Pasak politikos apžvalgininko, jei Rusija užims Ukrainą, pirmiausia turėsime perbraižyti fronto linijas Europoje, jos pasislinks į žemyno centrą.
Kol kas Rusijos pajėgos grasina Ukrainos rytinėms sienoms ir yra gerokai nutolusi nuo rytinės NATO sienos Ukrainos vakaruose, kur ši šalis ribojasi su Lenkija. Jei operacija Ukrainoje Rusijai bus sėkminga, jų pajėgos, jūroje, ore ir ant žemės, išsidėstys ne tik Ukrainos teritorijoje, bet ir visoje Baltarusijoje.
Sėkmės Ukrainoje atveju rusų pajėgos stovės palei visą 650 kilometrų Lenkijos-Ukrainos sieną taip pat ir palei sienas su Slovakija, Vengrija ir Rumunija. Iki to laiko Moldova jau, matyt, bus Rusijos glėbyje, nes ši norės kelio nuo Krymo iki Padniestrės ir pačios Moldovos.
Rusija be Ukrainos, kaip kažkada pasakė buvęs JAV valstybės sekretorius Deanas Achesonas, yra Viršutinė Volta be raketų, bet štai su Ukraina Rusija tampa visai kito kalibro žvėrimi.
Kritus Ukrainai didžiausia grėsmė kils Baltijos šalims. Estija ir Latvija ribojasi su Rusija, o Lietuva liečiasi su šia šalimi per Baltarusiją ir Kaliningradą. Net prieš Rusijos invaziją kylą klausimų ar NATO išties gins Baltijos šalis nuo Rusijos. Jei Rusija laimės Ukrainoje, šis klausimas labai greitai taps labai aktualus.
Vienas pagrindinių karštų taškų, žinoma, bus Kaliningradas. Tai Rusijos Baltijos jūros flotilės vadavietė, ši teritorija buvo atkirsta nuo Rusijos subyrėjus Sovietų Sąjungai. Nuo tada rusai pasiekti Kaliningradą gali tik per Lietuvą arba Lenkiją.
Būtent todėl galima tikėtis Rusijos reikalavimų tiesioginiam koridoriui į Kaliningradą. Toks koridorius dalis Lenkijos ir Lietuvos atskirtų nuo dabartinių valstybių, jas de fakto valdytų rusai. Bet ir tai būtų tik pradžia. Rusija siektų atstumti Baltijos šalis nuo NATO, parodydama, kad Aljansas nebegali apginti šių valstybių.
Ir išties, Lenkijai, Vengrijai ir dar penkioms NATO šalims ribojantis su nauja išsiplėtusia Rusija, NATO ir JAV galimybės apginti Aljanso rytinį flangą būtų stipriai apribotos. Naujoji situacija galėtų reikšti naujus patobulinimus ir pataisymus NATO gynybinėje prasmėje ir Aljanso tikslingume.
Putinas yra pakankamai atviras dėl savo tikslų: jis nori atkurti tradicinę Rusijos įtakos sferą Rytų ir Vidurio Europoje. Reikia prisiminti, kad Rusijos imperijos galybės viršūnėje Lenkijos, kaip nepriklausomos valstybės – nebuvo, Baltijos šalys priklausė imperijai, o pietryčių Europa buvo pasidalyta kartu su Austrija ir Vokietija.
Sovietų Sąjungos laikas tose pat teritorijose veikė Varšuvos paktas, kuris nepaisant kelių mėginimų sukilti, funkcionavo efektyviai.
Šiandien Putinas siekia, ir tai gana menkas jo tikslas, dviejų greičių ar dviejų kokybių NATO. Jis nori, kad Aljanso rytuose nebūtų karių, kad buvusiose Varšuvos pakto valstybėse NATO nebūtų aktyvi.
Derybos dėl to vyktų Rusijos kariuomenei stovint išilgai visos rytinės Aljanso sienos ir NATO rimtai svarstant ar ji galėtų tą sieną apginti, atsispirti Putino reikalavimams. Ir visa tai vyktų Kinijai grasinant pakeisti strateginį balansą Rytų Azijoje, galbūt atakuojant Taivaną.
