Tokios nuomonės laikosi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, šiuo metu dėliojanti Užimtumo tarnybos reformos gaires.
Interviu portalui tv3.lt ministrė pasakojo, kaip įsivaizduoja Užimtumo tarnybos paslaugas klientams, kaip ketina išgryninti tikruosius bedarbių skaičius ir ką ketina daryti su žmonėmis, kurie dirbti nelabai nori ar gali dėl turimų priklausomybių ar kitų asmeninių bėdų.
Siekiant šio tikslo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija taip pat yra pateikusi savo pasiūlymus dėl mokestinės pertvarkos. Šių pasiūlymų tikslas – apmokestinti gyventojus pagal jų pajamas, o ne pagal veiklos rūšį. Šiuo atveju kalbama apie savarankiškai dirbančių asmenų apmokestinimo įvairovę.
Šiuo metu jau planavote būti aptarę Užimtumo tarnybos reformos apmatus: kokia turėtų būti šios institucijos misija, vizija ir uždaviniai. Gal galite pristatyti, kuria kryptimi planuojate judėti?
Mūsų diskusijų lygmuo vis dar labiau strateginis nei taktinis, jų reikia daugiau ir įvairesnių. Norėtųsi, kad su 2022 metų biudžetu galėtų atsirasti tam tikri pakeitimai, susiję su strateginiais pokyčiais, kurių tikėtumėmės iš Užimtumo tarnybos. Vienas iš pagrindinių tikslų, kuriuos keliu sau, kad Užimtumo tarnyba turėtų tikslą surasti darbą tiems, kurie nori ir gali tą darbą turėti, o ne teikti vien tik bedarbių registracijos paslaugą žmonėms, kurie nebūtinai yra motyvuoti dirbti.
Šiandien apie 80 proc. netekusių darbo registruojasi Užimtumo tarnyboje. Tai yra vienas iš aukščiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Vien tik tai parodo, kad šioje tarnyboje mūsų piliečiai registruojasi nebūtinai todėl, kad nori susirasti darbą, bet todėl, kad tas statusas padeda, pavyzdžiui, gauti nemokamą sveikatos draudimą arba suteikia kažkokias kitas papildomas socialines garantijas, bet ne darbo radimą.
Paraleliai dabar vyksta kelios diskusijos. Pavyzdžiui, dėl privalomojo sveikatos draudimo, manau, kad valstybė galėtų sukti visuotinio sveikatos draudimo keliu. Tai yra, kad sveikatos draudimas tiems asmenims, kurie negali už jį susimokėti, nes neturi pajamų, galėtų būti garantuojamas valstybės kaip universalus draudimas Lietuvoje reziduojantiems asmenims. Žinoma, tai susiję su tam tikrais biudžeto kaštais, todėl diskutuojama su Finansų bei Sveikatos apsaugos ministerijomis. Jiems tas klausimas aktualiausias. Tikiuosi, kad rasim bendrus sutarimus ir sprendimus šiuo klausimu.
Kitas dalykas, kurį galima kelti dėl Užimtumo tarnybos, tai ilgalaikiai bedarbiai, kurie sunkiausiai integruojasi į darbo rinką. Mano nuomone, geriausia su tais žmonėmis gali dirbti savivaldybės ir seniūnijos. Jau dabar turime pilotinius projektus, kurie veikia 28 savivaldybėse, kai kurie jų finansuojami iš europinių lėšų. Per juos ilgalaikiai bedarbiai bandomi integruoti į darbo rinką padedant atvejo vadybininkams, nes kai kurie žmonės neretai turi įvairių priklausomybių, kitų problemų, dėl kurių jiems ypatingai sunku susirasti kitą gyvenimo galimybę. Manau, kad tokie žmonės turėtų daugiau šansų įgyti tą antrą galimybę, jeigu dirbtume su atvejo vadyba per savivaldybes ir suteiktume atitinkamus finansinius resursus.
Užimtumo tarnybos veikla, jos priemonės tuomet galėtų būti įvertintos per tai, kiek jos paveikios ir atsiperka. Bandysime atlikti tokią kaštų ir naudos analizę.
Dar reikia pasakyti, kad Užimtumo tarnyba turi įvairios veiklos – nuo paramos verslui suteikimo iki paramos asmenims. Reikia išsikelti sau klausimą, kur turėtų būti pagrindinis akcentas Užimtumo tarnybos veikloje.
Tai jei šiuo metu valstybė moka privalomąjį sveikatos draudimą už Užimtumo tarnyboje registruotus bedarbius, studentus, pensinio amžiaus žmones, vaikus iki 8 metų auginančius tėvus, visus vaikus, neįgaliuosius, tai už ką valstybė tuomet mokės, jei bus įgyvendinta jūsų vizija?
