Tai sistemą transformuojantis karas, nes jis atskleidė sukalkėjusius Europos energijos paskirstymo griaučius, kurie, regis, yra panirę į institucijų sluoksnį, kurį sukūrė dešimtmečius trukęs viršnacionalizmas, siekiant kompensuoti žemyno karinį silpnumą po 1945 m. Ji taip pat atskleidė Europos viduje esančius ir konkuruojančius interesus, kartu priversdama svarstyti, ar esamos institucijos vis dar gali atlikti savo užduotį.
Ar NATO ir Europos Sąjunga gali paskatinti Europą pasipriešinti Rusijai ir sumokėti už karą, nepanašų į jokį nuo 1945 m.? O gal Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pavyks imperiškai atkariauti Ukrainą, atkurti įtakos sferą Rytų Europoje ir, po kelerių metų perstačius kariuomenę, galbūt net mesti tiesioginį iššūkį NATO?
Iki šiol Vakarų atsakas į karą pasižymėjo ir dosnumu, ir atsitiktinumu. Jį taip pat apibrėžė politinė „raumenų atmintis“, kur yra Europos centras, kur prasideda ir baigiasi jos periferija. Europos politinis ginčas dėl Ukrainos yra susijęs su tuo, koks turėtų būti galutinis žaidimas, arba, veikiau, ar vis dar įmanoma baigti žaidimą, kuris atitiktų anksčiau buvusią situaciją, kai šaudymas nutrūks. Iš dalies dėl šios priežasties pokalbį apie Ukrainos ateitį paskatino pažįstamas ES plėtros užgaidas ir kodėl iki šiol buvo vengiama griežtų saugumo klausimų, tokių kaip šalies narystė NATO.
NATO yra kieta galia ir kolektyvinė gynyba, o pokario kietos galios paskirstymas paskatins institucinius rėmus ir nulems naują būsimos Europos architektūrą. Kaip ir prasidėjus Šaltajam karui, Europoje atsiras naujas svorio centras – vis labiau šiaurės rytuose. Suomijos ir Švedijos sprendimas siekti stojimo į NATO yra tik ryškiausias šio besivystančio pokyčio pavyzdys.
Tačiau istoriškai instituciniai saugumo dilemų sprendimai žvelgia į praeitį, nors teigia siūlantys sprendimus ateičiai. Žinoma, saugumo susitarimai gali sustiprinti sąjungas, bet tik tada, kai šios institucijos atspindi tikrąją galią ir interesus. Ši tikrovė bus parsinešta namo per šį karą. Ir nors Rusijos revanšizmo pavojus Europoje atgaivino NATO politinę energiją, nesant tikro Europos perginklavimo, garbingas aljansas taps tuščiaviduris iki nereikšmingo taško.
Šiandien Europa atsidūrė lūžio taške, nes ji tebėra susieta su „instituciniu mąstymu“, kuris vis labiau atsiskiria nuo sunkios galios tikrovės. Tuo pat metu žemyno politiniai lyderiai nujaučia, kad tai, kas atsitiks Ukrainoje – ir galiausiai, kur ji atsidurs Europos politiniame žemėlapyje – nulems Europos evoliucijos eigą ir, kartu, transatlantinius santykius.
Kad ir kaip būtų, vienas dalykas aiškus: Europos ateičiai bus realių ir ilgalaikių pasekmių. Kai tauta iškovojo laisvę per siaubingą ir kruviną auką, gindama kitus žemyne, jos negalima palikti nuošalyje ir pasakyti, kad tai periferinė valstybė. Taigi pergalinga Ukraina užims savo vietą Europoje dėl savo aukos dydžio, o JAV ir Europos valstybės, suvaidinusios pagrindinį vaidmenį jos pergalėje, ypač esančios NATO rytiniame flange, taps daug įtakingesnės.
Putino kvailystė kovoti su Ukraina paskatino procesą, kurio negalima pakeisti. Ir ne tik tai, kad Europos svorio centras pasislinks į šiaurės rytus, bet ir tai, kad kažkada miglota Rytų Europos, kaip Vakarų užkampio, samprata – įvaizdis, kurį sustiprino XX a. 9-ojo dešimtmečio Balkanų karai – bus išardyta.
Rytų Europa dabar yra visiškai europietiška, jos istorija ir paveldas kiekvieną dieną naujai atrandamas universitetuose ir ekspertų grupėse, o mūsų ekranuose pasirodo Vilniaus, Varšuvos ir Kijevo vaizdai. Matome Rytų Europos politikus, demonstruojančius lyderystę ir drąsą esant būtinybei, aiškiai suformuluojančius savo nacionalinio saugumo imperatyvus ir prioritetus.
Karas Ukrainoje nesibaigė, bet Europa jau pasikeitė. Ir, tiesą sakant, jos vadovai tai pripažįsta. Tik užtruks ilgiau, kol visi suinteresuotieji tai pripažins, nes tai padarys – galbūt visam laikui – užkalkėjusį skeletą, kaip iki šiol atrodė žemynas.
