Susitikimas Rygoje vyko su Estijos užsienio reikalų ministru Urmu Reinsalu, Latvijos užsienio reikalų ministru Edgaru Rinkevičiumi ir Lenkijos užsienio reikalų ministru Zbigniewu Rau, čia buvo pasirašyta bendra Baltijos valstybių ir Lenkijos užsienio reikalų ministrų deklaracija dėl regioninio bendradarbiavimo stiprinimo.
Lietuvos URM vadovas po ministrų susitikimo sakė, kad Lietuva su savo kaimynais visada „blaiviai matė pavojų, kuris kyla iš Rytų“.
Būtent todėl Baltijos šalių ir Lenkijos kooperacija ir glaudus bendradarbiavimas reiškia ne ką kitą, o „naujos saugumo architektūros Europoje gimimą, nes jei ne čia, tai kur ji turėtų gimti?“ G. Landsbergis pareiškė, kad nors karas Ukrainoje dar nesibaigė, mes jau privalome svarstyti apie ateitį, apie būsimas saugumo garantijas, apginamumą ir tai, kaip gyvensime, kai karas baigsis.
„Kai karas Ukrainoje bus laimėtas, mes privalėsime nuspręsti, kaip mes apginsime Ukrainą (jei dar kartą to reiks), kaip padėsime, kaip užtikrinsime, kad tai, kas įvyko – nepasikartos. Gerai, kad mes turime šansą pakalbėti ne tik apie praktinius dalykus, bet ir apie ateitį, kelią, kuriuo reikia eiti, taip pat ir tai, ką reikia padaryti, kad mūsų regionas būtų saugesnis ir geriau apginamas. Šis sustiprintas bendradarbiavimas, ši aplinka, kurią kuriame, yra naujos Europos saugumo architektūros pamatų gimimas“, – kalbėjo G. Landsbergis.
Jis taip pat pridūrė, papasakojęs kolegoms šį tą ir apie ruošiamą Vilniaus NATO viršūnių susitikimą, kokie klausimai ten bus pagrindiniai, ko reiktų tikėtis.
„Ten nagrinėjami klausimai bus arti mūsų ne tik politiškai, bet ir geografiškai, kalbėsime apie NATO plėtrą, Rytų flango gynybą ir pagalbą Ukrainai“, – vardijo G. Landsbergis.
Jis pridūrė, kad diplomatiniai santykiai su Rusija yra itin šalti.
„Prieš mėnesį buvome vieninteliai Europoje be ambasadorių (be Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje ir Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje), mes po Bučos tokį sprendimą priėmėme, dabar ir kitos Baltijos šalys taip pat padarė. Manau ir daugiau šalių gali pasekti tokiu keliu. Tai užima laiko, yra visokių argumentų, bet manau, mažai naudos turėti ten ambasadorių. O ir rusų ambasadorius Europoje irgi nėra naudos laikyti, nes dažnai tai ne diplomatinės institucijos, o labiau propagandos atstovybės stumiančios genocidinės idėjas“, – kalbėjo Lietuvos URM vadovas.
Ukrainos įvykius prognozavo seniai
Savo ruožtu Lenkijos diplomatijos vadovas Zbigniewas Rau patikino, nors visa Europos šalių užsienio politika jau beveik metus vyksta karo šešėlyje, Baltijos šalims ir Lenkijai tai nebuvo siurprizas, mes senokai žinome, kaip veikia Rusijos imperializmo formulė, tą žinojimą atsinešame iš savo istorijos.
Jis taip pat prisiminė, kad tai, ką šiandien matome Ukrainoje, yra veiksmų, prasidėjusių dar 2008 metais Sakartvele tąsa. Jau tada buvo aišku, kad po Sakartvelo bus Ukrainos eilė, tai buvo tik laiko klausimas.
„Tragiškai žuvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis Tbilisyje tuomet pasakė, kad šiandien Gruzija, ryt Ukraina, po to Baltijos šalys, o vėliau – Lenkija. Jis tarsi skaitė Rusijos imperinį užmačių žemėlapį. Turime suprasti, kad esame to žemėlapio kelio viduryje. <...> Mes supratome, kad būtent mūsų šalys Ukrainai padeda daugiausiai, siunčiame ginklus, amuniciją. Tai yra didžiausia pagalba, jei skaičiuotume per capita, kaip žinote, mes nesame turtingiausios šalys Europoje, bet norime padėti, kiek galime ir kaip galime greičiau. Darome būtent tai. <...> Visada, kai turime proga išstoti, ar tai būtų ES ar NATO, siekiame parodyti, kad Rusija yra grėsmė.
Tai mūsų stiprybė, kai mes suremiame pečius, esame geriau girdimi ir galime daugiau, garsiau pasakyti. Matyt, tai ir yra mūsų iniciatyvos esmė“, – kalbėjo Lenkijos užsienio reikalų ministras.
Paklaustas apie karinę Lenkijos paramą Ukrainai ir kada iš šalies Ukrainos link keliaus tankai, jis atsakė nekalbantis apie tai kiek, ko ir kada Lenkija siunčia Ukrainai. Toks susitarimas. Tiesa, jis pabrėžė, kad visa parama suderinta su sąjungininkais.
Būsimus ir esamus diplomatinius santykius su Rusija Z. Rau pavadino užšaldytais. Jis nesitiki, kad situacija artimiausiu metu pasikeis, o ir Rusijos diplomatai užsiima kuo tik nori, bet ne diplomatine veikla.
Baltarusija kelia galvos skausmą
Jo kolega iš Latvijos pridūrė, kad diskusijose Rygoje daug dėmesio buvo skirta ir Baltarusijai, nes tai kaimynė, kuri kelia galvos skausmą trims iš keturių Latvijoje susirinkusių valstybių.
