Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Pocius, karybos ekspertas Darius Antanaitis ir Lietuvos kariuomenės leitenantė Greta Dobilė.
Pasiruošimui, gynybai galima ruoštis ir būnant kitose organizacijose, pavyzdžiui, šauliuose ir neseniai jūsų komitetas diskutavo apie šaulių integravimą į kariuomenę. Gal galite trumpai papasakoti, kas buvo išdiskutuota?
A. Pocius: Seime vyko būtent konferencija, skirta Šaulių sąjungos klausimams spręsti. Na, kaip žinome, Šaulių sąjunga yra visuomeninė paramilitarinė organizacija, į kurią ateina žmonės savanoriškumo principu.
Dalis šaulių – narių, kurie yra įvykdę reikalavimus ir pasirengę veikti kaip koviniai šauliai – yra integrali dalis kariuomenės rezervo, kurie, esant reikalui, būtų įjungti į Lietuvos kariuomenės vienetus, į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Kiti asmenys, aišku, panaudoti būtų prie komendantūrų, pagal tam tikrą profesinį tokį profiliavimą.
Šauliai, kurie prisijungia prie organizacijos turėdami tam tikrų profesinių žinių – pavyzdžiui, medicinos, inžinerijos ar statybos – gali prisidėti prie valstybės gynybos ne vien karine prasme.
Turime suprasti, kad valstybę gina visa tauta – kaip tai įvyko 1991-aisiais. Daugybė vyrų ir moterų stovėjo prie Televizijos bokšto, prie parlamento, prie kitų svarbių strateginių objektų.
Tai aš manau, tą turime suprasti, kad visi kartu turime apie tai galvoti ir čia didelių skirtumų negali būti. Ir šauliuose mes matome tikrai daugybę mergaičių jaunų, jauni šauliai, ir skirtumo nėra. Jie visi tos pačios motyvacijos vedami ateina į šaulius.
Šaulių sąjunga reikšmingai prisideda prie karo akademijos papildymo motyvuotu jaunimu. Tikrai džiugu būna matyti pirmo kurso kariūnus, kurie įsisegę šaulio ženklelį, uniformą, didžiuojasi, kad jie yra šauliai buvę.
Tai tikrai yra smagu, kad jaunimas yra ruošiamas būtent Šaulių sąjungoje. Tai aš tikrai noriu pasidžiaugti būtent jaunų, patriotiškai išauklėtų vaikų, kurie būtent renkasi šaulių organizaciją ir manau, kad ir šią vasarą vyksta daug Šaulių sąjungos organizuojamų vasaros vaikų stovyklų.
Po tų stovyklų, aš manau, kad tikrai nemažai vaikų apsispręs ateityje tapti ir galbūt karininkais, ar stos į profesinę karo tarnybą, praeis pradinę privalomąją karo tarnybą. Tai aš manau, kad su Šaulių sąjunga yra viskas gerai – jie tikrai yra dideli pagalbininkai Lietuvos kariuomenei.
Ir kai buvo mūsų pasienyje iš Baltarusijos organizuojamas nelegalių migrantų stūmimas, ir kariuomenė, ir Šaulių sąjunga atėjo pasieniečiams į pagalbą. Tai aš manau, kad tikrai Šaulių sąjunga yra suradusi savo vietą ir kartu su kariuomene, aš manau, kad vyksta tas toks, sakyčiau, visuomenės suintegravimas per Šaulių sąjungą arčiau kariuomenės.
Aš manau, kad reikėtų netgi plėsti Šaulių sąjungą ir tai buvo aptarta konferencijoje, kad Šaulių sąjunga turi galimybes augti, plėsti ir tokia yra siekiamybė. Tai aš manau, kad merginoms, siekiančioms įgyti papildomų įgūdžių, susijusių su valstybės gynyba ar išgyvenimu, tai gali ateiti į Šaulių sąjungą, kurios tvirčiau jau jaučiasi, gali ir tapti Krašto apsaugos savanorių pajėgose karėmis savanorėmis.
Na, ir galiausiai abiturientės, baigusios gimnaziją, gali stoti į Karo akademiją, tai galimybių tikrai yra. Na, o kaip mes jau čia ir kalbėjome, ateity reikia galvoti, kad merginos po vidurinės kažkada tai galbūt kartu su vaikinais bus šaukiamos atlikti pradinę privalomąją karo tarnybą visi kartu.
Jūs sakėte – plėsti Šaulių sąjungą. Buvo toks tikslas į ateitį. Tai kaip konkrečiai galbūt galėtumėte papasakoti? Čia plėsti kaip pačią organizaciją, savo didžiu, ar kažkaip dar kitaip?
A. Pocius: Šaulių skaičiumi, be abejonės. Aš manyčiau, kad dabartinės teritorinės, sakyčiau, tokios struktūros išsidėstymas teritoriniu principu, tiek Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgos, tiek Šaulių sąjunga išsidėsčiusi visoje Lietuvos teritorijoje ir siekiamybė būtų, aš manyčiau, kad kiekviename rajone, kiekviename miestelyje, prie kiekvienos netgi gimnazijos, galėtų atsirasti tie jaunųjų šaulių būreliai.
