Nors nebuvo pirmasis ją įvedęs, bet caras Nikolajus II karinę cenzūrą pakėlė į naują lygį ir pavertė represine institucija, kuri savo darbo nebaigė ir pasibaigus karui. Net po karo buvo uždarinėjami leidiniai ir nutylima reikšminga informacija. Kuo valstybė represiškesnė, tuo jai lengviau įvesti karinę cenzūrą.
Biurokratinės ir baudžiamosios institucijos tam pasiruošusios. Istorija rodo, kad žurnalistai gali patriotiškai palaikyti kariuomenę net ir be valdžios spaudimo. Paprastai šalis yra priversta riboti ir slėptis dviem atvejais: kai pralaimi ir kai pažeidžia įstatymus.
Pilnos laisvės ne vienas valstybės darinys istorijoje savo piliečiams ir pavaldiniams neleido. Vos atsiradus naujam informacijos sklaidos ir perdavimo būdui, ant kulnų mynė draudimai ir apribojimai.
Net Atėnuose tironas Peisistratas subūrė komisiją, kuri patikrino įvairias Homero tekstų versijas, kad jas suvienodintų iki vieno kanoninio standarto. Jos turėjo būti pateiktos keliaujantiems poetams platinti.
Pats terminas „cenzūra“ atsirado senovės Romoje, kur cenzoriai buvo atsakingi už viską – nuo finansų iki moralinio gyventojų charakterio. Senovės autorius Dionisijus iš Halikarnaso rašė: „Bet romėnai atidarė visus namus ir į miegamuosius įsileido cenzorius, padarydami juos visko, kas vyksta būstuose, prižiūrėtojais ir sergėtojais“.
Rusijoje cenzūros institucija atsirado valdant Ivanui Rūsčiajam. 1551 m. jis vadovavo bažnytiniam susirinkimui, kuriame priėmė „100 skyrių“ – sprendimus ir įstatymus. Ten pirmą kartą buvo įvesta religinių tekstų cenzūra. Jis leido bažnytinei valdžiai konfiskuoti ranka rašytus rankraščius, taip pat pakvietė bažnyčią peržiūrėti esamas knygas ir pašalinti iš apyvartos neteisingas.
Rusijoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, cenzūra prasidėjo nuo bažnyčios ir daugelį metų buvo išimtinai religinė. Dvasininkams, kaip taisyklė, specialių dokumentų ir leidimų nereikėjo: jie galėjo savo iniciatyva apriboti nepriimtinus tekstus ir kitus objektus.
1655 m. per stačiatikybės savaitės pamaldas Maskvos Kremliaus Ėmimo į dangų katedroje, su didžiule žmonių minia, dalyvaujant carui ir bojorams, patriarchas Nikonas įteikė diatribą prieš vadinamasis frankų ikonas. Jis iškėlė jas virš savęs – jo įsakymu šventųjų akys buvo išgraužtos – ir sumetė į geležines lėkštes, sukeldamas įniršį kiekvienam, kas jas piešė ar laikė namuose. Pamaldose dalyvavęs Antiochijos patriarcho sūnėnas Paulius iš Alepo tai apibūdino: „Nikonas <...> kiekvieną kartą, kai jis sušukdavo: „ši ikona yra iš tokio ir tokio didiko namų, sūnaus tokie ir tokie“, tai yra karališkieji kunigaikščiai.
Patriarcho tikslas buvo sugėdinti turėjusius tokias ikonas, kad likę žmonės tai matydami, priimtų tai, kaip įspėjimą. Tada jis įsakė šias lotyniškas ikonas sudeginti. Žmonės drebėjo iš siaubo: toks elgesys su ikonomis atrodė šventvagiškas. Caras Aleksejus Michailovičius, tyliai stebėdamas patriarcho veiksmus, galiausiai įsikišo – paprašė mesti ikonas ne į ugnį, o į žemę. Patriarchas pasidavė. Jo sutikimas atrodė gailestingas visoje Europoje liepsnojančių inkvizicijos gaisrų fone.
