Viktoras Medvedčiukas, ilgą laiką buvęs garsiausias prorusiškas veikėjas Ukrainos politikoje, bet kurį laiką apie jį nieko negirdėjome, nuo to laiko, kai praėjusiais metais jis buvo iškeistas į dalį „Azovstal“ gynėjų ir atsidūrė Rusijoje. Asmeninis Rusijos prezidento Vladimiro Putino draugas, milijonierius pernai buvo sulaikytas, kai bandė sprukti iš Ukrainos. Vėliau jis buvo iškeistas į kelis „Azovstal“ gynėjus ir atsidūrė Rusijoje. O dabar Rusijos laikraštyje „Izvestija“ paskelbtas Medvedčiuko straipsnis, matyt, skelbia jo sugrįžimą į viešąją areną.
Jo sugrįžimo koncepcija aiški: Kremlius, greičiausiai, vis dar laiko Medvedčiuką prorusiško politinio bloko Ukrainoje lyderiu ir yra pasirengęs aptarti taikos sąlygas tik su juo, o ne su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu.
Tai rodo, kad Kremlius įnirtingai ieško išeities iš aklavietės, į kurią pats save įstūmė Ukrainoje. Medvedčiuko publikacija pakartoja Putino 2021 metų straipsnį apie Ukrainos ir Rusijos santykius. Jame kartojamos įprastos nuoskaudos Vakarams, priekaištaujama nedėkingai Ukrainos visuomenei, kad ji parsidavė Vakarams ir primenama, kad pramoninis Donbaso regionas ilgą laiką maitino likusią šalies dalį.
Praktiniu lygmeniu straipsnyje raginama įkurti kokį nors emigracijos centrą, galbūt „tremties vyriausybę“, kuri kalbėtų Ukrainos „taikos partijos“, kurią neva prezidentas Zelenskis išstūmė iš šalies, vardu.
„Politinis judėjimas tų, kurie nepasidavė, kurie neišsižadėjo savo įsitikinimų net bijodami mirties ar kalėjimo, kurie nenori, kad jų šalis taptų geopolitinio susišaudymo vieta“, – pompastiškai rašo Medvedčiukas.
Kijevas buvo pasiruošęs Medvedčiuko sugrįžimui. Ukrainos vyriausybė greitai atėmė iš jo Ukrainos pilietybę ir parlamentaro deputato mandatą. Toks pats likimas ištiko jo artimiausią verslo partnerį Tarasą Kozaką ir dar du prorusiškus parlamento deputatus, kad jie negalėtų teigti, jog atstovauja Ukrainą.
Prieš pat paskelbiant straipsnį, Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas sakė, kad Kozakas bando nutiesti neoficialius diplomatinius tiltus su Europa, siekdamas reklamuoti prokremlišką darbotvarkę. Sprendžiant iš Medvedčiuko straipsnio ištraukos, kurioje jis rašo, kad „niekas neturi laiko Ukrainos taikos partijai Europoje ar Jungtinėse Valstijose“, jei tokia misija ir buvo, ji buvo aiškiai nesėkminga.
Iki netikėto pasirodymo buvo manoma, kad Medvedčiukas tyliai tūnos šešėlyje: Rusijoje sukauptas turtas būtų leidęs jam patogiai gyventi. Tačiau atrodo, kad Putino akimis, buvęs prorusiškos opozicijos platformos „Už gyvybę“ lyderis išlieka pagrindine Ukrainos politikos figūra.
Ryžtas, su kuriuo Kremlius ir toliau stumia jo beviltišką bylą, yra stulbinantis. Net ir būdamas savo partijos sėkmės įkarštyje, pats Medvedčiukas niekada nebuvo labai populiarus visoje Ukrainoje. Jis visada pirmavo mažiausiai populiarių politikų apklausose.
Tiesa, jis mėgavosi užkulisinių intrigų meistro reputacija, tačiau net ir šiuo atžvilgiu niekada nebuvo itin efektyvus. Jo machinacijos sukėlė vidinius kivirčus, o ne atviras pergales. Dėl šios priežasties labai abejotina, ar Medvedčiukas kada nors galėtų tapti vienijančia figūra net ir prorusiškos politinės emigracijos sluoksniuose.
Būtent MedvedčIukas lėmė opozicinio bloko, kuris siekė tapti dabar jau nebeegzistuojančios buvusios valdančiosios partijos, prorusiškos Regionų partijos, įpėdiniu, žlugimą. Jis pasinaudojo savo ryšiais su Maskva, kad savo varžovus prorusiškoje stovykloje įtrauktų į Rusijos sankcijų sąrašus.
