Prezidentūros kanceliarijos užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ atliko visuomenės apklausą įvairiais daug diskusijų sukėlusiais klausimais. Vienas jų – partnerystės įteisinimas.
Teigiamai arba greičiau teigiamai į Partnerystės įstatymą, kuris išplėstų tos pačios lyties porų civilines teises atsakė 19,5 proc. apklaustųjų, virš 70 proc. respondentų neigiamai žvelgia į partnerystę.
Gyventojų buvo klausiama ir dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Tam pritaria ar greičiau pritaria 22,1 proc. apklaustųjų, 48,8 proc. teigia tam prieštaraujantys, o beveik 30 proc. tikino neturintys nuomonės.
Į tokias prezidentūros užsakytas visuomenės nuomonės apklausas sureagavo ir Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius.
„Nuo kada žmogaus teisių klausimai sprendžiami visuomenės apklausomis?“ – stebėjosi jis.
Prezidentūros apklausos primena Putino ir Lukašenkos metodus?
„Čia politinė kova, manipuliacija, sakyčiau, nelabai padorus žaidimas“, – naujienų portalui tv3.lt sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, politologas Bernaras Ivanovas.
Pasak jo, tokias ir panašias apklausas politikai bei partijos atlieka dažnai, tačiau tai būna neviešinama žiniasklaidoje. B. Ivanovo teigimu, tokiomis apklausomis partijos dažniausiai prieš rinkimus žiūri, į kokias sritis reikėtų orientuotis.
„Tai yra normalu, visur tai vyksta. Bet tai nėra viešos demagogijos dalis. Šiuo atveju, tai grynai naudojama kaip retorikos, sakyčiau, pigios retorikos, piaro priemonė. Tiesiog piarintis kitais būdais neišeina. <...> Reikšmingumo kitais būdais, deja, nesusiranda mūsų gerbiamas prezidentas, todėl naudojami tokie pigūs triukai“, – tikino B. Ivanovas.
Politologas teigė, kad tokių apklausų viešinimas įprastas autoritariniuose Rusijos ir Baltarusijos režimuose.
„Lukašenka tokias mėgsta apklausas rengti, Putinas mėgsta akcijas daryti, kaip ir kus jį remia ir panašiai. Tokio valdiško patriotizmo, mobilizacijos instrumentas diktatūrų, autoritarizmo sąlygomis“, – kritiškai apie prezidentūros iniciatyvą atsiliepė pašnekovas.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas, politologas Saulius Spurga sutiko, kad neviešas apklausas vykdo daugelis partijų, tačiau jų rezultatų paviešinimas yra politinis veiksmas, nors, pašnekovo nuomone, ir keistokas.
„Tas viešinimas buvo toks įdomus. Nežinoma, iš kur atsirado [apklausos], nebuvo spaudos konferencija, nebuvo prezidentūros svetainėje skelbta, tiesiog kažkaip žurnalistai sužinojo. Štai čia ir yra įdomiausias dalykas, iš to ir kilo tokie pamąstymai, žurnalistų klausimai.
Ne tai, kad visuomenės nuomonės sužinojimas, bet pats skelbimas ir būtent šitaip suformuluoti klausimai ir reiškė, kad prezidentūra siunčia signalą, kad reikėtų vienaip ar kitaip spręsti šituos klausimus“, – aiškino S. Spurga.
Nevisais klausimais reikia remtis dauguma
Visgi, pašnekovų nuomone, ne visais klausimais reikia vadovautis daugumos įsitikinimais. S. Spurgos teigimu, atsakymai į prezidentūros užsakymu darytos apklausos klausimus buvo akivaizdūs.
„Mes žinome tą visuomenės nuomonę, galima ją nujausti, bet kažin, ar tai būtų argumentas, kad politikai negalėtų to svarstyti, nes daugelis panašių klausimų yra visuomenėje vienaip vertinami, bet politikai turi galimybę ir teisę apsispręsti kitaip“, – kalbėjo politologas.
Pasak jo, politikai turi ne tik klausytis daugumos, bet ir būti lyderiais.
„Jeigu mes demokratiją labai paprastai apibrėšime, kad tai yra tik daugumos valdžia, tai nebus demokratija. Demokratijos geriausias apibrėžimas yra tas, kad demokratija yra tada, kada mažumų teisės yra gerai apgintos.
