Pašnekovas pasakoja su žmona ne tik 2 kartus per metus propaguojantis ilgalaikį, bent 5–6 dienas trunkantį, badavimą. Protarpiniu badavimu, kai didesnę paros dalį nieko nėra valgoma, grįsta mityba – jų kasdienybė.
„Mes valgome 2–3 kartus per dieną, dažniausiai – 2, taikome protarpinį badavimą 16–18 val. Per metus 2 kartus pabadaujame po 5–6 dienas. Štai mano žmona visai neseniai, prieš kelias savaites baigė 8 dienų badavimą.
Daugelis žmonių, ypač nebadavę, galvoja, kad bus labai sunku, nes alkio jausmas bus didelis ir jis tik augs. Iš tikrųjų jis būna pirmąsias 2 ar 3 dienas, bet vėliau visiškai dingsta ir žmogus nebejaučia tokio noro valgyti“, – tikino jis.
Pašnekovas pasakojo, kad jau suaugę vaikai irgi laikosi sveikos mitybos, tačiau jis pats niekada teigia niekada neperšantis savo gyvenimo būdo kitiems.
„Tokį toną patys užduodame, bet niekada niekam neaiškiname, kaip reikėtų valgyti. Svarbiausia, jeigu tu darai kažką gerai, apie tai nereikia moralizuoti kitiems. Tiesiog kai žmonės pamato rezultatus, jie patys klausia, o ką jūs darot, kokia jūsų mityba ir panašiai.
Stengiamės valgyti sveiką maistą, kad būtų mažai greitųjų angliavandenių, kurie užkelia gliukozės, insulino kiekį. Renkamės daug įvairių daržovių, kurios sudaro pusę lėkštės, žuvį. Mėsos aš nevalgau, bet valgau daug ankštinių ir panašių tokių produktų. Negeriame jokių sulčių, kurios kelia gliukozę, o praktiškai tik vandenį“, – teigė V. Giedrimas.
Plačiau apie tai, kokios naudos gali duoti laikinas badavimas, tam tikrų produktų ribojimas mityboje – naujienų portalo tv3.lt interviu su gydytoju, LSMU lektoriumi Voldemaru Giedrimu.
Kaip badavimo praktika atsirado jūsų gyvenime?
Tą pradėjau labai anksti – dar būdamas 21 metų, į rankas papuolė tokia knyga apie badavimą, ją perskaičiau, patiko. Galvoju, kodėl to neišbandžius. Pabandžiau vieną dieną per savaitę nevalgyti ir supratau, kad turiu daugiau energijos negu mano bendraamžiai. Ir man buvo labai keista, kaip aš nevalgau, o energijos yra daugiau. Aišku, jokio mokslinio paaiškinimo neturėjau, nes tuo metu stokojau žinių, bet kai paskui universitete pradėjau studijuoti mediciną, viskas tapo šiek tiek aiškiau. Taip badavimas ir atsirado mano gyvenime.
Tai nuo jaunystės ir taikote ilgalaikį badavimą?
Ilgalaikį badavimą pradėjau taikyti jau šiek tiek vėliau, kai žinojau, kas jo metu vyksta organizme, kad tai būtų saugu, suprantama. Ilgiausiai esu badavęs 10 parų. Galiu pasakyti, kad tai visai nebaisu. Bet tik tada, jeigu supranti, kas vyksta organizme.
Mitas, kad badaujant būna tik silpna
Kas gi vyksta organizme, kai žmogus ilgiau badauja? Kaip suprantu, galite remtis ne tik asmenine patirtimi, bet tam esama ir mokslinio pagrindimo – su kolegomis esate atlikę tyrimą.
Kai žmogus nevalgo, kitaip sakant – susilaiko nuo maisto, iš pradžių organizmas turi energijos, naudoja gliukozę, kurią iki tol gavo su maistu. Tai užtrunka kokias 6–8 val., priklausomai nuo to, kiek ir ko prieš tai suvalgyta. Vėliau, kai gliukozės nebėra, organizmas ima energiją iš atsargų. Mes turime į kepenis, raumenis padėję gliukozės atsargų, kurias organizmas gali labai greitai suskaidyti, išmesti į mūsų kraują.