Nors cenzūra pagal savo tikslus skirstoma į politinę, religinę, karinę, moralinę ir estetinę, praktiškai šis skirstymas yra sąlyginis. Religinė cenzūra lengvai perauga į politinę cenzūrą, o politinė cenzūra, prasidėjus karo veiksmams, tampa karine. Karinės cenzūros istorija yra nenutrūkstama ir spontaniška.
Karas su Napaleonu – karinės cenzūros pradžia
1811 metais Rusijoje sukūrė Policijos ministerija – jai buvo suteikti reikšmingi cenzūros įgaliojimai, o tai iš tikrųjų panaikino cenzūros chartijos liberalizmą. Ministerija kontroliavo spaustuves, tikrino žurnalus, knygas, smulkius ir užsienio raštus, vertimus, knygas iš užsienio, teatro spektaklius, plakatus, anonsus, skelbimus. Prieš 1812 m. karą Rusijos vyriausybę ištiko nauja, santykių su Napoleonu krizė, po kurios įvyko dar vienas kurso pasikeitimas.
Paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, Glinkos veikla buvo ne tik nežalinga, bet ir tiesiogiai reikalinga, todėl jis buvo apdovanotas Vladimiro IV laipsnio ordinu, o grafas Rostopchinas nurodė: „Už viską, kas naudinga tėvynei, atrišu tau liežuvį. “ Tokie radikalūs pokyčiai, žinoma, nebuvo naudingi vieningos visuomenės nuomonės formavimui.
Pasibaigus karui, tokio pobūdžio apribojimų poreikis paprastai praeina, valstybė nustoja kurti jiems dokumentus ir aparatus. Karui vėl prasidėjus valdžia, priversta imtis veiksmų, paskubomis išleidžia naujus neaiškius draudimus iš atminties grąžindama seniai pamirštą karinės cenzūros tradiciją.
Bonapartas, davęs pasauliui Civilinį kodeksą ir meritokratiją, taip pat turėjo įtakos karinės cenzūros kūrimui Rusijoje. Paradoksalu, bet visiškai natūraliai, tai pasirodė labiausiai apsišvietusiam ir liberaliausiam monarchui – Aleksandrui I.
Aleksandras įžengė į sostą ketindamas panaikinti visus cenzūros apribojimus. Tai jis padarė jau 1801 m. kovo 31 d., pasirašydamas dekretą: „... įsakome 1800 m. balandžio 18 d. dekretu įvestus visų rūšių knygų ir muzikos įvežimo draudimus panaikinti tolygiai uždarytus <... > spausdinti privačios spaustuvės, leidžiančios tiek gabenti užsienio knygas, žurnalus ir kitus kūrinius, tiek spausdinti valstybės viduje. Naujasis caras panaikino preliminarią cenzūrą, sustabdė cenzorių darbą, mokslą ir meną padarė nepriklausomus nuo policijos, leido kurti nemokamas spaustuves. Cenzūros instituciją jis ketino sukurti visiškai nauju būdu – šviesumo ir lojalumo principais.
Patarėjų komitetas, kurį sudarė artimas valdovo patarėjų ratas, beveik iš karto po to, kai jis panaikino cenzūrą, pradėjo dirbti su nauja cenzūros chartija. Visuomenės švietimo ministro grafo P.V. Zavadovskio imperatoriui buvo pabrėžta, kad naujoji chartija „tarnauja, kaip matyti iš viso jos turinio, ne varžyti rašytojus ir knygų leidėjus, o apriboti cenzorių savivalę, o ne varžyti laisvė mąstyti ir rašyti, bet tik imtis tinkamų priemonių prieš piktnaudžiavimą ja“.
1804 metais buvo priimtas cenzūros statutas. Liberaliausiu iš cenzūros chartijų Rusijoje pramintas dokumentas turėjo aštuonis parašus – Michailo Muravjovo, kunigaikščio Adomo Čartoriskio, G. Severino Potockio, Nikolajaus Novosilcevo, Fiodoro Klingerio, Stepano Razumovskio, Nikolajaus Ozereckovskio ir Nikolajaus Fuso.