Už visus, kurie negali patys mokėti. Šiuo metu yra apie 154 tūkst. žmonių, kurie nepatenka po privalomojo sveikatos draudimo finansavimu. Tas žmonių skaičius nėra kažkoks ypatingai milžiniškas.
Kalbant apie universalumą, būtų taip: jei asmuo negauna pajamų, neturi galimybių ir atitinka kitas savybes, dėl kurių reikia susitarti, ir yra Lietuvos rezidentas, jam priklausytų šitas draudimas ir tiek, nepaisant registracijos Užimtumo tarnyboje.
Minėjote, kad Užimtumo tarnyboje pas mus registruojasi žymiai daugiau žmonių nei Europos Sąjungos šalyse. Jeigu norima sumažinti registraciją Užimtumo tarnyboje ir dalį asmenų nukreipti paslaugoms į savivaldybes, kas atliks tą perskirstymo funkciją arba kas bus tas sprendžiantysis, kuris nutars, ar žmogui reikia paslaugų savivaldybėje, ar jam tikrai reikia darbo? Pats žmogus gali neatskirti?
Tai turėtų būti individualus darbas su žmonėmis ir ypatingai didelį dėmesį reiktų skirti taiklesniam perkvalifikavimui, kuris dabar kažkaip veikia. Bandysime kalbėti su darbdaviais, kurie deklaruoja laisvas darbo vietas, kodėl nepavyksta to perkvalifikavimo padaryti greitai, efektyviai ir taip, kaip reiktų darbdaviams, kad žmonės užpildytų laisvas darbo vietas.
Dažnu atveju problemos susijusios ne tik su perkvalifikavimu, bet ir judumu. Pavyzdžiui, darbo vieta yra ne toje savivaldybėje, kur žmogus gyvena. Mes pasidarėme tokią analizę, kad transporto prieinamumas yra viena iš milžiniškų problemų, kurios mažina paskatas žmogui realiai eiti įsidarbinti. Paanalizavome keleto savivaldybių viešo transporto maršrutus, tai jis nėra patogus – atvyksta per vėlai, prasidėjus darbo dienai. Ir kaštai dideli – gali prireikti iki trečdalio atlyginimo, kad žmogui pasidengtų kaštai vykstant į darbo vietą.
Bandysime analizuoti toliau, taip pat konsultuosimės su savivaldybėmis, kuriose šis klausimas jau yra išspręstas. Dažnai ir patys darbdaviai imasi šią problemą spręsti, nes viešasis transportas to neužtikrina.
Bet jeigu žmogui būna pasiūlytos galimybės persikvalifikuoti, pasiūloma viena galimybė turėti darbo vietą, antra galimybė, tai jau dirbant su klientu matyti, ar yra problemų ir reikia nukreipti šį žmogų paslaugoms. Tą įvertinti vis tiek turėtų specialistas. Aš įsivaizduoju, kad kitokio, stebuklingo, veikimo nesugalvosi. Tiesiog jeigu yra žmogus ir jis turi norą dirbti, tai mūsų pareiga yra turėti žmogui adaptuotą perkvalifikavimo sistemą, išspręsti judumo problemą. O jeigu problemos yra socialinės arba priklausomybės, tada turėtų būti taikoma atvejo vadyba ir ilgesnio laikotarpio palydėjimas.
Įsivaizduokime, ateina žmogus, kuris Užimtumo tarnybos vadybininkui teigia, kad jis nori dirbti. Bet iš tiesų mintyse svarsto, kad gal nori pailsėti, gauti išmoką. Ar specialistas turėtų teisę įvertinti, kad iš tiesų asmuo nenori dirbti ir jam reikia socialinių paslaugų?
Jeigu mes neturėtume papildomų paskatų žmogui registruotis tik tam, kad registruotis ir gauti papildomą valstybės naudą, jis savaime ir nesiregistruos.
Žinoma, nedarbo draudimas yra ir jis išliks, savo Vyriausybės programoje turime nusimatę ir nedarbo draudimo sistemos plėtrą.
Bet kai žmogus priima sprendimą registruotis vien tam, kad gautų kitą valstybės naudą, bet ne darbą, tada mes užkrauname Užimtumo tarnybos darbuotojus, nes jie vis tiek bando aktyvinti jiems priskirtus žmones. O jei asmuo dirba šešėlinėje darbo rinkoje arba neturi paskatos dirbti, tai išeina, kad deramo dėmesio negauna tie, kurie išties ieško darbo.
