Xi Jinpingas savo naujos pasaulio tvarkos idėjas įkūnijo Pasaulinėje saugumo iniciatyvoje – tarptautinių reikalų ir diplomatijos principų platformoje, kuri, jo nuomone, gali padaryti pasaulį saugesnį. Į šią iniciatyvą yra įtraukta ir patrauklių pasiūlymų: valstybės turėtų spręsti nesutarimus dialogu, gerbti kitų skirtumus ir atsižvelgti į skirtingus nacionalinius interesus, siekiant užtikrinti „saugumą visiems“. Kaip balandžio mėnesį sakė pats Xi Jinpingas: „Turime dirbti kartu, kad išsaugotume pasaulio taiką ir stabilumą. Valstybės visame pasaulyje yra tarsi keleiviai vienoje valtyje, ir visų jų likimas yra toks pat.“
Tačiau už malonių sentimentų slypi grėsmė, nes šią iniciatyvą galima pavadinti ir autokrato manifestu. Jos principai sukurtų pasaulinę sistemą, kuri, priešingai nei dabartinė demokratinėmis idėjomis pagrįsta tvarka, būtų daug palankesnė represiniams režimams. Pasaulinė saugumo iniciatyva yra naujausias ir, turbūt, labiausiai nerimą keliantis įrodymas, kad JAV ir Kinijos nesutarimai perauga į realias rungtynes dėl viršenybės pasaulinėje arenoje. Prasidėjęs kaip prekybos karas, kurį sukėlė diskriminacinė Pekino verslo praktika, ir technologijų karas dėl dominavimo ateities pramonėje, šis nesutarimas dabar tampa idėjų karu – kova, siekiant įgauti galią nustatyti normas, kuriomis yra grindžiama pasaulinė tvarka. JAV ir Kinija kovoja dėl galimybės apibrėžti šalių tarpusavio santykius, skirtingų vyriausybių formų teisėtumą, prekybos taisykles ir žmogaus teisių sąvokos reikšmę.
Joe Bideno administracija, siekdama atremti Pekino keliamą grėsmę, dabar savo politiką Azijos atžvilgiu formuoja taip, kad ji gintų ir stiprintų pasaulinę tvarką, kuri, pasak Vašingtono, yra „pagrįsta taisyklėmis“. „Kinija yra vienintelė valstybė, turinti tiek noro pakeisti tarptautinę tvarką, tiek ekonominę, diplomatinę, karinę ir technologinę jėgą tai padaryti, – gegužę sakė JAV valstybės sekretorius Anthony Blinkenas. – Pekino vizija atitolintų mus nuo visuotinių vertybių, kurios per pastaruosius 75-erius metus leido pasauliui smarkiai pažengti į priekį.“
Tačiau Kinijos lyderiai šią situaciją supranta kitaip. Dabar esanti tvarka esą yra iš prigimties priešiška Pekinui ir smarkiai riboja jo pasaulines ambicijas. Laikydama demokratiją kaip vienintelę teisėtą valdymo formą, ši sistema trukdo autoritarinei Kinijai įgauti didesnę įtaką pasaulinėje arenoje. Negana to, žvelgiant iš Pekino pusės, ji suteikia JAV ir jos partneriams nepagrįstą diplomatinį, ekonominį ir ideologinį pranašumą, dėl kurio Kinija yra lengviau pažeidžiama sankcijų ir spaudimo.
„Kinijos politikos formuotojai tiki, kad dabartinė pasaulinė tvarka yra sukurta JAV viešpatavimui įgalinti. Kad stipriausia pasaulio galia daro viską, ką gali, jog varžytų, slopintų ir apsuptų Kiniją, – teigė Tuvia Geringas, Jeruzalės strategijos ir saugumo instituto mokslinis bendradarbis, – Jiems reikia sukurti pasaulio infrastruktūrą, kuri būtų labiau orientuota į Kiniją arba bent jau mažiau pritaikyta JAV bei Vakarams.“
Pekino politikai daug įtakos turi ir įsitikinimas, kad neišvengiamai artėja JAV nuosmukis ir Kinijos kilimas. Kinijos nuomone, Vašingtonui ir Vakarų demokratijoms darosi vis sunkiau užimti pasaulio lyderių poziciją. Tai, kaip tikina Pekinas, geriausiai parodo jų nevykęs atsakas į koronaviruso pandemiją. Kinija, o ypač Xi Jinpingas, kurį Pekinas vaizduoja kaip meistrišką teoretiką, gali pasiūlyti naujų sprendimų. Užsienio reikalų ministras Wangas Yi balandžio mėnesį paskelbtoje esė rašė, kad Pasaulinė saugumo iniciatyva „žmonijos pastangoms suteikia Kinijos išmintį“ ir kad tai yra „Kinijos sprendimas, kuriuo galima išspręsti tarptautinius saugumo iššūkius.“
„Pasaulis iš lėto griūna, – sakė Wangas Huiyao, Kinijos ir globalizacijos centro (CCG), Pekine įsikūrusios ekspertų grupės, prezidentas. – Kinija, būdama viena didžiausių dėl šios pasaulinės sistemos sunerimusių šalių, pajautė, kad reikia kuo skubiau pasiūlyti kokias nors saugumo rekomendacijas ir iniciatyvas, siekiant šiuo klausimu pradėti konstruktyvų dialogą ir sumažinti dar vienos pasaulinės katastrofos riziką.“
Atskleisti savo iniciatyvą Xi Jinpingą greičiausiai paskatino karas Ukrainoje, kuris puikiai atspindi Pekino susirūpinimą dėl JAV lyderystės pasaulinėje arenoje. Iš vienos pusės, šis karas pagrindžia Kinijos skleidžiamą naratyvą, kad dabartinėje sistemoje vyrauja chaosas, o už tai yra atsakingas Vašingtonas (pasak Pekino, karą sukėlė NATO ekspansija). Tačiau iš kitos pusės, amerikiečių atsakas – ginklų ir informacijos tiekimas Kyjivui bei daugybė sankcijų Rusijai – sustiprino kinų nuogąstavimus, kad Vašingtonas gali prieš juos nuteikti visą pasaulį.