Visi iš imperatoriaus vidinio rato, kuriuo jis labiausiai pasitikėjo. Jie patikėjo cenzūrą universitetams ir liepė cenzoriams „vadovauti apdairaus nuolaidžiavimo“. Ši chartija praktiškai nieko nedraudė, o deklaravo liberalius principus, kuriais remdamasis Aleksandras Pavlovičius planavo kurti valstybės ateitį. Kol Napoleonas Bonapartas neįsikišo į jo ketinimus.
Nežiūrint į nesiliaujančius karus, Napoleonas iš laikraščių puslapių įtikino savo pavaldinius, kad jis labiausiai trokšta taikos ir deda visas pastangas, jog greitai ją pasiektų. Spauda britus pavadino pagrindiniais karo kurstytojais, kaltindama juos tiekiant Europos žemyninėms valstybėms auksą.
Taigi 1808 metų invazija į Ispaniją ir Napoleono brolio Juozapo įkėlimas į Ispanijos sostą buvo paaiškintas taip: „Jūsų tauta buvo pasirengusi žūti. Aš mačiau jūsų nelaimes, noriu jums padėti... Jūsų valdžia nusilpusi, man lemta tai atgaivinti“.
Napaleonas sulaukė nemažo spaudos palaikymo. Net per nesėkmingą karą su Rusija ji spausdino žinutes apie drąsias Prancūzijos kariuomenės pergales. O štai Aleksandras atsidūrė mažiau malonioje padėtyje. Jo žmonės kalbėjo prancūziškai, skaitė prancūzų literatūrą ir dievino Napoleoną.
Šalyje, kurios informacinę erdvę užėmė aktyvus Napoleono genijaus šlovinimas, karinė cenzūra atėjo nebaigta ir skubota. Pradėjęs karą su Prancūzija, Aleksandras I sukūrė „bendros ramybės ir tylos išsaugojimo“ komitetą, kuris 1807 m. buvo paverstas „bendrojo saugumo komitetu“. Jo galios, be kita ko, buvo cenzūra.
Pradžioje cenzūra paskubomis pradėjo drausti prancūzų literatūros kūrinius. Vėliau sekė kiti dalykai, bet prancūzų kultūros Rusijoje tai nepamynė, o ir paties Napeleono įvaizdis dar ne kartą keitėsi.
Rusų-japonų karas
Šis karas prasidėjo likus dviem dienoms iki Japonija paskelbė karą Rusijai. Ji tiesiog užpuolė Rusijos eskadrilę, tai įvyko 1904 metų vasario 8 dieną. Rusija iš karto apkaltino Japoniją tarptautinės teisės pažeidimu ir savo karinę propagandą grindė šiuo vieninteliu priekaištu.
Nepaisant starto pranašumo, imperijai juo pasinaudoti nepavyko. Rusijos valdžios iniciatyvos stoka ir visiškas abejingumas viešajai nuomonei atstūmė visuomenės simpatijas. „The New York Herald“ rašė: „Karo pradžioje amerikiečių simpatijos neabejotinai patraukė Japonijos link. Dėl šios priežasties net klastingas japonų puolimas prieš Rusijos laivyną nesukėlė Amerikos gyventojų pasipiktinimo“.
Valstijose buvo renkamos aukos Mikado laivyno mūšio laivams statyti. Rusija buvo pristatyta kaip barbaras, Azijos šalis, o Japonija – kaip progresyvi Europos valstybių sąjungininkė. Didžiosios Britanijos laikraščiai taip aktyviai palaikė Japoniją ir taip negailestingai smerkė Rusiją, kad Sankt Peterburge iš karto buvo pavadinti „rusofobiškais“.
Japonija su karine cenzūra tvarkėsi daug sėkmingiau. Dar prieš karą Tokijuje pradėjo veikti Politinių reikalų biuras. Remiantis Rusijos žvalgybos pareigūno L.V. von Goyer, kasdienis įstaigos darbas Rusijos ir Japonijos karo metais atrodė taip: „Bet kokios žinios iš karo teatro ar susijusios su Rusijos ar Japonijos vidaus gyvenimu pirmiausia patekdavo į šį Spaudos biurą.