Turime subalansuoti Užimtumo tarnybos veiklą taip, kad žmogus į ją registruotųsi tik tada, kai netenka darbo ir nori susirasti kitą darbą. Kitu atveju, turėtų įsijungti socialinės paramos, paslaugų sistemos arba užtikrintas universalus sveikatos draudimas.
Pagal šią viziją išeitų taip, kad jeigu registruotumeisi Užimtumo tarnyboje, galėtum gauti tik nedarbo socialinio draudimo išmoką ir ieškotis darbo?
Taip. Bet yra ir visos kitos paslaugos: subsidijuojamos darbo vietos, aktyvios darbo rinkos priemonės, persikvalifikavimo galimybė, darbo vietų adaptavimas neįgaliesiems – šios paslaugos irgi neturėtų sustoti. Bet jos turi būti nukreiptos į tai, kad žmonės rastų darbą, dirbtų, o darbdaviai, kurie tuos žmones priima, padeda perkvalifikuoti, taip pat turėtų papildomą vertę.
Kalbant apie perkvalifikavimą, profesinį mokymą, viena iš problemų, kad skiriamos lėšos dažnai būna nepakankamos. Ar jūs planuojate plėsti šią sritį, labiau į ją investuoti, skirti daugiau lėšų?
Reikės persvarstyti visą šį failą. Tas perkvalifikavimas dabar vyksta, bet klausimas ar mes galime pasiūlyti kokybišką perkvalifikavimą ir tokį, kokio reikia darbdaviams, registruojantiems laisvas darbo vietas.
Kuri pagrindinė problema dabar yra – menki finansai ar prasta kokybė?
Manau, kad šiandien mes turime kalbėti tik apie kokybę ir problemą, kurią norime išspręsti. Kai pasižiūri, kaip juda pinigai, tai tam tikrose priemonėse yra sutaupymai, galima perskirstyti į kitas veiklas. Čia apskritai reikia pradėti nuo misijos, ką mes norime padaryti, tada pereiti visas priemones, kurias turime, įvertinti efektyvumą ir nuspręsti, kuri priemonė paveikiausia.
Šiuo aspektu turime daug sąsajų su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, nes jie turi kai kuriuos projektus, dalį turime mes, tai reikia juos subendrinti ir turėti bendrą vaizdą.
O labiausiai tai norisi matyti tą tikrą skaičių žmonių, kurie realiai turi paskatas dirbti, bet valstybė negeba jiems padėti, ir atsakyti į klausimą – kodėl? Tą visomis įmanomomis priemonėmis bandome išsiaiškinti.
Siekis, kad būtų kuo mažiau nedirbančių žmonių, kuo mažiau priklausomų nuo valstybės paramos.
Ar nebus taip, kad kai Užimtumo tarnyboje registruosis tikrai tik tie asmenys, kurie ieško darbo, siekia perkvalifikavimo, nedarbo lygis statistiškai sumažės, bet jis nebus tikras – kiti žmonės bus nukreipti gauti paslaugoms ir nefigūruos bendroje statistikoje?
Aš kaip tik galvoju, kad mes dabar neturime tikro vaizdo. Turime ir šešėlinio darbo problemą, kuri maskuojama, nes kažkas turi bedarbio statusą, neva niekur nedirba, bet iš tiesų dirba, tik nemoka mokesčių.
Man atrodo, kad dabar nesame labai aiškioje situacijoje pagal nedarbo rodiklius. Vien tik žmonių perskirstymas neturėtų būti pagrindinis tikslas, bet tarnyba turi vykdyti savo pagrindinę veiklą. Užimtumo tarnybos paskirtis turi būti pagalba susirasti darbą, išlikti kuo ilgiau darbo vietoje. Bet daryti papildomą darbą tik registruojant ir suteikiant statusą dėl kitų priežasčių, tai tiesiog ne ta funkcija.
Gal tai atrodo, kaip noras sumažinti nedirbančių žmonių skaičių, bet jokiu būdu ne. Tai resursų ir efektyvaus veikimo kausimas.
Bet siekiant išgryninti asmenis, kurie tikrai ieško darbo ir kuriems Užimtumo tarnyba galėtų padėti, reikia ir tam tikrų mokestinių ir teisinių pertvarkų. Pavyzdžiui, Užimtumo tarnyba kalba apie tendenciją, kad paslaugų kvitai žemės ūkyje ir miškininkystėje ima keisti darbo sutartis, ypač sezono metu, o su paslaugų kvitais dirbantys asmenys vis tiek figūruoja statistikoje kaip bedarbiai.
