Chersonas buvo pirmasis Ukrainos miestas, kurį rusams pavyko užimti, jis yra netoli Krymo, todėl Černobajevkos aerodromas buvo svarbus kitam puolimo etapui. Tačiau viskas klostėsi ne pagal planą.
Tą pačią dieną, kai rusai užėmė aerodromą, Ukrainos pajėgos pradėjo kontrataką ginkluotais bepiločiais orlaiviais, o netrukus smogė ir sraigtasparniams, kurie skraidė tarp Krymo ir Černobajevkos.
Kovo pradžioje, anot Ukrainos gynybos šaltinių, Ukrainos kariai surengė niokojantį naktinį reidą aerodrome ir sunaikino 30 Rusijos karinių sraigtasparnių parką. Maždaug po savaitės Ukrainos pajėgos sunaikino dar septynias. Iki gegužės 2 d. Ukraina surengė 18 atskirų atakų prieš aerodromą, per kurį, anot Kijevo, buvo sunaikinta ne tik dešimtys sraigtasparnių, bet ir amunicijos sandėliai, žuvo du Rusijos generolai ir beveik visas rusų batalionas. Tačiau per šias atakas Rusijos pajėgos ir toliau sraigtasparniais gabeno įrangą.
Neturėdami nuoseklios kovos Černobajevkoje strategijos ir perspektyvios alternatyvios bazės, rusai tiesiog laikėsi savo pirminių įsakymų, o rezultatai buvo pražūtingi.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Černobajavekos mūšį apibūdino, kaip Rusijos vadų, varančių „savo žmones į skerdyklą“, nekompetencijos simbolį. Tiesą sakant, buvo daug panašių pavyzdžių iš pirmųjų invazijos savaičių.
Nors Ukrainos pajėgos buvo nuolat apšaudomos, jos išnaudojo progas labai naudingai, nes Rusijos pajėgos kartojo tas pačias klaidas ir nesugebėjo pakeisti taktikos. Nuo pat pradžių karas teikė nepaprastą vadovavimo metodų kontrastą. Ir šie kontrastai gali labai padėti paaiškinti, kodėl Rusijos kariuomenė nepateisino lūkesčių.
Likus kelioms savaitėms iki vasario 24 d. invazijos, Vakarų lyderiai ir analitikai bei tarptautinė spauda natūraliai buvo susikoncentravę į didžiules Rusijos prezidento Vladimiro Putino pajėgas prie Ukrainos sienų.
Net 190 000 Rusijos karių buvo pasiruošę įsiveržti į šalį. Suskirstytos į 120 bataliono taktinių grupių, kiekviena turėjo šarvus ir artileriją ir buvo paremta oro parama. Mažai kas įsivaizdavo, kad Ukrainos pajėgos gali labai ilgai išsilaikyti prieš Rusijos puolimą. Pagrindinis klausimas buvo ar Rusija gali užimti tokią didelę šalį po pirminių laimėtų mūšių. Tačiau skaičiavimuose nebuvo atsižvelgta į daugybę elementų, kurie lemia tikrą karinių pajėgumų matą.
Karinė galia – tai ne tik ginkluotė ir jos naudojimo įgūdžiai. Reikia atsižvelgti į priešo išteklius, taip pat į sąjungininkų ir draugų indėlį, tiek praktinės pagalbos, tiek tiesioginės intervencijos forma. Ir nors karinė jėga dažnai matuojama ugnies galia, skaičiuojant ginklų atsargas ir armijų, karinių jūrų pajėgų ir oro pajėgų dydį, daug kas priklauso nuo technikos kokybės, nuo to, kaip ji buvo prižiūrima, nuo karių rengimo ir motyvacijos.
Bet kurio karo metu svarbu ekonomikos gebėjimas išlaikyti karo eigą, svarbu ir logistikos sistemų atsparumas, užtikrinantis, kad tiekimas prireikus pasiektų fronto linijas. Tai tampa itin svarbu konfliktui įsisenėjus.
Taip pat reikia sukurti įtikinamus pasakojimus, kurie galėtų racionalizuoti nesėkmes ir numatyti pergales. Tačiau karinė galia visų pirma priklauso nuo efektyvaus vadovavimo. Tai apima ir šalies politinius lyderius, kurie veikia kaip aukščiausi vadai, ir tuos, kurie siekia savo karinių tikslų karo lauke.
