šios bendruomenės trauma. Narkotikai buvo pasirinkti kaip būdas atsikratyti šios trauminės patirties ir vėl išlaisvinti savo seksualumą, rašoma pranešime spaudai.
Chemseksas – pavojingas narkotikų ir sekso duetas
„Lietuvoje chemseksas pradėjo populiarėti maždaug prieš porą metų“, – teigia VUL Santaros klinikų gydytojas mikrobiologas, ŽIV prevencijos centro „Checkpoint“ konsultantas Aleksandras Lapšinovas, ne pirmus metus besidomintis šiuo reiškiniu. – Yra teorijų, kurios chemsekso pradžią sieja su XX a. viduriu, kai po Antrojo pasaulinio karo D. Britanijos stiuardai iš JAV parskraidindavo psichotropinių medžiagų, kurios buvo vartojamos sekso vakarėlių metu. Konkretų apibrėžimą ir pagreitį šis reiškinys įgijo XX a. pabaigoje.“
Pasak gydytojo, statistika rodo, kad toks laiko leidimo būdas labiau būdingas homoseksualiems ir biseksualiems asmenims. Narkotikai mažina stigmą, padeda užsimiršti, švelnina moralines nuostatas, etines žaizdas, o LGBT bendruomenės nariams tai yra aktualiau. „Vis dėlto būtų seksistiška teigti, kad tai yra vien jų tema ir jų problema“, – teigia A. Lapšinovas.
Nuo paprastų svingerių vakarėlių, kuriuose taip pat kartais vartojamos vienokios ar kitokios psichotropinės medžiagos rekreaciniais tikslais, chemseksas skiriasi tuo, kad juo užsiimant svaiginimasis yra ne atsitiktinio pasirinkimo klausimas, o būtina, iš anksto suplanuota vakarėlio dalis.
Svarbu ir tai, kad vartojamos tik konkrečios narkotikų rūšys. Tai metamfetaminas, mefedronas ir GBL/GHB. Pastarasis dar vadinamas prievartavimo narkotiku, skystu ekstaziu, DDD (angl. „Dirty Dating Drug“, liet. „purvino pasimatymo narkotikas“). Šios psichotropinės medžiagos pasirinktos neatsitiktinai, bet kaip labiausiai stimuliuojančios libido, išlaisvinančios seksualinę energiją. Taip pat jos sumažina savikontrolę ir atpalaiduoja bet kokius moralinius suvaržymus.
Grupinio sekso maratonai trunka kelias paras
Chemsekso vakarėliai nebūna spontaniški, jie planuojami iš anksto. Tai daroma įvairiais būdais – jei susibūrime dalyvauja žinomi žmonės, arba jie vyksta miestuose, kur homoseksualūs santykiai stigmatizuojami, labiau pasikliaujama asmeninėmis rekomendacijomis, vakarėliai yra gana uždari. Didmiesčiuose plinta atviresnių susibūrimų tendencija, jie vyksta paskelbus apie renginį internetinių, specializuotų pažinčių (tarkim, pazintysxxx.lt, xdate.lt, gaycafe.lt) portaluose.
Vakarėlio tikslas maskuojamas, tarkim, būsimi dalyviai kviečiami į pirtelę ir raginami parašyti asmeninę žinutę. Organizatoriai paprastai turi savo taisykles dėl dalyvių lyties, seksualinės orientacijos, amžiaus, lytiškai plintančių ligų, apsaugos priemonių (ne)naudojimo ir t.t. Tokie grupinio sekso maratonai gali trukti ir penkias paras, mylisi visi su visais, prarandama laiko nuovoka, jėgas praradusius dalyvius keičia naujai atėję, tad partnerių kaita yra išties didelė.
Pasak gydytojo, apibūdinti tipišką tokių vakarėlių dalyvį pagal įprastus išsilavinimo, profesijos, pajamų ar amžiaus kriterijus būtų sudėtinga, nes juose galima sutikti visokių žmonių – verslininkų, aktorių, dainininkų, mados pasaulio atstovų, gydytojų, tarnautojų, studentų ir t. t.