Ten jos buvo cenzūruojamos, redaguojamos, o vėliau išsiųstos „Reuters“ ir „Associated Press“, taip pat šiek tiek pakeista forma buvo pranešama Japonijos konsulams, kad jie perduotų subsidijuojamiems laikraščiams kaip privačias telegramas su antrašte: „Iš mūsų korespondento“ arba „specialus“.
Japoniška propaganda visais įmanomais būdais demonstravo norą prisijungti prie civilizuotų sąlyginės Europos tautų. Oficialioji spauda nuolat akcentavo, kad „žuvusių rusų karių kūnai laidojami su visa garbe“ arba „Japonijos karininkai sveikina Rusijos karinių jūrų pajėgų karininkus su Naujaisiais metais“. Japonai dar prieš karą pradėjo dirbti su vidine propaganda, kurstydami visuomenės neapykantą Rusijai.
Misionierius Nikolajus iš Japonijos, rusų bažnyčios Japonijoje įkūrėjas, aprašė 1903 m. leidinį: „Kiekvienas sekmadieninis Jiji Simpoo, tokio rimto laikraščio kaip mūsų Novoje Vremya, numeris išleidžiamas su puslapiu karikatūrų. Šiandien pusę puslapio užėmė toks animacinis filmas: pavadinimas „Yeku-fukaki yaro no yume“ – „goblaus mazuriko sapnas“, o „yaro“ (mazurikas, niekšas). Piešinyje laukinis bandė sugauti gaidį su užrašu „Manchuria“ ir nuplauti jį Geltonosios jūros degtine. Natūralu, kad japonų karininkas laukinį išvijo.
Japonija aktyviai dezinformavo ne tik savo gyventojus, bet ir kitas šalis, baudė, nutylėjo ir slėpė. Pavyzdžiui, „Japan Chronicle“ redaktorius buvo nubaustas už įslaptintos informacijos atskleidimą. Jis rašė, kad „nors rusų apšaudymas jūrų mūšio metu buvo silpnas, keli sviediniai pataikė į japonų laivus ir padarė didelę žalą. Mikazo stiebas buvo numuštas vienu šūviu <...> žuvo keli žmonės“. Kai 1904 m. gegužės 15 d. Japonijos laivynas prarado 3 didelius laivus, vadovybė oficialioje spaudoje nuslėpė bent pusę nuostolių, laikydama juos per dideliais spaudai.
Į Tokiją atvykę užsienio korespondentai redakcijoms skundėsi, kad jų laiškai buvo atidžiai išnagrinėti, visi tekstai cenzūruojami. Vienintelis dalykas, apie kurį buvo galima drąsiai pranešti, buvo tai, kad „viskas vyksta pagal planą“. Su tomis pačiomis problemomis susidūrė ir Japonijos žurnalistai, priversti dažniau apibūdinti „Mandžiūrijos mėnulio peizažus“, o ne karines operacijas.
Operacijų teatras pritraukė žurnalistus iš viso pasaulio. Rusijos Mandžiūrijos armijose buvo 102 Rusijos ir 38 užsienio korespondentai. Žurnalistai bandė gauti informaciją bet kokiomis priemonėmis. „Associated Press“ turėjo penkis mažus laivelius „patruliuoti“ jūroje. Korespondentai net bandė prasiskverbti į apgultą Port Artūrą.
„Indianapolio naujienoms“ Hectorui Fulleriui pavyko patekti į miestą per japonų kordonus ir apžiūrėti tvirtovę. Jis parašė straipsnį „Nuotaikos keitimas“, kuriame išsakė palankią nuomonę apie Port Artūro gynybos organizavimą. Jau tada, 1904 m. vasaros pradžioje, likus šešiems mėnesiams iki miesto atidavimo, visi pranašavo jo žlugimą, o japonai netgi maitino spaudą gandais, kad miestas jau užgrobtas. Fullerio tekstą iš karto perspausdino prorusiškas „China Gazette“.
