Deja, tai nepadėjo Partnerystės įstatymo projektui praeiti bent pirminę pateikimo stadiją, bet sukėlė didelį valstiečių žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio nepasitenkinimą.
Pats T. Tomilinas sako manantis, kad partija ir jos pirmininkas turėtų gebėti ištverti nuomonių skirtumus: „Suprantu ypatingą partijos vadovo reikšmę, bet partija – tai vis dėl to ne vienas žmogus. Karalius Saulė jau buvo XVII amžiuje, o dabar XXI amžius“, – sako parlamentaras.
Buvote vienintelis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys ir vienas iš trijų frakcijos narių, parėmusių valdančiųjų Partnerystės įstatymo projektą. Iš partijos lyderių viešų pareiškimų susidarė vaizdas, kad galite sulaukti bausmių: gal ateityje nebebūsite siūlomas į partijos pirmininko pavaduotojus ar panašiai? Kokia jūsų padėtis partijoje, jūsų vertinimu?
Pirmiausia pasakysiu, kad turiu ilgą oponavimo patirtį R. Karbauskiui. Tai trunka ne vieną dešimtmetį. Ir pastarąjį kartą manęs niekas nesiūlė į pirmininko pavaduotojus, bet aš tuos rinkimus garbingai laimėjau, nors Ramūnas to labai nenorėjo.
Vertingiausia visoje šioje situacijoje yra tai, kad mano pavyzdžiu galbūt nebijos pasekti ir daugiau žmonių: kad jeigu su kažkuo nesutinka, drąsiai kalbėtų, drąsiai balsuotų. Nebūtinai viešai, galima diskutuoti ir viduje. To nepasitenkinimo yra nemažai, bet labai skirtingais dalykais – tarp jų ir dėl procesų viduje. Todėl, visų pirma, vertingu laikau patį kalbėjimą ir oponavimą be baimės būti kažkur nustumtam.
Antras dalykas, labai norėčiau, kad mūsų partija eitų ne radikalumo, o tradicinių Europos žaliųjų keliu. Akivaizdu, kad jie valdys Vokietiją labai greitai ir šiaip stiprėja visame pasaulyje.
Aš labai gerbiu mūsų konservatyvųjį sparną, šiuo metu jis yra dominuojantis, to neneigiu, bet partija, kuri pretenduoja būti dominuojančia jėga kairėje, ji tiesiog negali būti vien tik socialiai konservatyvi, vien tik radikali, ji turi turėti daug atspalvių, pogrupių, kurie tarpusavyje konkuruoja ir kartu kuria bendrą gėrį. Ką mes, beje, darėme praeitoje kadencijoje: partijos ir frakcijos linija parlamente buvo konservatyvesnė, o Vyriausybės pozicija – kiek liberalesnė. Tame buvo mūsų stiprybė. Skirtingi rinkėjai galėjo tapatintis su skirtingais sprendimais, pamėgo skirtingus politikus – visi nuo to tik laimėjome. Tikrai ne gėda pasakyti, kad nors ir pralaimėjome rinkimus, bet nelabai stipriai.
Ar tiesa, kad sulaukėte labai piktų replikų viename iš frakcijos posėdžių dėl savo paramos Partnerystės įstatymui, bet buvote apgintas bent trečdalio frakcijos kolegų, kurie patys net nepritarė partnerystei?
Neskaičiavau, ar tai buvo trečdalis, bet tikrai buvo drąsių žmonių, kurie, nepaisant savo karjeros, pasakė savo nuomonę – ir ne dėl to, kad pritartų mano pozicijai, bet dėl to, kad apgintų laisvos diskusijos principą.
Tai nėra pirmas kartas, kai mano ir, pavyzdžiui, Agnės Širinskienės nuomonės išsiskiria. Ankstesnėje kadencijoje teko labai daug ginčytis dėl vaiko teisių politikos, bet buvo rasti kompromisai. Tikiuosi, kad tuomet apgyniau pozicijas iš žmogaus teisių perspektyvos, kita vertus, ir kolegė A. Širinskienė turėjo pagrįstų pastabų. Man atrodo, kad jeigu ginčo metu išlaikoma pagarba, normalus bendravimo tonas, tuomet rezultatas būna geresnis.
Ar toji pagarba šiuo metu pas jus diskusijose yra išlikusi?
Sunku pasakyti. Aš partijoje esu dvidešimt metų, pernelyg savo nuomonės daugeliu klausimų nekeičiau, nors kai kuriais klausimais vyksta tam tikra požiūrio evoliucija.
Apskritai daugelyje valstybių vidinė demokratija partijoms yra didelis iššūkis. Vienas dalykas, kai tu turi demokratinę teisę kalbėti, viešai kritikuoti politinius oponentus, kitas dalykas, ką tu darai partijos viduje. Ir čia tikrai daug iššūkių.