<...> Aišku, negali tam tikrus klausimus priimant neatsižvelgti į visuomenės nuomonę, bet galima priversti ir prie absurdo, jeigu klaustų, ar didinti, ar mažinti mokesčius, tai dauguma sakytų, kad tų mokesčių išvis nereikia. Tas daugumos argumentas gali ir išsigimti“, – samprotavo S. Spurga.
B. Ivanovas taip pat sutiko, kad viena svarbiausių liberalios demokratijos sąlygų – pagarba mažumoms, ar tai būtų socialinės, tautinės, seksualinės ar kitos mažumos.
Abu pašnekovai kaip pavyzdį, kai politikai nesirėmė daugumos nuomone, įvardijo mirties bausmės panaikinimą. B. Ivanovas pažymėjo, kad Jungtinėje Karalystėje, panaikinus mirties bausmę, apklausos rodė 80 proc. visuomenės palaikymą jai, tačiau vėliau teigiamas nusiteikimas mirties bausmės atžvilgiu mažėjo.
„Eiti pavymui visuomenės neišprusimui, tamsumui, kategoriškai negalima. Taip elgėsi Musolinis savo laiku, Hitleris, tokie odioziniai diktatoriai. Jie tokiais įvairiais metodais mėgdavo manipuliuoti, aiškinti, viena tauta, vienas vadas, visi išvien, turi būti daugumos diktatūra“, – teigė B. Ivanovas.
Pasak jo, vienintelė šalis, kurioje absoliutus daugumos nuomonės sekimas yra įmanomas – Šveicarija, kurios gyventojai itin dažnai rengia referendumus svarbiausiais valstybės klausimais.
„Bet Šveicarija pagal pilietinę brandą, dalyvavimą, įsitraukimą, kokybinius rodiklius kitas šalis lenkia kartais.
Jei Lietuvoje įsitraukimas, politinės sistemos, pilietiškumo kriterijai būtų panašūs kaip Šveicarijoje, aš nieko nesakyčiau. Bet, deja, nėra nė vienos kitos šalies, kuri prilygtų pagal tuos kriterijus. Todėl čia negalima apeliuoti į tai, kad va, ten yra kažkoks atvejis. Nieko panašaus.
<...> Paklauskime dabar žmonių, ar jie nori tūkstančio eurų rentos. Padarykime tokią apklausą. Arba ką nors nulinčiuoti, kokį nors politiką. Čia yra absoliučiai plikas populizmas ir dar moralizuojantis. Šioje vietoje aš sakyčiau, kad moralizuoti nereikia“, – tvirtino B. Ivanovas.
Lygino su žmogumi futliare
S. Spurgos nuomone, nutekinti apklausų duomenys rodo, kad tai yra politinis prezidento veiksmas, ieškant argumentų sprendimui dėl visuomenėje daug diskusijų sukeliančių klausimų. Politologo teigimu, G. Nausėda gali argumentuoti, kad vienokį ar kitokį sprendimą priėmė, nes tokia yra visuomenės nuomonė.
„Manęs tas argumentas iki galo neįtikina, bet prezidentas gali tokius pareiškimus priimti. Mums reikia šiek tiek palaukti ir mes sužinosime, ar jis gali pasakyti vertybinius ir nepatogius jo reitingams teiginius, ar prezidentas visada nori tik būti daugumos pusėje, tokiu būdu rinktis sau populiarumo taškus ir jis tik eina pavėjui. Panašu, kad yra antrasis atvejis“, – svarstė S. Spurga.
B. Ivanovas G. Nausėda lygino su Antono Čechovo apsakymo „Žmogus futliare“ herojumi.
„Mūsų prezidentas tapo žmogumi futliare. Kaip sakė tas herojus, kad tik ko nors blogo nenutiktų, kad jis ne prie ko. Tiesiog liūdna ir graudu žiūrėti, taip neturėtų būti.
Prezidentas turi užimti aiškią moralinę poziciją, turėti savo nuomonę, turi moderuoti visuomenės nuomonę. <...> Jei ta nuomonė demonstruoja urvinį nacionalizmą, primityvumą, ko posovietinėse valstybėse yra daug, reikia įvertinti kaip problemą. Negalima eiti pavymui tokiam dalies visuomenės urviniam nusiteikimui“, – įsitikinęs B. Ivanovas.