Rusijoje spauda dar buvo gana laisva. Laikraštyje „Rus“ A.S. Suvorinas paskelbė straipsnį apie Port Artūro žlugimą, kuriame kritikavo Rusijos ir Japonijos karo įvykius ir net patį imperatorių.
Nikolajus II kreipėsi į vidaus reikalų ministrą princą P.D. Svyatopolk-Mirsky su pastaba, kad jis „ištirpino antspaudą“. Ministras atsakydamas teisingai pažymėjo, kad spaudos teisinis statusas yra labai miglotas, o „įspėjimai veikia kaip reklama“. 1904 m. gruodį jis pasiekė, kad būtų išleistas vardinis karališkasis dekretas.
Jame buvo nurodyta būtinybė „spausdintą žodį sudėti į tiksliai įstatymų nustatytas ribas, suteikiant šalies spaudai, atsižvelgiant į apšvietos sėkmę ir priklausymą jai dėl šios reikšmės, galimybę tinkamai įvykdyti aukštą pašaukimą Rusijos labui“.
Ministrų komitetas gruodžio 28 ir 31 d. posėdžiuose panaikino kai kuriuos tuo metu galiojusius spaudos reglamentus ir tiksliau apibrėžė ginčytinas nuostatas. Be to, jie nusprendė surengti specialų posėdį naujam spaudos statutui parengti. Tačiau vyriausybė vėlavo su savo iniciatyvomis.
Pirmasis pasaulinis karas
1917 metais Rusijos imperijoje gyvavo tradicija organizuoti ir įgyvendinti karinę cenzūrą. Valstybė išmoko uždrausti ir tinkamu laiku uždaryti žurnalus. Nikolajus II patvirtino laikinąją nuostatą dėl karinės cenzūros kitą dieną po Pirmojo pasaulinio karo pradžios.
Jį Vyriausybė parengė iš anksto. Pirmajame dokumento straipsnyje buvo rašoma: „Karinė cenzūra yra išskirtinė priemonė, kurios tikslas – neleisti, paskelbus kariuomenės mobilizaciją, taip pat karo metu, skelbti ir platinti per spaudą, paštą ir telegrafą pranešimų ir kalbų, galinčių pakenkti valstybės kariniams interesams.
Kariuomenės vadui buvo leista uždrausti leisti periodinius leidinius jam pavaldžioje srityje. Spaudos kontrolė buvo patikėta kariniams cenzoriams. Jie gavo teisę „neleisti skelbti spausdinant bet kokią informaciją, kuri, cenzoriaus nuomone, gali pakenkti valstybės kariniams interesams“.
Asmenys, kalti dėl įslaptintos informacijos atskleidimo, galėjo būti įkalinti. Ta pati bausmė grėsė tiems, kurie ragino baigti karą.
Karinė cenzūra buvo nustatyta „visiškai“ karo veiksmų vietose ir „iš dalies“ už jų ribų. Jos kryptis buvo gerai nurodyta 1915 m. gruodžio 14 d. slaptame laiške, adresuotame Generalinio štabo viršininkui, Ministrų Tarybos pirmininkui: „Karinė cenzūra, peržvelgdama spaudai skirtą laikraščio medžiagą, pastarąją turėtų vertinti ne tik siauru kariniu, bet ir bendru politiniu požiūriu“.
Pirmojo pasaulinio karo metais susiformavo antrasis karinės cenzūros uždavinys po atremti propagandą – karinių paslapčių apsauga. Žurnalistams nuolat buvo atkreipiamas dėmesys į pavojų, kad spauda atskleidžia karinius planus ir manevrus, buvo patariama atkreipti dėmesį į paštą ir telegrafą kaip šnipinėjimo priemones.
Iš tiesų šnipinėjimas daugiau ar mažiau šiuolaikine prasme pradėjo vystytis plintant telegrafui. Dar Rusijos ir Japonijos karo metais korespondencija buvo kontroliuojama, o Sankt Peterburge buvo aptikta nemažai japonų šnipų.
O ir Sankt Peterburge esantys keli užsienio laikraščiai sulaukė įtarimų šnipinėjimu. Nikolajevo reglamentas dėl karinės cenzūros pirmiausia buvo skirtas apsaugoti karines paslaptis. Jis buvo parašytas kaip savo eros dokumentas.
