Nuo pat nacizmo pralaimėjimo Vokietija sąmoningai pasišventė „taikos“ skatinimui ir integracijai į europinę ir transatlantinę saugumo tvarką, kur konsensusas buvo esminis dalykas. Rusijos karas Ukrainoje dabar verčia Vokietiją permąstyti dešimtmečių senumo idėjas apie savo vietą Europoje, santykius su Rusija ir karinės jėgos panaudojimą.
Vokietija savo pokario ekonomiką pastatė remdamasi pigia Rusijos energija ir tariamai apolitiška prekyba su Vidurio ir Rytų Europa, Sovietų Sąjunga ir Kinija, manydama, kad prekyba sukelia teigiamus pokyčius, švelnina autoritarinius režimus.
„Vokiečių nenoras čia gali būti apibendrintas vienu žodžiu – „istorija“
Rusijos invazija į Ukrainą meta iššūkį viskam, kuo vokiečiai iki šiol tikėjo. Tai buvo psichologinis ir politinis sukrėtimas Vokietijai, parodęs, kad jos prielaidos apie Rusiją, jos prezidentą Putiną buvo neteisingos. Vokietija nebesupranta, koks jos vaidmuo staiga kariaujančioje Europoje.
Niekur dezorientacija nėra tokia akivaizdi, kaip ten, kur Vokietijai reikia susiimti ir siųsti ginklus, ir tankus į Ukrainą. Tai, kad Vokietija ilgai „tempė gumą“ ir tik po didelio spaudimo, susitarimų sutiko siųsti savo „Leopard 2“, erzino sąjungininkus.
Ukrainiečių teigimu, Vokietijos dvejonės gali jiems sutrukdyti atlaikyti numatomą puolimą iš Rusijos, kuris, tikėtina, bus pavasarį. Tiesa, naujasis Vokietijos gynybos ministras sako, kad tankai Ukrainoje galėtų atsidurti iki kovo pabaigos, o lenkai savuosius žada nusiųsti dar greičiau.
Nors vokiečiai didžiąja dalimi palaiko Ukrainą jos kovoje, dvejonės dėl tankų siuntimo atspindi gilų istorinį dvilypumą. Būtent Vokietija Antrojo pasaulinio karo metais kūrė agresyvią istoriją ir ji tebėra giliai įsirėžusi, skaldanti. Todėl vokiečiai ir nenori būti karinės kampanijos priekyje, bijo tiesioginės konfrontacijos su Rusija. Apklausos parodė, kad apie pusę apklaustų vokiečių nenori siųsti tankų į Ukrainą.
„Vokiečių nenoras čia gali būti apibendrintas vienu žodžiu – „istorija“, – sakė Amerikos tarybos Vokietijai prezidentas Stevenas E. Sokolas.
„Vokiečiai nori būti vertinami kaip partneriai, o ne agresoriai, ir jie ypač jautrūs ginklų tiekimui regionuose, kur vokiečių ginklai istoriškai buvo naudojami milijonams žmonių nužudyti“, – sakė jis, turėdamas galvoje Rusiją, Lenkiją ir Ukrainą.
„Žmonės nenori, kad vokiečių ginklai fronto linijose būtų naudojami žmonėms žudyti tuose regionuose. Tačiau vokiečiai rizikuoja neteisingai interpretuoti savo istorijos pamokas“, – sakė Timothy Garton Ash, Vokietijos ir Europos istorikas iš Šv. Antonijaus koledžo Oksforde.
„Vokiečių pozicija yra labai supainiota, senasis mąstymas miręs, o naujas dar negimęs“, – pridūrė istorikas.
Iš tiesų, nepaisant praeitų metų pradžioje kanclerio Olafo Scholzo paskelbto „Zeitenwende“ arba istorinio posūkio taško Vokietijai, jo vyriausybei ir jo šaliai sunkiai sekėsi kurti savo kariuomenę, keisti vidines nuostatas dėl karo. Nors Ukrainos karas paskatino rimtas diskusijas Vokietijoje, jos vargu ar baigtos.
Rezultatas buvo toks, kokį kanclerio kritikai vertina, kaip pernelyg painų Scholzo vadovavimą šiuo krizės momentu. Sumišimas ypač išryškėjo Scholzo centro kairiojoje socialdemokratų partijoje, kuri vadovauja dabartinei vyriausybei, sakė Miuncheno saugumo konferencijos vicepirmininkas Borisas Ruge.