Bet įdomūs dalykai prasideda vėliau, kai tą rezervą išnaudojome. Tada organizmas pradeda „deginti“ riebalines ląsteles, tai yra mažinti riebalinę masę ir tada iš jų pagamina labai svarbias molekules – ketonus arba ketoninius kūnus. Jie pakeičia gliukozę ir yra labai gera energetinė medžiaga, mažinanti uždegimą ląstelėse, tai yra oksidacinį stresą.
Kitaip tariant, ilgesnio badavimo metu „dega“ riebalai, išskirdami gerą kurą – ketonus, kurie mažina uždegimą. Taigi mes energijos turime – ji sudėta į mūsų riebalinį audinį. Žmogus mano, kad jei nevalgys kelias dienas, neturės energijos. Bet jos yra – užtenka apsičiupinėti aplink juosmenį ir kitur – yra to riebaliuko. Ten yra energija, tik iš ten ją reikia mokėti paimti.
Daugeliui žmonių ypač ilgesnis badavimas asocijuojasi su kančia, silpnumu. Ar čia yra tiesos?
Gali būti tas silpnumas, ypač kai gliukozė nukrenta į žemą lygį, o riebalų skaidymas dar nėra pilnai įsijungęs ir neturime pakankamai ketonų, kad jie užtikrintų visą maistinę medžiagą mūsų organizme. Taigi 2–3 dienos būna sunkiausios, žmonės jaučia, kad trūksta energijos, bet paskui žmogus jaučiasi pakankamai gerai.
Kai kalbame apie badavimą, nėra taip, kad tuomet tik gulima lovoje ir nieko neveikiama. Mes badavimo stovyklose kaip tik aktyviai judame, einame pasivaikščioti, darome rytinę mankštą, einame maudytis į ežerą. Tai labai svarbu.
Skamba paradoksaliai, nes, atrodo, būti fiziškai aktyviam turėtų trūkti energijos, o čia – atvirkščiai.
Tai yra vienas iš mitų, kurį dažniau girdime. Manoma, kad nebus jėgų ir energiją reikia tik saugoti. Judėdami mes didiname savo raumeninę masę, kita vertus, tuo metu mūsų organizmas prašo energijos. Ir tada atsitinka taip, kad organizmas prašo daugiau ir gliukozės, ir ketonų, ir taip organizmas pradeda deginti dar daugiau riebalinio audinio. Taigi jei aktyviai badauju, sudeginsiu daugiau riebalų, bet jei esu pasyvus, saugau savo energiją, riebalinio audinio sudeginsiu mažiau.
Kas vyksta badavimo metu?
Dažnas badavimu susidomi būtent norėdamas sumažinti svorį, tačiau, matyt, tai nėra pagrindinis tikslas? Ką rodo ir jūsų su kolegomis atlikti tyrinėjimai – kokį poveikį ilgalaikis badavimas turi organizmui?
Labai džiaugiuosi, kad jei anksčiau žmonės atvažiuodavo mažinti svorį, dabar jie atvyksta sveikatintis. Kas vyksta badavimo metu? Visų pirma taip sumažiname insulino kiekį kraujyje, nes kai nevalgome, mažėja gliukozė ir kartu insulinas. Jis yra hormonas, kurį gamina kasa, ir jeigu insulinas yra fiziologinės normos ribose, jis yra labai geras hormonas, padeda suleisti gliukozę į ląstelę ir pagaminti energijos.
Bet jeigu jis dėl mūsų nejudrumo, gausaus angliavandenių vartojimo padidėja, tada insulinas tampa jau ligų ir senėjimo hormonu. Dažniausiai antsvorio turintys žmonės turi ir aukštą insuliną. Tai reiškia, kad tikimybė susirgti ligomis yra žymiai didesnė ir gyvenimo trukmė gali sutrumpėti. Taigi badaudami insuliną grąžiname į fiziologinę normą.
Antras labai svarbus momentas – autofagija, tai yra ląstelių išsivalymas, kuris įsijungia po dienos badavimo. Ląstelės pačios sugeba išsivalyti – jeigu ląstelės yra švarios, nėra šlamšto, tada jos tarnauja ilgiau. O tai reiškia, kad mes gyvensime ilgiau ir gyvenimo kokybė bus geresnė. Stipriausiai autofagija veikia maždaug apie 3 badavimo parą, tad badaujant ilgiau šis mechanizmas iš tikrųjų veikia labai stipriai.