Buvo skatinamas karininkų mėgėjiškas šnipinėjimas, asmeniniai ryšiai tarp skirtingų valstybių kariškių. Pareigūnai kavinėje aptarinėjo strategiją, o namuose dirbo su dokumentais.
Taip buvo ne tik Sankt Peterburge, bet ir kitose pasaulio sostinėse. Rusijos ir Japonijos karo metu „Russkoje Slovo“ korespondentas V. Kraevskis, apsimetęs britu, siuntė korespondenciją iš Tokijo.
Tokio neatsargumo pasekmės paskatino susidoroti su žurnalistais. 1914 m. rugpjūtį visos kariaujančios šalys apribojo korespondentų patekimą į kovos zonas.
Karo pradžioje laikraščiai vis dar bandė veikti pagal senąją konkurencijos dvasią. Dieną prieš oficialų pranešimą dienraštis „Daily Telegraph“ išspausdino pranešimą apie Vokietijos invaziją į Belgiją.
Reikia pasakyti, kad kaip tik šiuo laikotarpiu, be valstybės, į žurnalistinį procesą įsikišo nauja jėga – kapitalas.
Laikraščiai buvo lengvai perkami, ypač karo metu. Juos spausdinti ir leisti buvo pelninga. Leidykla I.D. „Sytin“ savo akcininkams atnešė 12% dividendų, A. S. Suvorinas – 8 proc. Vidutinis dividendas Rusijoje tuo metu siekė vos 6,4%.
1915 m. vasarą karo korespondentams vėl buvo leista eiti į frontą, daugiausia dėl to, kad šalims reikėjo propagandos. Jo svarba jau buvo suprasta Europoje ir Amerikoje, bet Rusija vėl dvejojo.
Stavkos spaudos biuras, rengdamas keliones, pirmenybę teikė užsienio leidiniams. Per pirmąją korespondentų kelionę rugsėjo pabaigoje iš 10 žurnalistų tik trys atstovavo šalies leidiniams.
Užsienio partneriams buvo suteiktas nemokamas maistas ir pašalpos. Tik praėjus daugiau nei metams nuo karo pradžios, Rusijos karinis štabas įkūrė Spaudos biurą, siekdamas pagerinti santykius su šalies spauda. Vidaus reikalų ministerija užsiėmė žurnalistikos subsidijavimu, sukurdama slaptą fondą, kuris iki 1916 m. išaugo iki 1 milijono 700 tūkstančių rublių.
Karo korespondentai ir fotografai gavo specialius Generalinio štabo vyriausiojo direktorato pažymėjimus ir raiščius. Jų dėvėjimas buvo privalomas. Karo korespondentų ir karo fotografų sąrašas buvo paskelbtas bendrai informacijai ir dubliuotas įsakyme.
Sąraše nurodyta: karo korespondento (fotografo) pavardė, vardas, raiščio numeris, jo leidinys (agentūra), jei leidinys užsienio, tada su šalies pavadinimu, išvykimo į frontą laikas, kam pranešti atvykus.
Korespondentams buvo leista nešiotis fotoaparatus, tačiau fotografams nebuvo leista siųsti jokios informacijos, išskyrus trumpą nuotraukų prierašą. Žurnalistas galėtų turėti tarną, bet ne daugiau kaip vieną žmogų.
Laikraščių redaktoriams buvo uždrausta spausdinti informaciją apie vokiečių apšaudymą sviediniais, skleidžiančiais nuodingas dujas, ir apie šių sviedinių poveikį. Taip pat apie lenkų legionus, „nes jų nėra“, apie pabėgėlius, apie puolimo pradžią tam tikram fronto sektoriui, apie streikus.
Kariuomenės vadovybė atidžiai stebėjo, kad pacifistinių leidinių atstovai negalėtų patekti į frontą. Visa korespondencija buvo cenzūruota.