Taigi logiška, kodėl vienas iš pagrindinių Pasaulinės saugumo iniciatyvos principų yra opozicija „vienašalėms“ sankcijoms. Ir ši idėja nėra nauja. Xi Jinpingas ir jo diplomatai, kaip ir kiti Pasaulinės saugumo iniciatyvos šalininkai, ją siūlo jau ne vienerius metus. Sujungęs šiuos principus į vieną iniciatyvą, Pekinas dabar turi sistemą, prie kurios prisijungti gali kviesti ir kitus.
Ir nors Pekinas pristato Pasaulinę saugumo iniciatyvą kaip nesavanaudišką bandymą skatinti taiką pasaulyje, daugelis jo principų, pavyzdžiui, jau minėta taisyklė apie sankcijas, Kinijai būtų naudingi. Tarp principų, kuriuos Xi Jinpingas paminėjo savo kalboje šiais metais Kinijos Hainano provincijoje vykusiame Boao forume, yra: „Gerbti visų šalių suverenitetą ir teritorinį vientisumą.“ Nesunku nuspėti, kad šis principas yra susijęs su Pekino pretenzijomis į Taivaną. Kitas – „Nesikišti į kitos valstybės vidaus reikalus“ – galimai siekia nutildyti Vašingtono kritiką dėl netinkamo Pekino elgesio su uigūrų mažuma ar demokratijos šalininkais Honkonge. „Gerbti nepriklausomus skirtingų tautų pasirinktus raidos kelius ir socialines sistemas“ suteikia autokratijai tokį patį teisėtumą kaip ir demokratijai. „Atsisakyti grupinės politikos ir konfrontacijos blokais“ protestuoja prieš JAV aljanso sistemą.
Dauguma Pasaulinės saugumo sistemos principų – nors juose JAV ir nėra minima tiesiogiai – yra nutaikyti į Amerikos naudojamas priemones, pavyzdžiui, ekonomines sankcijas ir kolektyvinius veiksmus. „Kinijai, žinoma, nepatinka tai, ką JAV daro vienašališkai, – tikino ekspertų grupės prezidentas W. Huiyao, vėliau išvardinęs visą sąrašą veiksmų, tarp kurių ir parama į Aziją orientuotai saugumo partnerystei „Quad“ bei branduolinių povandeninių laivų technologijų tiekimas Australijai. Kaip teigė W. Huiyao, Kinija laikosi pozicijos, jog: „Saugumas yra platus dalykas. Jūs negalite galvoti tik apie savo saugumą ir negalvoti apie mano saugumą. Apie saugumą turėtume galvoti kartu.“
Kai kuriems pasaulio lyderiams, o ypač autokratams, Pasaulinė saugumo iniciatyva gali pasirodyti patraukli. Dauguma jų, tikriausiai, nori išsilaisvinti nuo Amerikos propaguojamų žmogaus teisių ir demokratijos standartų bei nuolatinio Vašingtono pamokslavimo ir spaudimo jų laikytis. Kinijos siūlomame pasaulio tvarkos modelyje valstybių lyderiai savo šalies viduje galėtų iš esmės elgtis taip, kaip jie nori. Taigi Pasaulinė saugumo iniciatyva gali tapti alternatyvios sistemos, kuriai vadovautų Kinija, kuri vienytų neliberalias valstybes, ir kuri oponuotų JAV, ideologiniu pagrindu.