Tačiau 2022 m. pradžioje jo kontrolė partijoje ėmė slysti iš rankų ir Jurijui Boiko bei Serhijui Liovočkinui vadovaujant iškilo nuosaikesnis sparnas, kuris atsiribojo nuo toksiškos Medvedčiuko figūros.
Šiuo metu nė vienas iš Ukrainoje likusių buvusių Medvedčiuko bendradarbių niekada su juo nebendradarbiautų, nes taip rizikuotų būti apkaltinti valstybės išdavyste. Rusija norėjo sukurti kažkokią „Ukrainos vyriausybę tremtyje“, kuri atitiktų jos poreikius dar 2015 m. Tačiau šis paskutinis bandymas greičiausiai nebus sėkmingesnis nei ankstesnės pastangos. Geriausiu atveju jis gali atlikti savotiško įdarbinimo centro, įdarbinančio žmones dirbti lėlių administracijose Ukrainos okupuotuose regionuose, vaidmenį – nors ir čia Rusijos valdžia labiau nori pasikliauti savo išbandytais pareigūnais.
Nesunku suprasti, kas yra Medvedčiukui: jo ambicijos ir pyktis yra per dideli, kad jis tiesiog priimtų pralaimėjimą. Todėl net miglota „prezidento tremtyje“ padėtis yra geresnė už politinę užmarštį. Tačiau ką Kremlius tikisi pasiekti?
Statytinių vyriausybės idėja būtų aktuali ir reali tik tuomet, jei Kremliaus žaibo karas būtų pavykęs ir būtų pavykę užimti Kijyvą. Kai tai nenutiko, Kremlius vis tiek galėjo eiti kitu keliu, bandydamas sukurti „lygiagrečią Ukrainą“ okupuotose teritorijose, nuo Chersono iki Donbaso. Taip būtų buvę galima išsaugoti mitą apie „sąjungines pajėgas“.
Bet Putinas darė visai kitaip. Jis nesustojo ties Donbaso aneksija, bet paskelbė ir apie iš dalies okupuotų Pietų Ukrainos regionų aneksiją. Tai nepalieka vietos Ukrainos „taikos partijai“, kurią Medvedčiukas ketina imituoti, ir reiškia, kad bet kokios dekoratyvinės figūros, kurios galėtų būti laikomos „gerais, antifašistiniais ukrainiečiais“, prarado savo paskirtį. Rusija nebeišlaisvina broliškos tautos sovietinės „tarptautinės pareigos“ dvasia, ji sugrąžina savo tariamai istorines žemes tiesioginio imperializmo aktu.
Todėl naujausias senosios „gerosios Ukrainos“ idėjos prisikėlimas rodo, kad Rusija įstrigo politinėje aklavietėje. Zelenskio vyriausybė atkakliai atsisako sutikti su Maskvos sąlygomis, o Vakarų karinė pagalba padėjo Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms drąsiai žengti į priekį, atkakliai gintis, atsiimti užgrobtas teritorijas.
Taip pat nėra jokių Ukrainos elito susiskaldymo ir masinio nepasitenkinimo Zelenskiu ženklų, kurių rusai laukė nuo praėjusių metų vasario. Jei organiškai neatsiras jokia „taikos partija“, atrodo, kad Maskva yra pasirengusi ją sukurti dirbtinai, kad galėtų taikos derybas surengti su Medvedčiuku, o ne su Zelenskiu. Tačiau daugelis Rusijos vanagų laiko Medvedčiuką (be kita ko) kaltu dėl nepavykusio žaibiško karo: juk jis, matyt, ilgus metus klaidingai informavo Kremlių apie situaciją Ukrainoje.
Vanagai taip pat piktinosi, kad Ukrainos kariuomenės Azovo bataliono karininkai buvo iškeisti į Medvedčiuką, kai vyko kalinių mainai. Todėl bet kokios iniciatyvos su jo dalyvavimu susilauks aršios kritikos.
Vis dėlto Putinas išlieka ištikimas savo strategijai vienu metu pradėti kelis konkuruojančius ir nesuderinamus politinius projektus ir iš išorės stebėti, kuris bus sėkmingiausias. Tačiau yra ir kita nerimą kelianti Medvedčiuko prisikėlimo potekstė: pranešama, kad ruošiamasi naujam didžiuliam puolimui. Gali būti, kad Kremlius tikisi pasiųsti savo naujai nukaldintą taikdarį į to puolimo traukinį.