Dar vienas svarbus veiksnys yra smegenų neurotrofinio faktoriaus gamyba. Paprastai sakant, badaujant mes atnaujiname savo smegenis. Nes šitas smegenų neurotrofinis faktorius atnaujina mūsų neuronus ir suformuoja daugiau sinapsių arba jungčių tarp ląstelių, todėl impulsas (arba mūsų mintys) bėgioja žymiai greičiau. Ne veltui po badavimo žmonės dažnai sako, kad atmintis tapo geresnė, lengviau susidėlioti darbus ir atsiranda tokia tyla mūsų galvose, nėra triukšmo. Tą dažniausiai pamini mūsų dalyviai ir aš pats tą jaučiu po 5–6 dienų badavimo.
Taigi badavimas keičia ne tik fiziologinę organizmo būklę, bet ir psichologinę būseną, kaip esate sakęs, „išsivalo“ mintys?
Ką dar pastebėjome iš savo tyrimo, kad žmonės turi daugiau jėgos, motyvacijos daug ką keisti gyvenime. Jeigu anksčiau abejodavo, trūkdavo kažkokio savotiško užsispyrimo, po badavimo tai atsiranda. Tai irgi labai svarbu. Kita vertus, badavimo metu didėja serotonino kiekis mūsų organizme, o serotoninas yra laimės hormonas, todėl žmonės jaučiasi laimingesni. Taip pat badavimo metu stipriau veikia ir tampa jautresnis dar vienas hormonas – dopaminas. Kaip žinia, tai yra atpildo hormonas – žmogus jaučia tokią gerą būseną ir dažniausiai po vieno, kito badavimo vėl nori tą pakartoti.
Esate atkreipęs dėmesį, kad tai, kaip vyks badavimas, ar svorio pavyks numesti teisingai – riebalų, o ne raumenų sąskaita, stipriai priklauso ir nuo nusiteikimo.
Visada patariame, kad badaujant 5–6 ar daugiau dienų, visus darbus geriau pastumti į šoną, daugiau skaityti, būti gamtoje, bendrystėje su kitais, kad nebūtų jokio streso, nereiktų spręsti kažkokių sunkių uždavinių. Jei žmogus yra ramesnis, patiria mažiau streso, yra empatiškas sau ir kitiems, „sudegina“ daugiau riebalinio audinio, bet jei jaučia daug pykčio, streso, gali būti, kad šiek tiek „sudegs“ ir raumeninio audinio.
„Žmogus beveik visada vaikšto su kąsniu burnoje“
Neretai pastebima, kad šiais laikais, matyt, kai kurie iš gero gyvenimo apskritai per daug valgo. Sutiktumėte su tuo?
Turbūt niekada būtume kalbėję apie badavimą, jeigu žmogus maitintųsi sveikai ir jo mityba būtų subalansuota. Bet išties galiu pasakyti, kad žmonės šiandien valgo per daug, nesveikai ir mityba nėra subalansuota. Žmogus beveik visada vaikšto su kąsniu burnoje, o turėtų valgyti du, daugiausiai – tris kartus per dieną ir jokio užkandžiavimo neturėtų būti. Tada ir su svoriu būtų mažiau problemų ir žmonės būtų sveikesni.
Minėjote, kad daugiausiai esate badavęs net 10 dienų, ar tai – ne per ekstremalu?
Iš tikrųjų profilaktiškai užtenka 5–6 dienų 2 kartus per metus. Tai yra visiškai gera badavimo strategija. Bet atskirais atvejais, jeigu yra didesnis svoris, kažkokios lėtinės neinfekcinės ligos, galbūt tada reikėtų ir ilgiau badauti. Tačiau bet kuriuo atveju tuo nereikėtų užsiimti nusprendus savarankiškai ir be gydytojo žinios. Į tai reikia žiūrėti labai atsargiai, būtina atlikti kraujo tyrimus, išsiaiškinti persirgtas, esamas žmogaus ligas, vartojamus medikamentus. Tik tada galima spręsti, ar žmogus apskritai gali badauti ir kiek laiko. Jei tai jau daro, ypač pirmą kartą turėtų prižiūrėti gydytojas arba tas žmogus, kuris tikrai nusimano šioje srityje. Kitaip vėliau gali būti daugiau bėdos negu naudos. Tą akcentuoti labai svarbu.