Tačiau Pekinas ketina perimti ir kai kuriuos dabartinės tvarkos elementus, tik panaudoti juos savo ideologijai ir interesams ginti – visų pirma, Jungtinių Tautų organizaciją (JTO), kurią kinai jau dabar naudoja savo politiniams principams skleisti. Teigdama, kad šalys turėtų laikytis bendros chartijos, Pasaulinė saugumo iniciatva savotiškai siekia susitapatinti su JTO. Taip Kinija bando pristatyti save kaip tarptautinės tvarkos gynėją. Kinijos užsienio reikalų ministras Wang Yi savo esė akivaizdžiai rašo apie JAV, kai jis pareiškia kritiką „gaujos taisyklėmis“ pagrįstam „apsimestiniam daugiašališkumui“. Jis tikina, kad Kinijos siūloma Pasaulinė saugumo iniciatyva yra visiška priešingybė, nes jos principai „kyla iš tikro daugiašališkumo“.
Tačiau kol kas yra sunku suprasti, ar Pasaulinė saugumo iniciatyva, arba bent jau dabartinis jos pavidalas, yra išties praktiškas pasiūlymas. Nors kinai ir pristato šią iniciatyvą kaip „pabaigtą sistemą“, ji labiau primena neaiškių principų sąrašą, kuris, atrodo, dar nėra galutinis. Svarbu ir tai, kad kai kurios jo nuostatos atrodo tiesiog neįgyvendinamos. Pavyzdžiui: „Priešintis savo saugumo siekimui kitų saugumo kaina.“ Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai yra gera idėja, ji prieštarauja pagrindinei šiuolaikinių valstybių (įskaitant ir Kiniją) pareigai ginti savo piliečius nuo išorės grėsmių ir užtikrinti jų gerovę. Xi Jinpingo Pasaulinė saugumo iniciatyva nepasiūlo jokių kriterijų ar mechanizmų, kuriuos būtų galima pasitelkti nesutapus valstybių nacionaliniams interesams arba kai jie prieštarauja vienas kitam.
Kaip ir visos didžiosios valstybės (taip pat ir JAV), Kinija yra labiau suinteresuota nustatyti taisykles, o ne jų laikytis. Pasaulinė saugumo iniciatyva išjuokia „vienašales sankcijas“, nepaisant to, kad Pekinas jas taiko Australijai ir Lietuvai kaip spaudimo priemonę, jog šios šalys imtųsi Kinijai palankesnės politikos. Pasaulinė saugumo iniciatyva kritikuoja blokų formavimą, tačiau Pekinas siekia sukurti savo sąjungą, ypač su Rusija. Užsienio reikalų ministras Wang Yi taip pat nuolat keliauja po pietinę Ramiojo vandenyno dalį, bandydamas sužavėti salų valstybes ir įkalbėti jas prisijungti prie Kinijos vadovaujamo saugumo ir ekonomikos pakto.
Tai, kad Xi Jinpingo iniciatyva neatitinka jo vykdomos politikos, geriausiai parodo Kinijos pozicija Ukrainos atžvilgiu. Nors Pasaulinė saugumo iniciatyva pabrėžia teritorinio vientisumo svarbą, Pekinas Ukrainai skyrė vos keletą tuščių palaikymo žodžių, kol ji toliau remia šią šalį niokojančią Maskvą. Ir vėliau Kinija bando pateisinti Rusijos veiksmus kitu principu: „Rimtai žiūrėti į visus teisėtus kitų šalių saugumo interesus.“ Tikriausiai nedaug ką nustebins tai, kad, remiantis Kinijos užsienio reikalų ministerija, Vladimiras Putinas per neseniai vykusį pokalbį su Xi Jinpingu išreiškė savo palaikymą Pasaulinei saugumo iniciatyvai.
Tačiau vis dar neaišku, ar Xi Jinpingui pavyks įgyvendinti šiuos planus. Pekinas turės įtikinti kitas šalis, kad tai nėra tik bandymas Kinijai užimti Amerikos poziciją. Tačiau kinai tiki, kad jiems pavyks. Augant jų galiai, jų balsas sprendžiant tarptautinius klausimus taps vis svarbesnis, taip plis ir jų palaikomos idėjos.
Tiesa, labiau tikėtina, kad Pasaulinė saugumo iniciatyva taps ideologiniu pagrindu naujai Kinijos vadovaujamai sąjungai, kurią sudarytų neliberalios valstybės ir didžiausios Kinijos partnerės. Mažai tikėtina, kad Pekino principus parems JAV ir kitos demokratinės visuomenės, todėl panašu, kad iniciatyva nepakeis visos pasaulio tvarkos, o ją tik suskaldys.
Pasaulyje, kurį įsivaizduoja Pekinas, iš tikrųjų nebūtų jokios tarptautinės bendruomenės. Tokie represiniai režimai kaip Kinija tiesiog galėtų žiauriai išnaudoti savo piliečius arba šaltakraujiškai siekti savo nacionalinių interesų, ką, pavyzdžiui, Putinas daro Ukrainoje, kol kitos šalys turėtų nekreipti į tai dėmesio. Žinoma, pasaulinė sistema, kurioje lyderiauja JAV, turi savo problemų. Tačiau pats Kinijos siūlomas pakaitalas būtų rimta problema.