Putino invazija į Ukrainą pabrėžė lemiamą vadovybės vaidmenį siekiant galutinės karinės sėkmės. Kaip Vakarų lyderiai suprato Afganistane ir Irake, aukštesnė karinė įranga ir ugnies galia gali padėti pajėgoms įgyti teritorijos kontrolę, tačiau jos yra daug mažiau veiksmingos sėkmingai administruojant tą teritoriją.
Ukrainoje Putinas stengėsi net tik įgyti teritorijos kontrolę, bet jo pajėgų kariavimas jau parodė, kad bet koks bandymas valdyti, net ir tariamai prorusiškuose Ukrainos rytuose, bus sutiktas priešiškumu ir pasipriešinimu.
Mat pradėdamas invaziją Putinas padarė žinomą, bet katastrofišką klaidą – neįvertino priešo, manydamas, kad jis iš esmės yra silpnas, ir per daug pasitikėjo tuo, ką gali pasiekti jo paties pajėgos.
Tautų likimas
Įsakymas yra veiksmas, kurį reikia vykdyti be jokių klausimų. Karinėms organizacijoms reikalingos stiprios pavaldumo grandinės, nes jos vykdo disciplinuotą ir kryptingą smurtą.
Karo metu vadai susiduria su ypatingu iššūkiu įtikinti pavaldinius veikti prieš savo išgyvenimo instinktus ir žudyti žmones. Vadai gali turėti savo šalių likimą savo rankose ir turi suvokti nacionalinio pažeminimo potencialą, jei jiems nepavyktų, ir nacionalinės šlovės, jei jiems pasisektų.
Karinis vadovavimas dažnai apibūdinamas kaip vadovavimo forma, kuri yra turi būti itin paveiki ir efektyvi.
Istorikė Barbara Tuchman nustatė, kad reikia ryžto – „ryžto laimėti“ – ir sprendimo, arba gebėjimo panaudoti savo patirtį nagrinėjant situacijas, derinio. Vadas, derinantis ryžtą su aštriu strateginiu intelektu, gali pasiekti įspūdingų rezultatų, tačiau ryžtas kartu su kvailumu gali privesti prie žlugimo. Ne visi pavaldiniai automatiškai vykdys komandas.
Kartais įsakymai yra netinkami, galbūt todėl, kad jie yra pagrįsti pasenusia ir neišsamia žvalgyba, todėl jų gali nepaisyti net stropiausias lauko pareigūnas. Kitais atvejais jų įgyvendinimas gali būti įmanomas, bet neprotingas, galbūt todėl, kad yra geresnis būdas tiems patiems tikslams pasiekti. Susidūrę su įsakymais, kurie jiems nepatinka arba kuriais nepasitiki, pavaldiniai gali ieškoti alternatyvų tiesioginiam nepaklusnumui.
Jie gali atidėlioti, vilkinti arba interpretuoti įsakymus taip, kad jie labiau atitiktų situaciją, su kuria susiduria.
Tačiau norėdama išvengti šios įtampos vis labiau stengiamasi paskatinti pavaldinius imtis iniciatyvos susidoroti su susiklosčiusiomis aplinkybėmis; vadai pasitiki žmonėmis, kurie yra šalia veiksmo, pasitiki, kad šie priims gyvybiškai svarbius sprendimus, tačiau yra pasirengę įsikišti, jei įvykiai pasisuks kita linkme.
Tokio požiūrio laikėsi Ukrainos pajėgos. Rusijos vadovavimo filosofija yra labiau hierarchinė. Iš esmės Rusijos doktrina leidžia vietinę iniciatyvą, tačiau veikiančios komandų struktūros neskatina pavaldinių rizikuoti nepaklusti jų įsakymams.
Nelanksčios komandų sistemos gali lemti pernelyg didelį atsargumą, fiksavimąsi tam tikrose taktikose, net kai jos yra netinkamos, ir „pagrindinės tiesos“ trūkumą, nes pavaldiniai nedrįsta pranešti apie problemas ir tvirtina, kad viskas gerai.
Rusijos problemos dėl vadovavimo Ukrainoje yra ne tiek karinės filosofijos, kiek dabartinės politinės vadovybės pasekmė. Autokratinėse sistemose, tokiose kaip Rusija, pareigūnai turi gerai pagalvoti prieš mesdami iššūkį viršininkams.