Ne visi turbūt ne tik kad nepasiryžtų badauti, bet toli gražu ne visiems to reikia ir net galima tą daryti.
Be abejo, jei žmogus serga širdies ligomis, širdies ritmo sutrikimais, inkstų, kepenų nepakankamumu, jis tikrai negalėtų badauti. Jei kraujo tyrimuose yra pakitimai, taip pat nerekomenduojama to daryti. Tai absoliučiai netinka žindančioms, nėščioms moterims. Tai yra kontraindikacija žmonėms, kurie turi mažą kūno masės indeksą. Taip pat yra ir kitų įvairiausių būklių, kai sakome „ne“. Be to, šiuos dalykus labai atsargiai reikia komunikuoti jaunimui, nes tai gali būti vienas žingsnis iki valgymo sutrikimų.
Ar badavimas – ne per daug ekstremalu?
Vis tik ilgalaikis badavimas gali atrodyti ekstremalus būdas ieškoti sveikatos. Nesulaukite prieštaringų vertinimų gal ir iš pačių kolegų, kad galbūt tai vis tik – per radikali priemonė?
Iš kolegų asmeniškai negirdėjau tokių pasakymų. Ką šiaip kalba, nežinau. Bet iš esmės mokslininkai daro ganėtinai nemažai klinikinių tyrimų, kur yra taikomas tiek trumpalaikis, tiek ilgalaikis badavimas. Tikrai yra ne viena klinika Europoje ir kitose pasaulio šalyse, kuriose taikomas ilgesnis badavimas ne tik profilaktikai, bet ir gydymui. Taigi tai yra paremta mokslu, ši sritis vis labiau ateina į mūsų mediciną, gyvensenos mediciną.
Kaip pabrėžiu, pirmiausiai reikia keisti gyvenseną, jeigu nepavyks to padaryti, tada yra pasitelkiami medikamentai ir kitos priemonės. Gydytojai tikrai labai daug apie tai žino, patys domisi, skaito ir turbūt dažniau taikys tiek protarpinį, tiek ilgesnį badavimo, kad mūsų gyventojai Lietuvoje būtų sveikesni.
Tokių metodų skeptikai pabrėžia, kad mūsų organizmas sukurtas tobulai – toksinus ir kitas nereikalingas medžiagas puikiai šalina per tam skirtus organus ir sistemas, todėl jokių papildomų valymų ir intervencijų nereikia.
Jeigu žmogus per visą savo gyvenimą maitinasi teisingai, mityba yra subalansuota, nėra streso, gerai miega, yra fiziškai aktyvus, bendrystėje su kitais, neturi žalingų įpročiu, jam badauti ir nereikia. Jis iš esmės bus sveikas ir jam turbūt nereiks nei jokių vaistų gertų. Bet jeigu taip nėra, esama daug žalingų veiksnių, kurie žmogui neleidžia sveikai gyventi, be to neapsieisime. Pažiūrėkite, kiek yra nutukusių žmonių pasaulyje, taip pat – ir Lietuvoje. Mane liūdina, kad auga nutukimo, antsvorį turinčių žmonių laipsnis, jau vaikai pradeda sirgti antro tipo diabetu. Tai reiškia, kad turime kažką daryti.
Būna atvejų, kai badavimas nesuveikia taip, kaip planuota, nepasitaiko kažkokių šalutinių reiškinių?
Šalutinių reiškinių nebūna, nors, aišku, yra aprašyta medicininėse rekomendacijose, kas gali būti ir kas yra normalu, fiziologiška badavimo metu. Kad nesuveiktų badavimas, taip yra, bet tokių žmonių nėra daug. Esame pastebėję, kad taip nutinka, kai žmogus neįsigilina į patį badavimą galbūt jo nelabai supranta. Todėl mūsų užduotis yra edukuoti žmones, tam, kad jie suprastų, kaip veikia badavimas.