Tikrai labai pritariu, kad mokestinė reforma turi eiti šalia Užimtumo tarnybos reformos bei kitų reformų. Aš labai daug vilčių dedu į mokestinės reformos darbo grupę, kuri dabar dirba. Nes viskas labai glaudžiai tarpusavyje susiję, tarp jų ir savarankiškai dirbantys asmenys, ir žmonės dirbantys pagal darbo sutartis bei mokantys daug didesnius mokesčius.
Kokia jūsų vizija dėl mokestinių pertvarkų, kurios paskatintų asmenis lįsti iš šešėlio, kai siekiama turėti daugiau dirbančiųjų ir mažiau bedarbių?
Mes esame pateikę Finansų ministerijai savo pasiūlymus. Dėl paslaugų kvitų tikrai turime savo pasiūlymų krepšelį. Man atrodo, kad žmonės turi būti apmokestinami pagal tai, kiek jie uždirba pajamų, o ne pagal tai, kokias veiklas vykdo. Jeigu mes kalbame apie tolygesnį mokesčių paskirstymą, tai neturėtų būti išlygų pagal veiklos formas, nesvarbu, ar dirbi su verslo liudijimu, ar su paslaugų kvitu, ar esi savarankiškai dirbantis. Žinoma, tokią reformą įvykdyti bus sudėtinga. Manau, kad bus keblu susitarti, bet aš matyčiau tokį tikslą.
Grįžtant prie profesinio mokymo, perkvalifikavimo, problemų esama ir su švietimo įstaigomis, kurios konkrečiai tai atlieka, o mokymo kokybė ne visuomet tenkina. Praeityje esme girdėję istorijų, kai bedarbiai tarsi lanko įvairius kursus, bet kiek ir ko išmoksta – labai didelė abejonė. Ką su tuo įmanoma padaryti?
Reikia nebijoti matyti to, kas yra. Ministerijoje mes stengiamės nebijoti matyti realaus vaizdo ir nebijoti deklaruoti, kad taip, tai galimai nėra efektyvu. Bet į kiekvieną atvejį, situaciją reiktų žiūrėti individualiai.
Dabartinė perkvalifikavimo sistema, tokia kokia yra, man atrodo, reikalauja pokyčio, bet koks tas pokytis bus – per ankstyva pasakyti, nes turiu per mažai duomenų. Apie kokybę esu girdėjusi daug dalykų, bet lygiai taip pat yra ir sėkmės istorijų, nereikia to paneigti, negali nurašyti, kad viskas veikia blogai. Bandysim atrinkti tai, kas veikia, o tai, kas neveikia – reikia taisyti.
Ir tai yra ne tiek finansinio resurso klausimas, kiek problemos identifikavimo ir sprendimo eiti kitu keliu. Bet siekiant priimti sprendimus dėl profesinio perkvalifikavimo reikia daugiau išeitinių duomenų.
Užsienyje daug kalbama ir iš visuomenės jaučiamas siekis, kad Užimtumo tarnyboje būtų galima gauti ir tam tikras koučingo arba lietuviškai – ugdomojo vadovavimo – paslaugas. Ir bendrai gyvenime yra situacijų, kai darbo ieškančiam žmogui reikia šiek tiek sugrąžinti pasitikėjimą savimi, atšviežinti turimas kompetencijas – pavyzdžiui, po vaiko priežiūros laikotarpio arba vyresniems asmenims, kuriems darbo paieška gali tapti iššūkiu dėl stereotipų ir diskriminacijos. Ar planuotumėte, kad Užimtumo tarnyba eitų šią kryptimi?
Teoriškai galima svarstyti įvairius variantus. Apie tai irgi galima svarstyti kaip apie papildomą paslaugą arba kaip apie papildomą paskatą darbdaviams, kurie priima iš motinystės atostogų grįžtančias mamas ar tėčius, kad jie galėtų greičiau adaptuotis prie pasikeitusių darbo sąlygų. Galima galbūt suteikti galimybę atostogų eigoje atnaujinti savo įgūdžius sutarus tarp šalių.
Modelis yra teisingas. Kaip jūs teisingai pastebite, daug kur pasaulyje jis yra taikomas, tik nesu tikra, kiek plačiai tai turėtų būti daroma per Užimtumo tarnybą, kiek tai galėtų būti papildoma paslauga, kuria žmonės naudojasi rinkoje, arba tie patys darbdaviai galėtų teikti tokias paslaugas savo darbuotojams – ar po ilgos ligos, ar po motinystės, tėvystės.
Apie tai derėtų diskutuoti gal ateityje labiau susitvarkius su esamomis problemomis. Bet kad į tą pusę reiktų eiti, kad kiekvienas žmogus gautų tokį palydėjimą pagal savo individualius poreikius, tai žinoma, kad taip.