Strategiškai žiūrint, Taivanas gali būti arba pagrindinis kliuvinys Kinijos hegemonijai, taip, kaip yra dabar, arba gali būti pirmas didelis žingsnis link Kinijos karinio dominavimo Rytų Azijoje ir Vakarų Ramiojo vandenyno regione. Jei kinai privers nusileisti Taivaną visa likusi Rytų Azija supanikuos ir atsisuks į JAV.
Šios paralelinės strateginės rokiruotės primena 1930–uosius, kai Japonija ir Vokietija siekė pakeisti nusistovėjusią pasaulio tvarką ir susitvarkyti taip, kaip jiems norėjosi. Jie niekada nebuvo tikri partneriai, nepasitikėjo vienas kitu, nekoordinavo veiksmų, bet abu naudojosi vienas kito veiksmais.
Tuomečiai vokiečių žingsniai Europoje leido japonams ryžtis rizikingiems veiksmas Rytų Azijoje. O japonų veiksmai Ramiojo vandenyno baseine leido Hitleriui manyti, kad JAV vengs karo dviem frontais.
Šiandien Kinijos Xi Jinping tikrai aišku, kad JAV rankos yra visiškai užimtos Europoje. Nežinia, kokius skaičiavimus jis daro prieš Rusijai veržiantis į Ukrainą, bet tikrais supranta, jog jo šansai padaryti kažką Taivanui arba pakeisti saugumo situaciją Rytų Azijoje padidėjo.
Galima ginčytis dėl to, ar JAV politika pastūmėjo Maskvą ir Pekiną į vienas kito glėbį, bet realiau yra tai, kad jų noras pakeisti nusistovėjusias tarptautinės pasaulio politikos taisykles stumia juos draugauti. Jie tiesiog turi bendrų interesų.
Prieš daug metų JAV gynybos strategija buvo paremta manymu, kad gali tekti kariauti dviem frontais. Bet žlugus Sovietų Sąjungai, ši nuostata pasikeitė, o 2012 metais dviejų karų doktrina buvo ir suvis pamiršta.
Nežinia, ar ši doktrina grįš į JAV gynybos dokumentus ir, ar padidės išlaidos gynybai dabar, kai JAV išties gali atsidurti dviejų karų sūkuryje. Bet dabar pats laikas pagalvoti, ką darytų JAV ir jos Europos partnerės, jei Rusija kontroliuotų Vidurio ir Rytų Europą, o Kinija – Rytų Aziją. Ar toks pasaulio sutvarkymas būtų toleruotinas?
Ir paskutinis žodis apie Ukrainą. Tikėtina, kad ji išsaugos nepriklausomybę, nors Purinas ir kiti rusai ilgai aiškino, kad tai – net ne tauta, o tiesiog Rusijos dalis.
Atidedant sentimentus į šalį, svarbu paminėti, kad būtų itin bloga Putino strategija, jei šis leistų Ukrainai toliau egzistuoti, kaip nacionalinei valstybei po visų ekspansijos problemų ir išlaidų. Nes nacionalinė valstybė – nesibaigiančių problemų šaltinis.
Taigi, jei Rusija užgrobia Ukrainą, kitas jos žingsnis bus legali šalies inkorporacija į Rusiją, procesas, kurio pusiaukelėje šiuo metu yra Baltarusija.
Analitikai mano, kad tokiu atveju Ukrainoje kiltų pilietinis karas. Galbūt. Bet negalima tikėtis, kad ukrainiečiai priešinsis tik su tuo, ką šiuo metu turi namuose.
Tam, kad organizuotum pilną piliečių pasipriešinimą, reikia pagalbos iš užsienio, iš kaimynų. Padės Lenkija? Baltijos šalys? Vengrija? Ir jei padės, ar rusai nepuls tiekimo kelių ir tų, kurie padeda ukrainiečiams? Net tuo atveju, kai pagalba ateina iš NATO šalių ir jų teritorijų.
Naivu manyti, kad šis konfliktas pasibaigs ties Ukraina.