Pastebėjau, kad jeigu asmuo įsigilina, suvokia net mechanizmus, kodėl tą verta daryti, tada atsiranda didžiulė motyvacija ir padaro pokytį – jis matomas tiek žiūrint į kūno linijas, tiek į kraujo tyrimus. Ne veltui su žmogumi prieš badavimą vyksta išsami konsultacijos, kraujo tyrimo aptarimas, plano susidėliojimas, ką darysime po to.
Protarpinis badavimas turi panašų, bet mažiau stiprų poveikį
O mažiau radikalus ir pastaruoju metu taip išpopuliarėjęs protarpinis badavimas irgi duoda panašų efektą?
Taip, poveikis yra toks pats, tik jis mažesnis, reikės ilgesnio laiko, kol pasieksime rezultatą. Bet, kaip žinia, žmonės dažniausiai nori greito rezultato (juokiasi). Tai protarpinis badavimas taip pat suveikia. Bet iš kraujo tyrimų matome, kam jis gali suveikti, o kam – suveiks ne taip greitai arba poveikis bus labai minimalus, kurio nepastebės. Todėl tada ir reikia ilgalaikio badavimo.
Protarpinis badavimas tuomet turi tapti gyvenimo būdu ar užtenka jo laikytis kažkurį laiką?
Pažiūrėkime atgal į mūsų protėvis – jie visą laiką taikė protarpinį badavimą: pavalgė, ėjo ieškoti maisto ir be maisto galėdavo būti dieną, kitą, kol jo nesurasdavo. Mes turime tuos genus iki šiol. Protarpinis badavimas reiškia tai, kad pavalgius leiskime organizmui viską suvirškinti, sunaudoti energiją, šiek tiek pabūti be maisto ir tada vėl galime valgyti. Manau, kad tai tiesiog turėtų būti gyvenimo būdu. Daugelis mūsų badavimo stovyklų dalyvių taiko tokią mitybos strategiją, kai nevalgo 16, 15, 18 valandų per parą, valgo 2–3 kartus, neužkandžiauja.
Kaip sakau, mes su žmona netaikome protarpinio badavimo, nes visą laiką taip valgome, tai yra mūsų gyvenimo būdas – puikiai jaučiamės, neatrodytų, kad to maisto yra mažai. Klaida yra tada, kai žmonės taiko ir protarpinį badavimą, ir valgo labai mažomis porcijomis. Mūsų porcijos yra didelės, valgome 2 kartus, kartais – 3 kartus per dieną, bet valgome daug, gausiai, kad nejaustume medžiagų stygiaus. O kai nevalgome, tai jau nevalgome nieko.
Badavimas šiaip yra apibrėžiamas kaip vienas iš ilgaamžiškumo veiksnių. Aišku, šalia to yra dar yra fizinis aktyvumas, miegas, streso mažinimas ir daug kitų veiksnių. Taigi į badavimą nereikia žiūrėti kaip panacėją, yra visuma veiksnių, kurie veikia.
Kava, arbata badaujant yra tabu?
Arbata yra labai sveikas gėrimas. Kaip tik yra toks naujas tyrimas prestižiniam žurnale „Lancet“, kai tiriant, kaip arbata veikia ilgaamžiškumą, nustatyta, kad keli puodeliai žaliosios arbatos per dieną iš tikrųjų pailgina gyvenimo trukmę, mažina oksidacinį stresą, turi labai daug gerų poveikių. Tai tikrai siūlyčiau gerti kelis puodelius arbatos per dieną.
Nors kalbu apie žaliąją arbatą, manau, kad ir kitos arbatos taip pat turi veiksmingų medžiagų, polifenolių, kas turi teigiamą poveikį mūsų organizmui. Yra labai paprastas suvokimas – tai, kas auga gamtoje, natūraliai, yra sveika, tik reikia žinoti saiką. Tai, kas pagaminta, jau pridėta, primaišyta, nebūtinai bus sveika.
Kalbant apie kavą, jeigu jos nepadauginame, viskas taip pat yra visai gerai. Bet ją reikėtų gerti be pieno, cukraus, neužkandžiaujant sausainuku, šokoladu. Ir badavimo metu kai kada žmonės geria arbatą, ne tokią stiprią kavą.
Dėkoju už pokalbį.
