Namuose Putino nelaukia jokie rinkimai, jo valdžiai grėsmę keliančios partijos ar valstybės institucijos, nėra jokios vidaus politinės opozicijos, kurios jis nebūtų sudorojęs. Jis yra Rusija. Ir Rusija yra jo – tol, kol jis išlaiko jėgą.
Išvengti pralaimėjimo yra jo svarbiausias tikslas. Anot Rusijos užsienio reikalų ministro, Putinas vadovaujasi Ivano Rūsčiojo patarimu: jis atleidžia generolus, įkalina disidentus namuose, nuodija esančius užsienyje.
Vertinant pagal valdymo metus, Vakarų lyderiai yra tik naujokai valdžioje. Putinas susiduria su trečiuoju Kinijos prezidentu, ketvirtuoju Prancūzijos prezidentu, penktuoju JAV prezidentu ir septintuoju Jungtinės Karalystės ministru pirmininku. Ilgaamžiškumas nepadaro jo protingesnio, bet, kaip sakoma rusų posakyje, Putinas „paradą matė nemažai kartų“.
Rezultatas, kurio norėtų Putinas
Rusija galiausiai triumfuos. Putinas, kaip ir nemažai Ukrainos pareigūnų, mano, kad laikas yra Rusijos pusėje. Nepaisant pranešimų apie didelius nuostolius, Rusija gali ir toliau daužyti Ukrainos miestus ir infrastruktūrą, siųsdama naujokus į mūšį ir taip siekdama sugriauti Ukrainos gynybą, nualinti karius.
Putinas tikriausiai laiko save labiau įsipareigojusiu tęsti karą Ukrainoje nei Vakarai, todėl mano, kad Rusijai pasiseks.
Sankcijas sunku įgyvendinti, jos veikia lėtai ir dar sunkiau jas išlaikyti. Didelė pasaulio dalis paprasčiausiai jų nesilaiko, o kiti ir toliau apsimes, kad laikosi, bet tik apsimes. Putino patirtis gali suteikti jam pasitikėjimo, kad Rusija gali lengvai apeiti suvaržymus. Juk Rusija iki šiol sugebėjo rasti norinčių pirkėjų ir norinčių pardavėjų.
Tik Vakarai nusiteikę prieš Rusiją. Rusija, nors ir sankcionuota, nėra izoliuota. Tai, kas anksčiau buvo vadinama „trečiuoju pasauliu“, iš tikrųjų buvo susiję ne su ekonomine plėtra, o su Rytų ir Vakarų nesusikalbėjmu.
Žvelgiant į neutralumą karui Ukrainoje paskelbusių tautų žemėlapį, galima daryti išvadą, kad „Trečiasis pasaulis“ grįžta kaip politinė grupė. Jos refleksinė antipatija Vakarams, o ypač Jungtinėms Valstijoms, tęsiasi.
Putinas Rusiją laiko kieta. Save jis irgi mato tokioje šviesoje. Na, o Vakarus jis laiko silpnais, nedrausmingais, valios stokojančiais, atsidavusiais ydoms, politiškai susiskaldžiusiais, jautriais kariniam nuovargiui. Putinas tikisi laimėti ne todėl, kad yra stipresnis, bet todėl, kad laiko save gudresniu.
Sunku išlaikyti koaliciją ilgoje kovoje, kai ginklai nėra nutaikyti į žmonių galvas. Putinas žino apie silpnas NATO aljanso vietas, taip pat gilias užuojautos Rusijai sroves tiek Europoje, tiek JAV. Tik pažiūrėkime, kaip sunku buvo išsiųsti kelis tankus į Ukrainą.
Putino tikslai
Prarastos sovietinės imperijos atstatymas. Šis karas neapsiriboja karine intervencija, siekiant apginti Rusiją nuo numanomų grėsmių jos pasienyje. Putino revanšistinė Rusija turi susigrąžinti teritorijas. Visa šiuo metu Rusijos užimta žemė Ukrainoje, Moldovoje ir Gruzijoje kartu sudėjus apytiksliai prilygsta nedideliai JAV valstijai ir to, akivaizdžiai, nepakanka, kad Putinas taptų „Vladimiru atstatytoju".
Ukraina yra pagrindinis mūšio laukas. Jei Ukraina nėra Rusijos orbitoje, ji, anot Putino, kelia grėsmę. Kai kitos šalys aplink, pasak Kremliaus vado, pavojaus kelia mažiau. Jei Rusija nugalės Ukrainoje, prireiks nedaug pastangų, kad palenktų Moldovą ir įbaugintų ir pasisavintų Gruziją. Baltarusija taip pat gali būti suvyniota palaipsniui ir be kovos. Kita bus Armėnija.
