Apie tai, kaip atpažinti vaizdų klastotes, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ – pokalbis su „Swedbank“ ekonomistu Nerijumi Mačiuliu.
Melagingi vaizdo įrašai vadinamieji, deepfake, kuriais ir jūs pasidalinote ir pats esate užfiksuotas, įtrauktas į tas sukčių aferas, jeigu galima taip pavadinti. Ką jie rodo, ką simbolizuoja?
N. Mačiulis: Taip. Manau, daugelis, kurie mato pirmą kartą, dabar gali palyginti ir mano balsą. Aišku, ten galima įžvelgti, kad nesuderinti kažkokie linksniai, bet ir šiaip žmogus kalbėdamas dažnai daro tokių klaidų, ir galima patikėti. Beje, šitie du įrašai, ir dar buvo kelių, jie buvo platinami šiemet Lietuvoje vasarą per socialinius tinklus.
Jie buvo platinami kaip remiami įrašai, tai yra už juos sumokėjo sukčiai „Meta“ platformai, per kurią buvo platinama ir rodoma didelei daliai Lietuvos gyventojų. Praėjusią savaitę paviešintas „Reuters“ tyrimas rodo vidinius „Meta“ dokumentus, kad jie žinojo, jog sukčiai iš jų perka reklamą, ir net taikydavo sukčiams didesnes kainas, didesnę kainodarą.
10 proc. „Meta“ pajamų yra būtent iš sukčių tokių sukurtų vaizdo įrašų platinimo. Viena labai aiški žinutė gyventojams yra tai, kad tai, ką jūs matote socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, remiamą reklamą, nereiškia, kad tai nėra sukčiai – „Meta“ turbūt net nepasitikrina, ką reklamuoja.
„Facebook“ praleidžia bet kokius sukčius ir bet kokį turinį. Jų pačių dokumentai rodo, kad jie parodo 15 mlrd. tų sukčių įvairių klipų, kur jų pačių algoritmai rodo, kad čia yra galimi sukčiavimo atvejai, bet jie tiesiog paima didesnę kainą už reklamą iš jų ir rodo visiems gyventojams. Niekas jų dėl to nebando apsaugoti.
Kodėl taip vyksta? Jeigu iš tiesų „Meta“ kitą kartą gauna pranešimą ir gyventojai praneša, tai iš karto profiliai blokuojami, labai greitai sureaguojama, o čia sukasi para ar dvi paras, ir iš gyventojų viliojami pinigai.
N. Mačiulis: Dėl to, kad gauna „Meta“ pinigus, nors tai, aišku, tikrai manau, yra baisus faktas. Dėl to ir Europos Sąjunga, ir Europos Komisija bando didesnę atsakomybę perkelti būtent toms socialinių tinklų technologinėms platformoms, kad jos turi būti atsakingos už tai, kokias reklamas talpina. Už tai gauna pinigus, ir tuomet tų sukčių reklamų pagalba gyventojai praranda savo pinigus.
Čia labai aiški iliustracija, kad tos deepfake technologijos tobulėja labai su dirbtinio intelekto pagalba, ir kiekvienas dabar netgi su viešai prieinamais instrumentais gali sukurti panašaus pobūdžio ir kokybės vaizdo reportažą, dėl to dar labiau reikia saugotis.
Skeptikų posakis: „Patikėsiu, kai pamatysiu savo akimis“, jau praranda truputėlį prasmę. Nes net jeigu ir pamatei savo akimis, tada turi užduoti sau klausimą: kodėl Lietuvos prezidentas ar kažkokie bankų ekonomistai reklamuoja neaiškius investicinius produktus?
Jeigu tai nors truputį atrodo per gerai, kad būtų tiesa, tai tikrai yra netiesa. Čia reikia turėti, ugdyti kiekvienam savo viduje skeptiką: niekas nesiūlo reklaminių produktų, kur be rizikos gali uždirbti pinigus. Niekur taip nėra, be rizikos jokios grąžos niekur nėra.
Kaip jums atrodo, ar daug gyventojų pakliūna į tas pinkles būtent su deepfake? Ar bankai galbūt irgi mato pinigų judėjimus, kad pradeda aktyviau, sakykime, per tas dvi paras? Ar kažkaip yra tie duomenys? Ar čia tos pinklės tokios labai didelės?
N. Mačiulis: Aš, kaip ir sakiau, šiemet per pirmą pusmetį buvo beveik 10 tūkst. sukčiavimo atvejų, bet labai įvairių. Šioje vietoje, turbūt tikrai buvo, aš mačiau ten ir komentarų, kur rašė: „O kur mano pinigai dingo?“, dėl tos 250 eur. minimalios sumos, kurią galėjo pervesti.