„Kalbėjome apie daug dalykų, tarp jų ir apie bendrą sieną su Baltarusija, kurią mums reikia fiziškai ir politiškai apsaugoti, tai mums šitas susitarimas manau padės“, – sakė jis, pabrėžęs, kad susitikime aptartos beveik visos temos, kuriose gali reikėti bendros valstybių koordinacijos, nuo NATO viršūnių susitikimo Vilniuje iki pagalbos Ukrainai ir rusų bei baltarusių sportininkų dalyvavimo Paryžiaus Olimpinėse žaidynėse, klausimų.
O estų diplomatijos vadovas pridūrė, kad svarbu susitelkti ir ties būsimais sankcijų paketais, užtikrinti, kad ten nebus skylių, pro kurias norės pralįsti Rusija, siekti, kad žaliavų kainoms iš Rusijos būtų uždėtos lubos.
Paklaustas, kaip įsivaizduoja tolimesnius diplomatinius santykius su Rusija jis tepasakė, kad jau ryt iš Talino išvyks dvidešimt rusų diplomatų, tai reiškia, kad diplomatinė misija mažinama iki minimumo, taip, anot jo, reiktų daryti ir kitoms Europos valstybėms.
„Iš istorijos žinome, kad negalime jaustis saugiai ir žvelgti į ateitį neatsižvelgdami į karą, kuris vyksta. Taigi daug kas priklausys nuo to, kaip ir kada baisis karas“, – svarstė estų užsienio reikalų ministras Urmu Reinsalu.
Raginimai vienytis skamba garsiai
Buvęs diplomatas ir nepriklausomybės akto signataras Albinas Januška jau kurį laiką kalbėjo apie Baltijos šalių ir Lenkijos vienijimosi būtinybę, nes, pasak jo, saugumo garantas yra ne Vokietija, o JAV ir mes patys, mūsų kaimynai. Tai jis rašė savo „Facebook“ paskyroje.
„Nors Vokietija savo energetinės priklausomybės klaidas taiso labai efektyviai, Vokietijos socdemai savo ostpolitik (Europos stabilumas bet kokia kaina, nuolaidžiaujant SSSR, tame tarpe ir Vidurio ir rytų Europos laisvės ir nepriklausomybės sąskaita), mąstymo liekanomis laiko įkaitais visą Europą ir Ukrainą. Vokietija saugumo prasme yra vartotojas, objektas, kaip ir Lietuva. Vienintelis realus saugumo kūrimo subjektas yra JAV. JAV yra pagrindinis ir svarbiausias Vokietijos (ir Europos ir Lietuvos) saugumo garantas dabar ir bus dar ilgai.“
Anot diplomato, Vokietijos, ypač jų kairiųjų, pažiūros greitai nepasikeis. „Dauguma vokiečių iš esmės pasiruošę taikai už ne savo teritorijas. Gerai, kad bent Vokietijos spauda yra kritiška tokiam požiūriui. Ukraina, kaip ir Lietuva nelabai turi laiko laukti tų pasikeitimų. Su prisirišimu prie brigados, kaip vienintelio rimto atgrasymo šaltinio, Lietuva pateko į Vokietijos kolektyvinės sąmonės, kaltės prieš Rusiją, ostpolitik liekanų geopolitinius spąstus“, – rašo A. Januška.
Tačiau ištrūkti iš spąstų, anot signataro, yra būdas. Tik tam reikia tvirtos Lietuvos pozicijos. „Išeitis iš tų spąstų tėra viena – siekti, kad brigada būtų Lietuvoje, bet neapsiriboti tuo, nepasikliauti vien Vokietija, nesiremti „suvaldytais lūkesčiais“, o aktyviai dalyvauti platesnėje rytų Europos saugumo užtikrinimo architektūroje prieš Rusiją, o ne kartu su Rusija. Kartu su JAV, Lenkija, Ukraina. Siekti pastovių ar rotacinių oro gynybos pajėgų, esminių pastovių ar rotacinių jūros gynybos pajėgumų Baltijos jūroje. Vokietijos mes vieni nepakeisim. Bet tai nereiškia, kad mums reikia nustoti kalbėtis, kad kalbėjimas nieko nekeičia. Mums nereiktų prarasti kritinio mąstymo. Žiūrėti plačiau, tęsti viešas diskusijas apie Rusijos atgrasymo variantus ir veikti“, – teigia A. Januška.
Diplomatas priduria, kad Lietuva NATO kariuomenės dislokavimui turi pasiruošti anksčiau nei numatyta.
„G. Nausėdos teigimu (po Ramšteino), kiekvienos šalies pagal galimybes teikiama pagalba „yra kelias sutrumpinti šitą karą ir kelias greičiau pasiekti pergalę“.
„Pagal galimybes kelias“, kai jau beveik metus vyksta karas, kai sunaikinta beveik pusė Ukrainos energetikos infrastruktūros, dešimtys tūkstančių žuvusių ukrainiečių, kai apie 16 mln. ukrainiečių paliko savo namus, kai beveik pusė ukrainiečių negali ir negalės išgyventi be humanitarinės pagalbos.
Tuo Ukraina mums duoda laiko, bet gyvename šalia ugnikalnio, bet kada galinčio išsiveržti, tad ir duodamą laiką reiktų branginti. Kitaip planuoti gynybos planų baigimą, ir infrastruktūrą NATO kariuomenei Lietuvoje paruošti anksčiau, ne po 2025 metų, niekur neskubant. Per kiek laiko pastatėme tvorą Baltarusijos pasienyje Kai norime, galime. Vokietija turi laiko, mes neturime“, – sako signataras.
