Apie skurdo lygį Lietuvoje TV3 studijoje kalbasi žurnalistė Jolanta Svirnelytė ir ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Visiškai neseniai nuskambėjo informacija, kad valstybės kontrolė atliko tyrimą, kai savivaldybės skyrė 100 mln., kurie buvo skirti skurstantiems, bet iš tikrųjų jie nusprendė pinigus panaudoti protingiau. Tai sukėlė nemažą pasipiktinimą. Jūs sakote, kad kalbos apie negerėjančią situaciją ir didėjantį skurdą ir atskirtį yra pasakos. Tai kur tada ta teisybė?
Visų pirma, reikia suprasti, kad yra dviejų rūšių skurdas, kas dažnai Lietuvoje ignoruojama ir žiūrima tik į tą santykinį skurdą, kuris yra gana didelis. Tai reiškia, kad gyventojų pajamos nesiekia 60 proc. nacionalinio vidurkio ir tas rodiklis nemažėja. Aš atkreipiau dėmesį į kitą, mano nuomone, svarbesnį rodiklį, tai yra – absoliutinis skurdas. Tai reiškia, kad žmogus neturi pinigų net pirmo būtinumo prekėms. Šis skurdas pastarąjį dešimtmetį mažėjo labai sparčiai. Įstojus į Europos Sąjungą kas trečias lietuvis buvo abosliutiniame skurde. Dabar tokių lietuvių liko tik 11 proc. Tikrai galima pasidžiaugti, bet progresui dar yra daug erdvės.
Jūs minite, kad vaikai iki 17 metų yra rizikingiausia grupė. Žmonės įprastai sako, kad pensininkai yra tame skurde. Kaip pažiūrėti, nes vaikai gyvena šeimose?
Prieš kelis metus didesnė dalis pensininkų amžiaus grupės buvo absoliutiniame skurde, bet dabar, sparčiau keliant pensijas, jų dalis sumažėjo ir nebeviršyja kitų amžiaus grupių. Absoliutiniame skurde dabar yra pensininkai, kurie turi mažai darbo metų stažo ir jų pensijos yra skurdžios. Vaikų problema nėra išspręsta, nors ir ten absoliutus skurdas mažėja. Tai priklauso ne nuo vaikų. Tai ne jų kaltė, kad jie gimė tokiuose rajonuose, regionuose. Dažnai tai gali būti net ir dirbantys asmenys, gaunantys šiek tiek daugiau, nei minimalų mėnesinį atlyginimą, bet jeigu šeimoje yra kiek daugiau narių, tai vienam asmeniui tenkančios pajamos nėra pakankamos, kad jie išbristų iš absoliutaus skurdo.
Daugiau žiūrėkite video reportaže.
