Nuovargis, pasak politikos apžvalgininkų ir gerai su politine darbotvarke susipažinusių žmonių, kasdien vis didesnis. Vakarų politikai, praėjus pradiniam šokui, nori sugrįžti prie įprastinės veiklos, todėl imasi svarstymų, kad Rusijai reikia atiduoti tam tikras teritorijas.
Stringa ir pažadai užtikrinti didesnį saugumą Rusijos kaimynėms NATO narėms, o karas Ukrainoje nebematomas kaip esminis geopolitikos lūžis. Nuotaikos ir nuomonės švelnėja, o tai, pasak specialistų, nežada nieko gero Ukrainai, bet daug nuolaidų Rusijai.
Visgi apatija nėra tokia didelė, o Vakarų politikai tokie drąsūs, kad pasigirstų viešų siūlymų pasiduoti Rusijai arba raginimai netiekti ginklų Ukrainai. Tai, pasak politikos apžvalgininkų, didelis pliusas Ukrainai. O ir derybų, teritorinių dalybų klausimą spręs ji, o ne nuovargį jaučiantys Vakarai.
Kaip karas baigsis lems Ukraina
Politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius, kalbėdamas apie karo nuovargį sako, kad Vakarų politikai karo nuovargį jaučia kur kas labiau nei visuomenės.
„Tas noras bet kokia kaina užbaigti karą vis labiau matosi taro politikų, bet tarp visuomenių nelabai ižvelgčiau tokių nuotaikų, nors, žinoma, kuo toliau nuo Rusijos tuo žmonės abejingesni karui. Visgi piliečiai adekvačiau reaguoja į karą, nei politikai“, – svarstė jis, pripažinęs, kad spaudimo Ukrainai jau yra.
Kai pasirodo informacija, kuri nėra net slapta, tarkime Italijos pasiūlymai taikytis. „Henry Kissingeris tik garsiai pasakė tai, kokios kalbos girdimos užkulisiuose. Esą Ukraina galėtų atsisakyti kažkokių teritorijų dėl taikos ir panašiai. Taigi, spaudimas vyksta, nereiškia, kad spaudžia visi Vakarai ar visa ES. Bet iš kai kurių šalių tai tikrai yra“, – svarstė politikos apžvalgininkas.
Visgi Ukraina kol kas yra dėkingoje situacijoje, nes nė vienas Vakarų politikas dar nedrįsta išstoti ir pasakyti, kad štai imkite ir pasiduokite Rusijai, patenkinkite jos visus reikalavimus. Kol kas tai pasakyti yra sudėtinga, nes visuomenės požiūris nėra pasikeitęs dar, karo šokas dar nėra praėjęs. „Postmodernistinei visuomenei karas yra sunkiai suvokiamas dalykas, dėl to tas požiūris toks yra. Nesuprantama, kaip čia kažkas ryžtasi kariauti tokio masto karą viduryje Europos. Psichologinis visuomenės pasipriešinimas agresoriui kurį laiką liks stiprus“, – sakė M. Laurinavičius, pabrėžęs, kad Rusijai karo nuovargis yra naudingas.
Rusijos karo strategija yra pasikeitusi. Pasirinkta varginimo strategija ir ji vykdoma ne tik karo lauke, kai bombarduojami miestai ir bandoma palaužti ekonomiškai.
„Tai vyksta ne tik karo lauke, esu įsitikimęs, kad viena strategijos dalių yra tikėjimas, kad Vakarų visuomenės nuo karo pavargs. O su politikais Rusijai visada pavykdavo neblogai susitarti. Tai jie ir laukia to momento, kai nebebus spaudimo Vakarų politikams iš vietinių visuomenių. Būtent tada bandys tartis Rusijai palankiomis sąlygomis“, – kalbėjo politikos apžvalgininkas, paaiškinęs, kad nepaisant Vakarų norų arba ne – lemiamas žodis vistiek bus Ukrainos.
Sprendimas dėl to, kaip karą užbaigti bus Ukrainos rankose. Net įsivaizduojant dar didesnį spaudimą Ukraina pati nepasiduos, bet štai nutraukti ginklų tiekimą, nes Ukraina nepasiduoda, net vėliau bus sunku.
Pavargsta kariai ir civiliai, o Rusija to ir laukia
Politologas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas Giedrius Česnakas sako, kad karo nuovargis reiškia, pirmiausia civilių žmonių pavargimą nuo kovos veiksmų ir ieškojimą būdų, kaip užtikrinti taikos ar stabilumo susitarimą. Pirmiausia čia kalba eina apie ugnies nutraukimą.