Tačiau politikai taip pat žaidžia. Tiek socialdemokratai, tiek žalieji, didžiausi valdančiosios koalicijos nariai, turi stiprius pacifistinius partijos sparnus, kurių partijų lyderiai, kaip ir Scholzas, negali ignoruoti.
„Scholzas turi galvoti ir apie vidaus politiką“, – sakė vienas iš Vokietijos politikų. „Strategijos ir politikos klausimais daugelis socialdemokratų yra pacifistai, ir jis turi į juos atkreipti dėmesį. Tam tikru mastu Scholzas vadovauja ne trijų, o penkių partijų koalicijai, jei skaičiuotume pacifistinius žaliųjų ir socialdemokratų sparnus. O socialdemokratai turi daug rinkėjų buvusioje Rytų Vokietijoje, kuri labiau simpatizuoja Maskvai. Taip pat kilo susirūpinimas, ir ne tik tarp vokiečių, kad eskaluojant karą su Vakarų tankais tik padaugės aukų, o karo esmės ir eigos tai nepakeis. Vokietijos rinkėjai nori, kad jų lyderiai visada stumtų vadinamąjį taikos variantą, liktų paskutiniai arba judėtų koalicijoje. Tai rodo, kad jūs nekurstote karo ir neskatinate karinės darbotvarkės“, – antrino Thomas Kleine-Brockhoff iš Vokietijos Maršalo fondo Berlyne.
Scholzo modelis, kuris stebėtojams yra gana aiškus, yra judėti lėtai, bandyti pritraukti savo rinkėjus (nepaisant jo NATO sąjungininkų susierzinimo) ir pagaliau pasiųsti tankus, įtikinus Vokietijos visuomenę, kad tai iš tikrųjų atneš taiką.
Šis požiūris yra bandymas gerbti ir apeiti istorinę atmintį šalyje, kurioje daugelis Ukrainos mūšio laukų pavadinimų yra žinomi vyresnio amžiaus vokiečiams ir net jaunesniems, kurie užaugo apie juos girdėdami iš savo tėvų.
„Kodėl mes žinome Azovstalį?“ – paklausė ponas Kleine-Brockhoffas, turėdamas galvoje milžiniškas plieno gamyklas Mariupolyje, kurias rusai bandė užimti ir niokojo kelis mėnesius. „Kas paskutinį kartą užėmė Azovstalį? Tai buvo vokiečiai“, – atsakė jis.
„Visi, kas vyresni, žino, kas yra žudynių laukai, kur jie buvo. Ukrainos mūšių vietų pavadinimai jiems gerai ir senai žinomi. Siųsti ten tankus? Oho. Siųsti ten haubicas? Na, daugeliui vyresnio amžiaus žmonių tai vis dar sunki tema“, – sakė ponas Kleine-Brockhoffas.
Taip pat kilo susirūpinimas, ir ne tik tarp vokiečių, kad eskaluojant karą su Vakarų tankais tik padaugės aukų, o karo esmės ir eigos tai nepakeis
Istorija svarbi: „Galite ją paversti taip, kaip norite, bet yra atmintis“. Tie prisiminimai yra apie karą prieš Sovietų Sąjungą. Tačiau net ir po Berlyno sienos griuvimo 1989 m., vokiečiai savo kaltę siejo su Rusija, o ne su kitomis naujomis valstybėmis, tokiomis kaip Ukraina ir Baltarusija, kur naciai nužudė dar daugiau žmonių, sakė Claudia Major iš Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto.
„Mes padarėme tiek daug žalos Sovietų Sąjungai, kad nebegalime to kartoti, bet taip galvodami, nes ir pamirštame, kad Ukraina patyrė daugiau žalos, nei Rusija“.
Scholzo socialdemokratus suformavo „Ostpolitik“, poslinkis į sovietų okupuotas Vidurio ir Rytų Europos tautas, tai taip pat pasirodė labai naudinga Vokietijos pramonei, kuri augo naudojma pigią Rusijos energiją.