Vienas teksto egzempliorius visada likdavo karinės cenzūros skyriuje. Užsienio tekstai buvo priimami tik prancūzų, vokiečių arba anglų kalbomis. Korespondentas išėjęs į frontą, redakcijai siuntė laiškus, kuriuos buvo galima spausdinti tik po antspaudu „leista karinės cenzūros“.
Pretendentai į karo cenzorių pareigas buvo priimami iki 1917 m. vasario mėn. Prieš priimant į darbą, buvo tikrinamos jų politines pažiūros, užsienio kalbų žinios, išsilavinimo lygis. Pastebėta, kad pageidavo samdyti, pavyzdžiui, pareigūnų našles ar jų žmonas.
Cenzūra, egzistuojantys popieriuose, ant žemės neveikė taip sklandžiai. 1916 metų sausį Petrogrado karinės cenzūros komisijos pirmininkas buvo nušalintas. Jis ne tik kad neužgrobė vidinės korespondencijos mieste esant visiškai cenzūrai, bet ir paliko be priežiūros tarpvalstybinį Danijos įmonės kabelį, samdė darbuotojus be pažymų iš kontržvalgybos ir turėjo abejotinų ryšių su vokiečių kolegomis.
Į Sankt Peterburgą atvykę britai išsiaiškino, pavyzdžiui, kad Rusijos karinė cenzūra neužgrobė net vokiečių komercinės korespondencijos, ir ji ramiai praėjo per Rusiją. Karinės cenzūros istorija Rusijos imperijoje baigėsi kartu su imperija. Naujoji vyriausybė, norėdama parodyti lojalumą spaudai, paskelbė du dekretus dėl karinės cenzūros. 1918 metų sausio 12 dieną karo cenzorių institutas buvo panaikintas. Sausio 26 dieną buvo pasirašytas įsakymas „Dėl karinės spaudos cenzūros panaikinimo“.
Jos reikalai buvo perduoti karinės pašto ir telegrafo kontrolės jurisdikcijai. Tačiau nestabili sovietų valdžios padėtis lėmė tai, kad jau 1918 m. gruodį vyriausybė vėl priėmė reglamentą „Dėl karinės cenzūros“. Jis beveik visiškai dubliavo Nikolajevo dokumentą.
Antrasis pasaulinis karas
Per Antrąjį pasaulinį karą informacijos, sudarančios karines ir valstybės paslaptis, sąrašas užėmė kelis puslapius. Jis jau buvo daugiau ar mažiau panašus į šiuolaikinį ir atitiko naujo tipo karo poreikius. Sovietų Sąjunga, organizuodama karinę cenzūrą, rėmėsi ne tik carinės Rusijos patirtimi (Centro komitetas užsakė, pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo cenzūros studiją), bet ir kitų valstybių požiūriais.
Visi kariniai skyriai turėjo savo cenzūros skyrius. Slapta informacija buvo informacija apie slaptos korespondencijos vedimo taisykles, slaptos medžiagos, dokumentų saugojimą, slaptų popierių praradimą ir vagystę, taip pat visa informacija apie šifrus, šifravimo ir iššifravimo darbus. Buvo draudžiama bet kur skelbti karinių dalinių, junginių ir štabų telefono numerius.
TASS veikė kaip informacijos teikėjas gyventojams. Jis kontroliavo tiek centrinius, tiek vietinius laikraščius, teikdamas jiems informaciją apie frontą ir propagandinius straipsnius, nuotraukas.
Propagandos skyrius stebėjo visą medžiagą. Cenzūros kontrolė buvo daugiapakopė – iš pradžių publikacijos buvo peržiūrimos prieš publikavimą, paskui – po publikavimo. Sovietų Sąjunga šią praktiką išplėtojo iki automatizmo: medžiagų paruošimas ir jų cenzūra neužėmė daug laiko. Kontrolinė peržiūra buvo atliekama kasdien.
1945 metais Glavlito sistemoje dirbo 4024 cenzoriai – ir tai be centrinio Maskvos aparato. Visus juos reikėjo apmokyti, su tuo valstybė nuolat turėjo sunkumų. Mokytojai buvo priversti dirbti cenzoriais. Ataskaitos apie rezultatus buvo reguliariai siunčiamos į Glavlitą, jose buvo užfiksuoti ištrynimai.