Ir tokia siekiamybė turi būti, nes pokario rezistencija pademonstravo tai, kad Šaulių sąjunga ruošė jaunus, motyvuotus žmones. Daug šaulių per pokario rezistencinį pasipriešinimą stojo į Lietuvos partizanus, tame tarpe ir moterys.
Kaip žinome, daug moterų buvo ryšininkės ir moterys netgi kovojo lygiai su vyrais. Mano teta, žuvo kartu su vyru Žemaitijoje, dar du partizanai, būtent kautynėse. Nepasidavė, kovojo ir kovodami žuvo. Tai yra tokie pavyzdžiai ir aš manau, kad tokių pavyzdžių yra daug Lietuvoje, nes prisiminkime ir tai, kad moterys turėjo atlaikyti tą laikotarpį, kai vyrai išeidavo kariaut, partizanaut, ant moterų būdavo uždedama labai didžiulė atsakomybė rūpintis šeima, bet tuo pačiu jos turėjo ir atlikti tam tikrus darbus, ir kitos moterys, kurios ryžtingesnės, jos tiesiog rinkosi būtent tą kario ar kario partizano gyvenimą.
Tai aš manau, apie tai turime irgi kalbėti, nes visuomenė yra stipri, kai visi jaučiame atsakomybę už savo valstybę. Taigi mūsų tauta, visa vieninga tauta, mes saugojome savo valstybės nepriklausomybę ir manau, kad dabar geopolitinėje situacijoje, kai mes matome, kas vyksta Ukrainoje, ta vienybė, aš manau, kad tikrai yra reikalinga, ir turime suprasti, kad reikia ruoštis ir pačiam blogiausiam. Geriau būt pasiruošus, negu kad užklupti būtumėm nepasiruošę.
Kaip jūsų akimis dabar atrodo mūsų visuomenė? Ar ji nėra pernelyg susiskaldžiusi tam, kad būtų pakankamai stipri ir vieninga, kaip ukrainiečių visuomenė?
D. Antanaitis: Kiekviena visuomenė turi savo silpnąsias grandis. Tai sakyti, kad viena visuomenė bendrai vienodai mąstytų, tai būtų turbūt naivu – yra įvairių ir bus įvairių ir tai yra demokratijos ir žavumas, bet ir trūkumas.
Todėl sakyti, kad visi bus už moterų šaukimą į kariuomenę, tai ko gero, kad ne. Be abejo, bendras priešas vienija labiau negu bendras draugas, tačiau vėlgi, mes turime suvokti, kad vis tiek diskusijos bus, kad vis tiek kažkas tai paeis ne taip, kad gali kilti tam tikrų incidentų.
Tikėtis, kad viskas bus rožine spalva, miela ir pūkuota – tikrai taip nebus. Todėl tiesiog tai yra mūsų gyvenimas, tai yra mūsų visuomenė su įvairiom nuomonėm ir su savo įvairove.
Kai jūs ėjote į kariuomenę, ar buvo iš artimos aplinkos tų, kurie bandė atkalbėti ir, jeigu taip, tai kokie jų argumentai buvo?
G. Dobilė: Tai visada tos dvi nuomonės yra ir aš jas įvertinu. Tie, kurie buvo prieš ėjimą į kariuomenę, tai turbūt buvo labiausiai išgąsdinti tos mūsų dabartinės geopolitinės padėties.
Tai tas ir buvo pagrindinis argumentas, kodėl norėjo atkalbėti.
Gerbiamas Dariau, jūs kaip atsargos karininkas, ką galėtumėte pasakyti irgi tiems, kurie sako – ar tai vyrams, ar moterims, kad galbūt neverta eiti į kariuomenę, nes kažkokie planai tuomet nusistumia, kai tu būni tarnyboje?
D. Antanaitis: Mes esame arba turim savo gyvenimą tiek, kiek yra mūsų valstybė laisva ir saugi. Tai lygiai tas pats, kaip mes laikomės kelių eismo taisyklių keliuose – ne visi laikosi, bet daugumoje laikomės, kaip mes įstatymų laikomės.
Taip pat tai yra ir valstybingumas, laisvė yra mūsų visų atsakomybė. Nebus taip, kad aš sėdžiu, valgau barščius prie lango, visi kiti ten gina tavo namus. Tiesiog tai yra bendruomenė ir valstybė kaip tokia – tai yra bendruomenė, ir bendruomenė yra didžiausia vertybė.
Ar tu nori eiti į kariuomenę, ar nenori eiti į kariuomenę – ne apie kariuomenę čia esmė. Tai yra apie tavo šeimos saugumą, apie tavo bendruomenės saugumą, ir apie tai reikia galvoti. Tu niekam nieko neskolingas, arba, tiksliau, tu skolingas savo bendruomenei, tai kad tu esi joje, ir tu turi turėti kažkuo tai jai atiduoti.
Tai aš manau, kad ta priešprieša, ko gero, bus vis tiek, tačiau nereikia bijoti. Kariuomenė tai yra tiesiog labai malonus laiko tarpas, labai trumpas, kurį tu praleidi ir įgyji labai įdomių įgūdžių, ir taip pat draugų.
Visą pokalbį kviečiame pamatyti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