Rusijos pergalė Ukrainoje, kuriai Vakarai tiek daug padėjo, gali sugriauti NATO. Nors dėl to kai kurios aljanso narės gali padvigubinti savo įsipareigojimus gynybai, kitos gali ieškoti būdų, kaip nuraminti Rusiją. Vakarų skilimas Putinui būtų didžiausias laimėjimas ir satisfakcija, nes didžiausia geopolitine XX amžiaus tragedija jis laiko Sovietų Sąjungos ir jos sąjungininkų Rytų Europoje žlugimą. Už tai Putinas kaltina Vakarus.
Rusija turi būti gerbiama. Putino nuomone, tai reiškia, kad jo taip pat reikia bijoti. Rusija yra didžiausia pasaulio valstybė pagal teritoriją. Ji turi penktas pagal dydį ginkluotąsias pajėgas. Pagal gyventojų skaičių ji užima devintą vietą, nors susiduria su rimtu demografiniu nuosmukiu. Nors jos ekonomika užima tik 11 vietą pasaulyje, ji pirma pagal branduolinių ginklų kiekį. Putinas naudojasi karu Ukrainoje siekdamas parodyti Rusijos stiprybes.
Branduolinės grėsmės nebūtinai reiškia branduolinių ginklų detonavimą. Putinas ketina priminti Rusijos priešams, kad Rusijos grasinimų negalima neklausyti. Jo pranešimai, kad Rusija svarsto galimybę panaudoti taktinius branduolinius ginklus Ukrainoje ir sustabdo dalyvavimą branduolinių ginklų mažinimo programoje bei dislokuoja hipergarsines branduolines raketas, buvo persmelkti įspėjimų ir prieštaravimų. Taip siekiama, kad mes spėliotume. Toks yra Putino psichologinio karo stilius.
Branduolinių kardų barškėjimas nėra paprastas trenksmas – juo taip pat gali būti siekiama taktinių laimėjimų. Pagal Putino logiką, tolesnis Rusijos bendradarbiavimas ribojant branduolinius ginklus priklauso nuo atakų Rusijos teritorijoje nebuvimo. Tai šantažas siekiant, kad Ukraina negautų F-16 arba ilgesnio nuotolio raketų ir dronų. Vis dėlto Putinas nori rizikuoti. Jo nejaudina humanitarinės krizės ir jis pernelyg nesijaudina dėl tarptautinio pasmerkimo. Kuo ilgiau karas užsitęs, tuo daugiau rizikos Putinas gali prisiimti.
Tikėtina Putino „strategija“
Ryžtingumas, disciplina, atkaklumas. Atrodo, kad Putino strategija yra vidinė ir nukreipta asmeniškai – jos tikslas nesikeičia. Galų gale Ukraina turi būti rusiška arba neutrali ir šiaip neutrali, bet su griežtai ribojama ginkluote. Ir ji niekada neturi būti NATO ar Europos Sąjungoje.
Putinas ruošia Rusiją kitokiam karui. Rusijos invazijos vadinimas „specialia karine operacija“ atspindėjo Putino KGB kilmę ir patirtį. KGB nėra kariuomenė, jie nekariauja. Operacija Ukrainoje turėjo būti greitas galvos nukirtimas, o ne karinė kampanija.
Specialiajai karinei operacijai peraugus į tiesioginį karą, Rusija pateko į bėdą. Tačiau Putinas prisitaikė, sutelkė daugiau jėgų ir naudoja jas destruktyviai. Jis neatsitraukia.
Rusija turi vengti karo su NATO. Pririšta prie Ukrainos, Rusijos armija neturi išteklių, kad galėtų kovoti su NATO konvenciniame kare, o branduolinė veikla susijusi su didele rizika. Tai taip pat nereikalinga. Putinas neprivalo pralenkti NATO, jis turi išlaukti tinkamo momento.
Slėgimas Ukrainoje skatina Rusijos pranašumus. Kaip agresorius, Putinas taip pat turi iniciatyvą ir gali kontroliuoti tvarkaraštį. Jis gali padidinti konflikto intensyvumą arba priversti savo kariuomenę nuslopinti. Kita vertus, Vakarai reaguoja. Jei Ukrainos operacijos bus dar labiau suvaržytos, Rusija galiausiai gali nugalėti.
Putinas ieškos galimybių išprovokuoti krizes kitur. Bus atskleisti sąmokslai ir gandai apie perversmus (pavyzdžiui, Vakarų Balkanuose), siekiant gauti skambių antraščių ir nestabilumo. Šis nervus erzinantis fasadas bus skirtas išsekinti Vakarų aljanso valią. Klausimas, atsižvelgiant į tai ir visas aukščiau pateiktas Putino strategijas, išlieka: ar Vakarai leis, kad tokia taktika būtų veiksminga?