Aš tikrai galiu pasakyti, kad mes turime nepakankamai erdvės diskusijai mūsų partijoje, norėčiau, kad jos būtų daugiau. Jaunesni partijos nariai, kurių gal nėra labai daug, irgi norėtų daugiau diskusijų sociokultūriniais ir ekonominiais klausimais.
Tai jeigu kai kurie mūsų frakcijos Seime nariai, mūsų bendraminčiai iš profesionalų Vyriausybės nestoja į partiją, tai kodėl jie neįstoja? Matydami, kaip kolegos elgiasi su manimi, jie spręs, ar stoti į partiją, ar jiems išvis bus leista diskutuoti, reikšti savo nuomonę, ar partija linkusi kalbėtis dėl tam tikrų dalykų? Manau, kad mums kaip tik reikia pasiųsti signalą jaunimui, kad esame atviri diskusijoms, nors, žinoma, liksime savo vertybių lauke.
Jūsų nuomone, kodėl Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje susiklostė tokia kultūra, kad atvirai diskutuoti tarsi nėra priimta?
Tai būdinga daugeliui politinių partijų, įskaitant ir tas, kurios veikia Vakarų valstybėse. Manau, kad ir Lietuvoje konservatoriai turi panašių iššūkių, nors pastarasis balsavimas dėl Partnerystės įstatymo parodė, kad pas juos labai daug laisvės palikta Seimo nariams.
Tikrai nenorėčiau, kad man R. Karbauskis primetinėtų, kas yra vertybinis klausimas, o kas ne. Labai primityvu kalbėti, kad sociokultūriniai klausimai yra vertybiniai, o, pavyzdžiui, progresiniai mokesčiai ir geopolitikos klausimai – atseit nevertybiniai. Ne, šie klausimai lygiai taip pat atspindi vertybes, yra aštrūs.
Manote, kad su šia vieša diskusija diskutavimo kultūra valstiečių žaliųjų bendruomenėje keisis?
Manau, kad pasaulį keičia konkretūs žmonės ir konkretūs pavyzdžiai. Tikrai nesu griovėjas. Netgi jeigu būsiu priverstas išeiti, jei mane išstums iš partijos, susidoros, vis tiek liks tam tikra kitų žmonių, kurie liks partijoje ir norės pokyčių, abejonė.
Beveik visi R. Karbauskio aplinkos žmonės mane įtarinėja, kad aš esą noriu partijos pirmininko kėdės. Bet susipriešinimas su partija ar visuomene, atviras pasakymas, ką galvoju, būtų pats kvailiausias būdas siekti partijos pirmininko kėdės.
Aš tiesiog noriu parodyti, kad tam tikrais atvejais, kai yra pavojus visuomenės rimčiai, kai visos pusės radikalizuojasi, politiko pareiga yra pasakyti: ateikit visi į parlamentą ir čia diskutuosim dėl visko. Mums reikia kalbėtis su visais ir visus priimti. Galėjom tą partnerystės konceptą analizuoti metus, pusantrų – nesvarbu. Be mūsų balsų valdantieji vis tiek nieko nepriims ir nieko čia baisaus. Bet kai mes viską paliekame gatvei, kyla pavojus, kad tai taps prorusiškų veikėjų veiklos arena. Yra ten tokių veikėjų, kurie vos ne atvirai kviečia Rusijos kariuomenę į Lietuvą, siekia atsikratyti leftistų, destabilizuoti padėtį. Man tai atrodo labai pavojinga.
Ar nėra taip, kad jūs nuomonėmis labiau apsikeitėte labiau viešai nei kad viduje?
Ne, diskutavime ir viduje, bet frakcijoje diskusija įvyko po to, kai buvo paskelbta šešėlinės vyriausybės pozicija. Manęs toks diskutavimo būdas netenkina. Diskusija frakcijoje turi įvykti prieš paskelbiant pozicijas dėl konkrečių įstatymų. Tikiuosi, kad tai pasikeis, kultūra bus tokia labiau diskusinė, pagarbi frakcijos narių atžvilgiu, kurie nėra šešėlinės vyriausybės nariai.
Kokie jūsų veiksmai bus dėl šešėlinės vyriausybės, kurioje esate šešėlinis socialinės apsaugos ir darbo ministras?
Nesu tikras, bet kaip frakcijos seniūno pavaduotojas jaučiu pareigą sutvarkyti santykius tarp šešėlinės vyriausybės ir frakcijos. Vis dėl to turime žiūrėti į tai kaip į „vyriausybę“ IR „parlamentą“, o ne vien tik „vyriausybę“, kuri diktuoja „parlamentui“, ką daryti. Suprantu ypatingą partijos vadovo reikšmę, bet partija – tai vis dėl to ne vienas žmogus. Karalius Saulė jau buvo XVII amžiuje, o dabar XXI amžius.