Gyventi lengviausia, kai elgiamasi pagal lyderio norus. Diktatoriai neabejotinai gali priimti drąsius karo sprendimus, tačiau jie greičiausiai bus pagrįsti jų pačių blogai informuotomis prielaidomis ir mažai tikėtina, kad jie būtų užginčyti sprendimų priėmimo procese. Diktatoriai linkę apsupti save panašiai mąstančiais patarėjais ir savo vyresniųjų karinių vadų lojalumą vertina aukščiau už kompetenciją.
Nuo sėkmės iki aklavietės
Putino pasitikėjimas savo sprendimu pulti Ukrainą atspindėjo faktą, kad praeityje tai pasiteisino. Kaip rodo Rusijos prezidento Boriso Jelcino 1994–1996 m. karas Čečėnijoje, Rusijos kariuomenės padėtis 1990-aisiais prieš jam perimant valdžią buvo siaubinga.
1994 metų pabaigoje Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas patikino B. Jelciną, kad jis galėtų nutraukti Čečėnijos pastangas atsiskirti nuo Rusijos Federacijos, greitai perkeldamas Rusijos pajėgas į Čečėnijos sostinę Grozną. Kremlius vertino Čečėniją kaip dirbtinę, gangsterių valstybę, dėl kurios tik nedaugelis piliečių paaukos savo gyvybes, šios klaidingos prielaidos buvo šiek tiek panašios į daromas dabar.
Rusų daliniuose buvo daug šauktinių, o Kremlius neįvertino, čečėnų gynėjų. Rezultatai buvo pražūtingi. Pirmąją puolimo dieną Rusijos kariuomenė prarado per 100 šarvuočių, įskaitant tankus, rusų karių žūdavo po 100 per dieną. Savo atsiminimuose Jelcinas karą apibūdino kaip momentą, kai Rusija „išsiskyrė su dar viena miela iliuzija – apie mūsų kariuomenės galybę. . . apie jo nenugalimumą“.
Pirmasis Čečėnijos karas 1996-aisiais baigėsi susitarimu. Po kelerių metų 1999-ųjų rugsėjį sergančio Jelcino ministru pirmininku tapęs Vladimiras Putinas nusprendė vėl pradėti karą, tačiau šį kartą įsitikino, kad Rusija jam yra pasiruošusi. Putinas anksčiau vadovavo Federalinei saugumo tarnybai arba FSB, KGB įpėdinei, kur ir pradėjo savo karjerą.
Kai 1999 m. rugsėjį buvo sprogdinami daugiabučiai Maskvoje ir kitur, Putinas dėl to kaltino čečėnų teroristus (nors buvo rimta priežastis įtarti, kad FSB siekė sukurti pretekstą naujam karui) ir įsakė Rusijos kariuomenei perimti Čečėnijos kontrolę.
Šiame antrajame Čečėnijos kare Rusija elgėsi negailestingiau ir jai pavyko užimti Grozną. Nors karas užsitęsė Putino įsipareigojimo nutraukti čečėnų maištą pakako, kad jis laimėtų 2000 m. pavasarį vykusiuose prezidento rinkimuose. Po to buvo ilgas vietinių konkurentų naikinimo kelias, o dar vėliau Putinas vėl ėmėsi žvalgytis aplink.
Rusijos santykiai su Vakarais blogėjo, ypatingai tai buvo akivaizdu kalbant apie Ukrainą. Nuo 2004–2005 m. Oranžinės revoliucijos pradžios Putinas nerimavo, kad provakarietiška Kijevo vyriausybė gali siekti prisijungti prie NATO, o baimė sustiprėjo, kai šis klausimas buvo iškeltas 2008 m. NATO viršūnių susitikime Bukarešte.
Krizė kilo ir 2013 m., kai Viktoras Janukovyčius, Ukrainos prorusiškas prezidentas, ketino pasirašyti asociacijos sutartį su ES. Putinas darė intensyvų spaudimą Janukovyčiui, kol šis sutiko nepasirašyti. Tačiau šis atsisakymas atvedė būtent prie to, ko bijojo Putinas, liaudies sukilimo ir Maidano judėjimo, kuris galiausiai nuvertė Janukovyčių ir paliko Ukrainą visiškai provakarietiškų lyderių rankose. Tuo metu Putinas nusprendė aneksuoti Krymą.