„Gali nutikti taip, kad civiliai bus vis mažiau patenkinti Ukrainos valdžios organizuojamu pasipriešinimu, gali mažėti parama prezidentui. Jei kalbant apie karius, jų nuovargis gali pasireikti kovinės dvasios mažėjimu, o taip pat fiziniu išsekimu, klaidomis. Tai gali vesti į vis mažiau sėkmingas operacijas. Jei nuovargis pasireiškia, tai ir amunicijos, ginklų išnaudojimas didėja“, – pasakojo ekspertas.
Anot jo, svarbu, kad nestigtų amunicijos ir ginklų, nes stygius taip pat skatina „karo nuovargį“. Iš Vakarų pusės karo nuovargis gali stumti link susitarimų, reikalavimų nutraukti ugnį ir ieškoti susitarimų.
„Vakarų visuomenė tęsiantis karui, tikėtina, vis labiau telksis į ekonomines karo puses: infliaciją, kainų augimas ir parama Ukrainai ir ją palaikantiems politikams taip pat mažės. Dėmesio lauke atsirandant vis kitiems dalykams pamažu gali imti stagnuoti karinė parama. Dėmesys nusisuks į kitus objektus ir Ukraina sulauks mažesnės paramos“, – svarstė G. Česnakas.
Rusijai nuovargio politika yra naudinga, nes dabar ji siekia maksimaliai išplėsti Donecko ir Luhansko sričių kontrolę. Okupavus kiek įmanoma daugiau teritorijų, ji tikėtina sumažintų kovinių veiksmų intensyvumą besitikėdama, kad didėjantis nuovargis Vakaruose privers spausti Ukrainą pasirašyti susitarimus, įtvirtinančius Rusijos dominavimą tose teritorijose. Taip būtų apribotos galimybės atsiimti tas teritorijas.
„Rusijos koviniai veiksmai Ukrainoje sutampa su politine strategija laukiant karo nuovargio“, – sakė politologas.
Jei karas yra globalus, tai karas ir jo nuovargis yra visur, nuo to neįmanoma pasislėpti. Įtrauktos buvo visos valstybės, pasislėpti ir sakyti, kad galvokime apie kitus dalykus, nebuvo galima.
„Dabar gi mes turime ne globalų, bet regioninį karą. Todėl noras palaikyti karinį intensyvumą yra žymiai mažesnis, nuovargis tikrai atsiranda. Dabar vyksta lenktynės ar Rusija greičiau ekonomiškai pavargs, sankcijos ims skaudėti, ar greičiau vystysis karo nuovargis Vakaruose, kartu mažėjant ir paramai“, – svarstė karo akademijos dėstytojas.
Žinoma, pasak jo, Lietuva ir kitos valstybės, itin aktyviai padedančios Ukrainai, turi nuolat kelti Ukrainos klausimą. Privalu apie tai kalbėti ir žiniasklaidoje, vakarų spauda turi nenusisukti, nors pamažu tai vyksta, tarkime, šia savaitę JAV jau buvo kalbama apie žudynes mokykloje, o ne apie karą.
Karas, stebimas tiesiogiai – vargina
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovė Margarita Šešelgytė sako, kad gyvename tokiu laiku, kai karą galime stebėti sėdėdami namuose ant sofos. Tai, pasak profesorės vadinama CNN efektu ir jis pradžioje labai sukrečia, bet vėliau žmonės tiesiog pavargsta nuo tokių aštrių ir skaudžių įspūdžių.
„Mus šis karas tikrai labai sukrėtė. Baisūs vaizdai veikia sąmonę, bet prie to taip pat priprantama. Sako, kad ne kare, kai aplink skraido kulkos yra pasiekiamas toks taškas, kai žmogus nebesisaugo, nes supranta, kad bus arba taip, arba kitaip.
Atsiranda „negalėjimo nieko pakeisti“ nuovargis. <...> Pradžioje būna didelis entuaziazmas, parama, veikimas. O dabar matoma, kad po truputį žmonės grįžta prie buitinių reikalų, Lietuivoje dėmesys dar ir taip yra nemažas, palyginti su kitomis valstybėmis. Jei kažko nenutiks labai didelio ir dramatiško, žinoma, karo nusikaltimai keičia situaciją, tai tikėtina dėmesys karui mažės“, – svarstė profesorė.
Anot jos, Ukrainai karo nuovargis nereiškia nieko gero, nes atsiranda pasvarstymai, kad gal turėtų ukrainiečiai kelių savo teritorijų ir visai atsisakyti.
„Visuomenė ten taip pat pavargo kovoti, o ir signalas tai priešui, kuris gali turėti sekinimo taktiką. <...> Putinas turi įsitikinimą, kad papyks tie Vakarai kažkiek, o vėliau grįšime prie normalios situacijos. Taip buvo po Gruzijos karo, po Krymo aneksijos. Gal šį kartą pykti ir buvo didesnis, bet, manau laukiama kol Vakarai pavargs nuo šio karo. Manau yra tokių ženklų“, – sakė profesorė.