Problema, kad paskui jau žmonės supranta, kad pateko į sukčių pinkles, bet jie nedrįsta. Jiems truputėlį gėda, kad jie susiviliojo, susigundė tokiais pasiūlymais, kur, atrodo, akivaizdu, kad čia yra sukčiavimo atvejai. Mes tikrai nežinome tikro masto, bet yra įvairiausių tyrimų, kur pasauliniu mastu tos sumos per metus siekia apie pusę trilijono dolerių.
Tai yra, jeigu galvojate, kad čia kažkur pavieniai atvejai, kad čia iš pensininko karts nuo karto kažkas išvilioja, ne, čia yra labai plataus masto. Daugybė veikiančių asmenų, labai technologiškai ir psichologiškai pasikausčiusių, dabar taikosi ne tik į gyventojus, bet ir įmones. Yra daugybė pavyzdžių, kur dabar įmonės praranda milžiniškas sumas būtent deepfake pagalba.
Jūs truputėlį užsiminėte ir apie kitų šalių pavyzdžius – tai kaip tai būna? Gal galite truputėlį tų pavyzdžių papasakoti?
N. Mačiulis: Taip, kadangi dabar didelė dalis mūsų bendravimo persikėlė, ypač po pandemijos, į elektroninę erdvę, ypač organizacijose, kurios turi padalinius kitose šalyse. Čia visai nesenas šių metų pavyzdys: viena Jungtinės Karalystės bendrovė, jos vadovas paskambino darbuotojui, dirbančiam Honkonge, informavo apie sudarytą įsigijimo sandorį kažkokios įmonės, pateikė visas detales ir liepė apmokėti kelias sąskaitas, kurių suma siekia 25 mln. dolerių.
Tuomet paaiškėjo, kad tas darbuotojas nekalbėjo su įmonės vadovu, įmonės vadovas neskambino, jokių sandorių nebuvo, tiesiog deepfake technologijos pagalba žmogus, imituojantis įmonės vadovą, kalba sklandžiai, reaguoja, atsako į klausimus, nes dabar ta technologija leidžia ne tik sukurti kažkokį filmuką, kurį jūs rodėte, bet ir leidžia gyvai imituoti kitą žmogų, kalbėti jo kalba, jo akcentu, jo žodžiais.
Dėl to, dirbtinio intelekto revoliucijos kontekste reikia suprasti, kad ši technologija gali būti naudojama ne tik produktyvumui paskatinti, ne tik geriems tikslams, bet ir labai blogiems tikslams. Čia ir įmonės, ir gyventojai turi tris, keturis, penkis kartus pamatuoti, patikrinti prieš tai, kai kažkur sumoka ten, kur nėra anksčiau pervedę pinigų.
Dabar išties ir man pačiai, ir kolegoms teko gauti iš bankų žinučių, pavyzdžiui, su klausimu: ar atpažintumėte, kaip dirba sukčiai? Ką daro bankai dabar? Kokia prevencija padėtų užkardyti tuos sukčiavimo atvejus?
N. Mačiulis: Yra įvairios veiklos. Viena, aišku, yra švietimas. Čia mes irgi tam tikra prasme užkardome, bandome paaiškinti, kad bankai niekada nesiunčia tokių žinučių, kad jūsų sąskaita užblokuota, spauskite, sureaguokite, suveskite savo duomenis – niekada, o jeigu gavote, tai yra sukčiai.
Aišku, bankai taip pat stebi tuos įtartinus pavedimus. Kartais, jeigu žmogaus daromas pavedimas kelis ar keliolika kartų viršija jo įprastą sumą, arba daromas pavedimas, pavyzdžiui, į įtartiną banką už Europos Sąjungos ribų, bankai gali trumpam sustabdyti tokį pavedimą. Gali susisiekti su klientu ir paklausti jo, ar jis supranta, kam daro pavedimus, ar nebijo, ar tikrai žino, kad čia gali būti sukčiai. Daugeliu atvejų pavyksta sustabdyti, žmogus pasvarsto, bet tą vėlgi sukčiai žino ir, pavyzdžiui, siūlydami kažkokią revoliucinę investavimo platformą sako: „Žiūrėk, gali būti, kad bankas su tavimi susisieks, ir jis nenorės, kad tu pinigus iš banko išvestum pas mus, nes jis nori tavo pinigų“, taip jie jau psichologiškai paruošia žmones, kad nepasitikėkite savo banku.
Mano patarimas: žinokite, sukčiai nori jus apgauti, bet bankai tikrai labai daug laiko, pastangų ir pinigų investuoja, kad užkirstų kelią sukčiavimui. Jums atrodo, kad čia toks geras pasiūlymas, jog net sunku patikėti, kad tai yra tiesa, tai tikriausiai ir nėra tiesa, šioje vietoje reikia mokytis.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia kasdien nauji testai – išbandykite savo žinias ir smagiai praleiskite laiką.