Vieni, pabandę tai iš smalsumo, šios patirties kartoti nenori, kitiems tai tampa nuolatiniu laisvalaikio leidimo būdu. Kai kurie, išbandę galimybes Lietuvoje, važiuoja patirti kažko naujo į užsienį. Ir parsiveža iš ten ne tik naujos patirties, bet ir lytiškai plintančių infekcijų (LPI).
Lytiškai plintančios ligos, prievarta, fizinės ir emocinės traumos
Tokių kelias dienas trunkančių sekso maratonų metu beveik nemiegama, nevalgoma, o energiją palaiko vien narkotikai, tad natūralu, kad tai gali baigtis visišku išsekimu, perdozavimu, sunkia abstinencija ar tapti psichologiškai traumuojančia patirtimi. Negana to, išauga sužalojimų rizika, galimybė užsikrėsti LPI ir ŽIV. „Kai vartojamos psichoaktyvios medžiagos, gali išaugti agresija, žmogus negali adekvačiai įvertinti lytinio kontakto grubumo, jėgos, todėl pasitaiko smurto, prievartos atvejų, patiriamos įvairios lytinio pobūdžio traumos“, – teigia gydytojas A. Lapšinovas.
Gydytojo pažymos, kad nesi infekuotas, tokiuose vakarėliuose neprašoma, veikiau priešingai – neretai išreiškiamas pageidavimas, kad dalyvis būtų... sergantis. Ši nauja Vakarų Europoje vis labiau plintanti tendencija ypač neramina gydytojus.
„Kai LPI sergantis žmogus užmezga lytinius santykius su sveiku partneriu, jis yra priverstas saugotis, jaučia baimę užkrėsti. Chemseksas kartu su kitais tabu, panaikina ir šias baimes. Jei visi serga, saugotis lyg ir nebėra ko, – tokią keistą logiką paaiškina A. Lapšinovas. – Prezervatyvai tokiuose vakarėliuose paprastai nenaudojami, o neretai netgi nepageidaujami. Mus, ŽIV prevencijos srityje dirbančius gydytojus ir socialinius darbuotojus, ši tendencija labai neramina, nes atveria vartus ŽIV ir kitų LPI plitimui.
Naivu tikėtis, kad visa tai išliks uždarame rate. Statistika rodo, kad išpopuliarėjus chemseksui, pasaulyje labai padaugėjo ŽIV atvejų, kai kurie jau yra perėję į AIDS stadiją. Lietuvoje tokios stiprios bangos dar nejuntame, bet pastebime, kad per pastaruosius dvejus metus ŽIV ir sifilio atvejų padaugėjo. Neramina ir tai, kad „Checkpoint“ centruose prezervatyvų išdalijama vis mažiau. Tai gali reikšti, kad ši nesaugaus chemsekso tendencija, o kartu ir naujų susirgimų banga iš Vakarų netruks pasiekti ir mus. “
Iškalbinga statistika
Vokietijos mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis, 27 proc. chemsekso dalyvių teigė turėję lytinius santykius, su kuriais nesutiko; 50 proc. prarado laiko, pinigų ir suvartotų narkotikų kiekio kontrolę; 33 proc. patyrė neigiamą poveikį socialiniam gyvenimui.
Londono Šv. Jurgio universitetinės ligoninės atlikti tyrimai parodė, kad lyginant su kontroline grupe, chemseksu užsiimančių žmonių tikimybė užsikrėsti ŽIV yra didesnė 5 kartus, o hepatitu C – 9 kartus.
Lietuvoje daugiau negu trečdalis oficialiai registruotų ŽIV infekuotųjų yra užsikrėtę per lytinius santykius. Užsikrėtusių vyrų yra 3,5 karto daugiau nei moterų.
