TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su Geopolitikos ir saugumo studijų centro vadovu Linu Kojala.
Kaip suprantu, pagrindinis dalykas, apie kurį bus kalbamasi, tai 5 proc. BVP gynybai NATO valstybėse, 3,5 proc. kariniams poreikiams. Bet dabar bus tik tariamasi apie tai, apie ką bus galima tartis NATO viršūnių susitikime Hagoje, ar teisingai suprantu tai, kas vyks?
Be abejo, svarbu, kad Lietuva yra centras tokioms diskusijoms ir turime tokio lygio susitikimą. Tai yra svarbu. Dėl gynybos išlaidų tartis yra sudėtinga, nes matėme susitarimą dar 2014 metais, kad visos šalys per dešimtmetį turi pasiekti 2 proc. BVP ribą. Deja, bet per dešimtmetį, nepaisant Rusijos agresijos, to padaryti visos valstybės nesugebėjo.

Tačiau dabar tai yra tarsi apšilimas viršūnių susitikimui, kuriame bus tikrai keliamas gerokai ambicingesnis tikslas. Kaip jūs ir minėjote, tikėtina, apie 3,5 plius pusantro – formulė, kuri tarsi pasiekia galutinį 5 proc. rezultatą. Jį Donaldas Trumpas minėjo kaip siekiamybę. Bet, kiek tai bus realizuojama praktiškai, išliks didelis klausimas, nes tokioms šalims, kaip, pavyzdžiui, Italija ar Ispanija, net ir 2 proc. kartelė kol kas yra sunkiai pasiekiama.
Ar ilgai dar tikrovė bus tokia atitrūkusi nuo ambicijų, jog ne tik pietų Europos valstybės, bet ir tokios kaip Didžioji Britanija, kurios vyriausybė lyg ir gerai suvokia Rusijos grėsmę, tik iki 2034 metų planuoja padidinti iki 3 proc. BVP išlaidas gynybai.
Tempai tikrai yra labai lėti, reikia suprasti kontekstą. NATO gynybos planai yra paremti kiekvienos valstybės indėliu į bendrą strateginį saugumą. Kitaip tariant, yra keliami reikalavimai, ką kiekviena valstybė turi turėti: kokias karines pajėgas, kokią karinę techniką, tam, kad įgyvendintų NATO gynybos planus, kurie apima pirmiausiai NATO rytinį sparną, bet ne tik, nes grėsmių spektras yra gerokai platesnis.
Vadinasi, jeigu valstybės neskiria pakankamai lėšų gynybai, jos negali sugeneruoti atitinkamų pajėgumų ir tokiu atveju NATO gynybos planai virsta tik popieriniais, nes nėra, kas juos galėtų įgyvendinti. Ir Europa ilgą laiką gyveno tokioje situacijoje, kai anksčiau egzistavę gynybos planai buvo ant popieriaus geri ir tvarkingi, bet realiai juos užpildyti turėdavo Jungtinės Amerikos Valstijos, turinčios gerokai didesnius karinius pajėgumus.
Dabar, reikia pripažinti, situacija tikrai keičiasi pirmiausiai dėl Vokietijos, jos didėjančių gynybos išlaidų, tai yra milžiniška Europos valstybė, kuri gali kompensuoti dalį kitų valstybių neatliekamų namų darbų. Bet, be abejo, jeigu situacija tęsis, jeigu ir toliau stagnuosime ties 2 proc. riba kai kuriose šalyse, tuomet bendras NATO atgrasymo potencialas tiesiog bus silpnesnis.
Šiandien paaiškėjo Lenkijos prezidento rinkimo rezultatai. Juos laimėjo dešiniosios partijos atstovas Navrockis. Lietuvai tai gerai ar blogai?
Pamatysime. Matėme, kad bendradarbiavimas su Andrzejum Duda, kuris būtent tos pačios partijos buvo remiamas praėjusiuose prezidento rinkimuose, buvo tiesiog puikūs. Lietuvos prezidentas su juo susitiko dešimtis kartų ir tas bendradarbiavimas tikrai buvo efektyvus ir vaisingas. Lūkestis būtų, kad su Karoliu Navrockiu tas ryšys tęsis.

Juo labiau, kad galbūt yra lūkesčių tikėtis, jog šiam prezidentui rytinė politikos dimensija bus labai svarbi ir gal jis mažiau akcentuos tai, ką siūlė kitas kandidatas – kreipti dėmesį į Berlyną, į Paryžių, į Vakarus nuo Lenkijos ir tuo tarsi mažiau dėmesio skirti Lietuvai. Bet, be abejo, bus svarbu suprasti, kokia gi yra Navrockio tikroji laikysena Ukrainos atžvilgiu, nes čia per kampaniją girdėjom šiek tiek dviprasmišką retoriką.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.























































































































































































