Kontrolė buvo dvejopa: iš perbraukimų paaiškėjo, kiek meistriškai dirba tas ar kitas cenzorius. Tiesa, kartais darbuotojai su ypatingu užsidegimu nubraukdavo informaciją, kuri visiškai nekėlė grėsmės.
Pavyzdžiui, straipsnyje „Penki pionieriai“ laikraštyje „Instrumentalshchik“ cenzorius pašalino kreiserio „Vorošilov“ pavadinimą. Glavlitas tokius atvejus laikė vietiniais ekscesais. Dėl visų draudimų cenzoriai rašė išvadas. Tačiau jų atsargumas vis tiek nestebina. Apribojimų sąrašas sparčiai augo. Informacija buvo laikoma draudžiama, pavyzdžiui, apie įmonių gamybos pobūdį ir figūras, ligoninių vietą, miestų gyventojų skaičių ir pasėlius. Netgi duomenys apie upėmis vežamų krovinių kiekį buvo cenzūruojami.
Kaip ir ankstesniuose karuose, sovietų valdžia nutylėjo nuostolius ir mieliau nieko nekalbėjo, jei situacija neatrodė rožinė. 1941 m. rugsėjį anoniminis rašytojas rašė Sovietų Sąjungos informacijos biurui: „Jūs sistemingai nieko nepranešate apie situaciją fronte, vietoj to jau daugiau nei savaitę vyrauja stereotipinė frazė „kovoja visame fronte“.
Už bet kokią informaciją apie padėtį fronte, jeigu ji skyrėsi nuo oficialių duomenų, kaltininkai buvo baudžiami karo tribunolo nuo 2 iki 5 metų.
Baimė pasakyti arba paklausti paskatino kurioziškus atvejus. NKVD Vyriausiojo policijos skyriaus politinio skyriaus viršininkas Goriunovas 1941 m. Visasąjunginės bolševikų komunistų partijos Centro komitetui pranešė: „Kuibyševo miesto 4-ojo policijos skyriaus policijos pareigūnas Nazarovas gavo informaciją iš 82-osios mokyklos mokinio N. Semino, kad į jį kreipėsi nepažįstamas pilietis, teiravosi dėl gamyklos Nr.42 vietos“. Vaikinas pranešė policijai, pilietis buvo sulaikytas. Jis „niekur nedirbo, bet taupyklėje turėjo 5500 rublių“, suėmimo metu pastebėjo: „Na, žmonės, jau nebegalima kalbėti su niekuo?“.
Karinę cenzūrą vykdė ne tik Sovietų Sąjunga. Likus 20 dienų iki karo, Glavlito vadovas N. Sadčikovas rašė: „Visose kariaujančiose šalyse šiuo metu vykdoma griežčiausia pašto ir telegrafo cenzūra. Pakanka pasakyti, kad 1940 metais britai į Bermudus išsiuntė 700 cenzorių, kurie kontroliavo visą korespondenciją, ateinančią iš kitų šalių.
Londono pašte tuomet buvo 1500 cenzorių. Vokietijoje laiškų negalima buvo siųsti be siuntėjo adreso. Jis turėjo asmeniškai atvykti į paštą ir pateikti pasą. Visos šios priemonės buvo įvestos Anglijoje ir Vokietijoje, siekiant kovoti su priešo žvalgyba.
Sovietinė karinė cenzūra atidarydavo ir skaitydavo laiškus, žiūrėdavo spaudą, kontroliuodavo pokalbius gatvėse. Nei per karą, nei po jo šalies gyventojams nepateikė išsamaus kovų ir nuostolių vaizdo.
Kitaip nei monarchinė pirmtakė, kuri nuolat darydavo klaidų, sovietinė karinė cenzūra veikė be matomų nesėkmių – ne tik dėl biurokratinio įmantrumo, bet ir dėl to, kad Sovietų Sąjunga turėjo daug galimybių apmokyti cenzūros režimą ir be jokių karių, taikos metu.