Populiariausios apsaugos priemonės – prezervatyvai ir PrEP‘as
Viena geriausių apsaugos priemonių, siekiant sumažinti ŽIV ir kitų lytiškai plintančių infekcijų grėsmę visuomenei, išlieka prezervatyvai. Nedaugelis žino, kad apsisaugoti nuo ŽIV galima ir vartojant tam tikrus vaistus. Tai – priešekspozicinė ŽIV profilaktika, sutrumpintai vadinama prepu (angl. Pre-exposure prophylaxis – PrEP). Šie antivirusiniai vaistai riziką užsikrėsti ŽIV sumažina 99 proc.
„Pastaruoju metu mūsų ŽIV prevencijos centre labai padaugėjo užklausų dėl prepo, – pastebi konsultantas A. Lapšinovas. – Augantis žmonių sąmoningumas džiugina. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai lazda su dviem galais, Viena vertus, šie vaistai stipriai sumažina ŽIV plitimą, kita vertus, juos vartojant gerokai sumažėja baimė užsikrėsti ŽIV ir susirgti AIDS. Ši baimė, ypač stipriai įsišaknijusi gėjų bendruomenėje nuo 8-9 dešimtmečio, buvo tam tikras saugiklis, sulaikantis nuo didelės partnerių kaitos, skatinantis naudoti prezervatyvus.“
Pasak VUL Santaros klinikų Infekcinių ligų centro gydytojos infektologės Elžbietos Matulytės, PrEP‘as Lietuvoje žinomas jau seniai, bet jis nebuvo itin populiarus dėl gana aukštos (600–700 eur/mėn) kainos. Plačiau vartoti pradėtas nuo 2018 m., kai atsirado pigesnis generinis vaistas. Šiuo metu 30 tablečių kaina yra 40-50 eurų. „Tačiau ir dabar jo išrašoma tik pavieniams asmenims, – pastebi infektologė. – Svarbiausia priežastis, manau, yra informacijos trūkumas. Žmonės nežino, kad yra tokia profilaktikos priemonė, kur kreiptis, kokia kaina.“
PrEP‘as skiriamas asmenims, kurie nėra užsikrėtę ŽIV, tačiau priklauso rizikos grupei: turi nepastovių lytinių partnerių, nenaudoja prezervatyvų, vienas iš partnerių užsikrėtęs ŽIV arba ŽIV statusas nežinomas, vartoja švirkščiamuosius narkotikus.
„Dalyje Europos šalių (Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Portugalijoje ir kt.) šie vaistai yra kompensuojami. Pas mus šis klausimas galėtų būti svarstomas, įvertinant ŽIV plitimo riziką ir jos bei AIDS gydymo išlaidas, – teigia E. Matulytė. – Skirti šiuos vaistus gali bet kokios specialybės gydytojas.
Prieš skiriant šį vaistą atliekami kraujo tyrimai, ištiriama, ar žmogus neserga ŽIV (tokiu atveju nebėra prasmės PrEP‘ą profilaktiškai vartoti), įvertinama inkstų funkcija (šis vaistas gali ją pabloginti). Kartu ištiriama ir dėl kitų lytiškai plintančių infekcijų.
PrEP‘o vartojimo schemos yra dvi. Viena – pagal reikalą (angl. on demand). Jei žmogus numato, kad gali turėti rizikingus lytinius santykius, reikėtų 2–24 valandos iki jų išgerti dvi tabletes. Praėjus 24 val. po pirmų dviejų tablečių suvartojimo – išgerti dar dvi tabletes 24 val. skirtumu. Šį variantą renkasi dauguma pacientų.
Kitas vartojimo būdas – tęstinis (angl. continous). Labiau tinka turintiems dažnus nesaugius lytinius santykius. PrEP‘o vartojimo pradžia yra tokia pati, kaip ir pirmuoju atveju. Po to kasdien geriama po tabletę tol, kol tai yra aktualu, ir užbaigiama kaip ir pirmuoju atveju, išgeriant dvi tabletes per 24 val.“