„Didžiąją šios partijos dalį veda įsitikinimas, kad taikos negalima pasiekti karinėmis priemonėmis, kaip sakė pats Scholzas savo kalboje devintojo dešimtmečio pabaigoje“,– sakė P. Gartonas Ashas. „Taigi jam labai sunku susimąstyti apie savo „Zeitenwende“ ir patikėti, kad tam tikromis aplinkybėmis karas gali būti mažesnis blogis ir trumpiausias kelias į ilgalaikę taiką Ukrainoje“, – sakė jis.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, jis pridūrė: „Vokietija turi unikalią istorinę atsakomybę padėti apginti laisvą ir suverenią Ukrainą ir formuoti platesnį Europos atsaką, kad būtų užbaigtas Putino nusikalstamas teroro karas“.
Merilendo universiteto Vokietijos ir Europos istorijos tyrinėtojas Jeffrey C. Herfas teigė, kad daugelis vokiečių užgniaužė realybę, jog naciai buvo nugalėti tik karine jėga, o ne diplomatiniais ar verslo įsipareigojimais.
„Šios pamokos apie pataikavimą ir jo keliamus pavojus yra nemadingos politiniame pasaulyje, kuriame atsirado Scholzas“, – sakė jis.
Tuo pat metu šimtmečius trukę Vokietijos santykiai su Maskva turi tam tikrą fiksacijos ties Rusijos tema, sąvybę, sakė Gartonas Ashas, pažymėdamas „susižavėjimą Rusija ir jos baimę, kuri sukėlė aklumą Ukrainai, ir lygiagrečią branduolinio karo baimę“.
Tai yra pagrindinis paaiškinimas, kodėl Scholzo sakė, kad duos tankus tik tuo atveju, jei JAV taip pat duos tankus Ukrainai. Visa tai tam, kad Rusija negalėtų kaltinti Berlyno. Vokietijos kancleris nori išvengti manymo, kad tai Vokietijos sprendimas – ne tik siųsti tankus, bet ir leisti vokiškus tankus eksportuoti. Manoma, kad Vokietija nenori erzinti Rusijos, su kuria daugelis vokiečių nori palaikyti tinkamus santykius šiam konfliktui pasibaigus.
Scholzas ir jo padėjėjai teigia, kad Vokietija jau padarė daug, sulaužydama savo pačios tabu dėl ginklų siuntimo į kariaujančią šalį ir išsiųsdama trečią pagal dydį karinės pagalbos kąsnį Ukrainai.
Praėjusį mėnesį duodamas interviu Scholzo personalo vadovas Wolfgangas Schmidtas sakė, kad kancleris mano, kad jo vaidmuo palengvina perėjimą prie naujos užsienio politikos prie dešimtmečius trukusio pacifizmo įpratusiems gyventojams.
„Ilgalaikę visų politinių partijų tradiciją, jokių ginklų siuntimo į konfliktų zonas, jau nekalbant apie karą – kancleris Scholzas jau pakeitė ir sulaukė plataus visuomenės palaikymo“, – sakė W. Schmidtas.
Visgi panašu, kad viešoji nuomonė Vokietijoje keičiasi ne dėl pakitusios politikos, o dėl sąjungininkų spaudimo ir karo siaubų, sakė Pasaulinio viešosios politikos instituto Berlyne direktorius Thorstenas Benneris.
„Jei Scholzas eis ir pasakys, kad dabar atėjo laikas, manau, kad jis gali patraukti visuomenę paskui save“, – sakė jis.
Vokietijos politikai, palaikę tankų siuntimą Ukrainai, sakė, kad Vokietijos nenoras to daryti kelia izoliacijos riziką. Opozicinės krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotojas Johannas Wadephulas tikino, kad Scholzo argumentams už solidarumą prieštarauja jo sąjungininkų prašymai.
Heinrichas Braussas, buvęs Vokietijos generolas, dabar dirbantis Vokietijos Užsienio santykių taryboje, tvirtino, kad nugalėti Rusiją Ukrainoje yra Vokietijos interesas, nes ukrainiečiai kovoja už Europos saugumą.
Jis perspėjo, kad jei vokiečių nenoras būtų virtęs vokiečių atsisakymu, tai būtų pražūtinga Vokietijos reputacijai. „Tai galėjo sumažinti pasitikėjimą Vokietija kaip NATO sąjungininke“.