Pradėdamas savo planą, Putinas turėjo Rusijos karinio jūrų laivyno bazės Sevastopolyje ir nemažos vietos gyventojų paramos Rusijai pranašumų. Tačiau jis vis tiek elgėsi atsargiai. Jo strategija, kurios jis laikosi nuo tada, buvo pateikti bet kokį agresyvų Rusijos žingsnį tik kaip atsaką į žmonių, kuriems reikia apsaugos, prašymą.
Įvedę „žaliaisiais žmogeliukais“ pramintus karius su standartinėmis uniformomis ir įranga, bet be ženklų, Kremlius sėkmingai įtikino vietos parlamentą paskelbti referendumą dėl Krymo įtraukimo į Rusiją.
Vykstant šiems įvykiams, Putinas buvo pasirengęs sustoti, jei Ukraina ar jos Vakarų sąjungininkai mestų rimtą iššūkį. Tačiau Ukrainoje buvo netvarka – joje buvo tik laikinai einantis gynybos ministro pareigas ir jokios sprendimus priimančios institucijos, galinčios atsakyti – ir Vakarai nesiėmė jokių veiksmų prieš Rusiją, išskyrus ribotas sankcijas.
Putinui Krymo užėmimas be aukų, o Vakarams iš esmės stovint nuošalyje, patvirtino jo, kaip gudraus aukščiausiojo vado, statusą.
Tačiau Putinas nepasitenkino pasitraukęs su šiuo aiškiu prizu, vietoj to tą pavasarį ir vasarą jis leido Rusiją įtraukti į daug sudėtingesnį konfliktą Donbaso regione Rytų Ukrainoje. Čia jis negalėjo vadovautis formule, kuri taip gerai veikė Kryme: prorusiškos nuotaikos rytuose buvo per menkos, kad reikštų plačiai paplitusią žmonių paramą atsiskyrimui.
Labai greitai konfliktas tapo militarizuotas, nors Maskva tvirtino, kad separatistų milicijos veikia nepriklausomai nuo Rusijos. Vis dėlto iki vasaros, kai atrodė, kad Donecko ir Luhansko, dviejų prorusiškų anklavų Donbase, separatistai gali būti nugalėti Ukrainos kariuomenės, Kremlius atsiuntė reguliariąsias Rusijos pajėgas.
Nors rusai tada neturėjo didelio vargo kovoti prieš Ukrainos kariuomenę, Putinas vis tiek buvo atsargus. Jis neaneksavo anklavų, kaip norėjo separatistai, o pasinaudojo proga susitarti Minske, ketindamas panaudoti anklavus ir daryti įtaką Kijevo politikai.
Kai kuriems Vakarų stebėtojams Rusijos karas Donbase atrodė kaip galinga nauja hibridinio karo strategija. Visgi nutiko taip, kad rusai pajudino įvykius su nenuspėjamomis pasekmėmis, o juos vykdė asmenys, kuriuos jie sunkiai suvaldė.
Minsko susitarimai niekada nebuvo įgyvendintas, o kovos nesiliovė. Čia Putinas nepasirodė, kaip gudrus karo strategas, o labiau, kaip žmogus, kuris niekaip negali gauti, ko nori.
Nenugalima jėga?
2021 metų vasarą Donbaso karas buvo atsidūręs aklavietėje, todėl Putinas ryžosi drąsiam planui, kuris turėjo padėti sutvarkyti reikalus. Nepavykus panaudoti anklavų, kad paveiktų Kijevą, jis stengėsi išnaudoti jų keblią padėtį, kad Kijeve būtų pakeistas režimas. Putinas siekė, kad Ukraina vėl patektų į Maskvos įtakos zoną ir daugiau negalvotų apie stojimą nei į NATO, nei į ES. Taigi jis ėmėsi plataus masto invazijos į Ukrainą.
Putino pasitikėjimą sustiprino neseniai įvykdyta Rusijos karinė intervencija į Siriją ir pastangos modernizuoti Rusijos ginkluotąsias pajėgas. Vakarų analitikai iš esmės pritarė Rusijos teiginiams apie didėjančią šalies karinę galią, įskaitant naujas sistemas ir ginkluotę.
Be to, geros Rusijos finansinės atsargos apribotų bet kokių baudžiamųjų sankcijų poveikį. Vakarai po Donaldo Trumpo prezidentavimo atrodė susiskaldę ir neramūs, o įspūdį patvirtino nevykęs JAV pasitraukimas iš Afganistano 2021 m. rugpjūčio mėn.
Kai Putinas Ukrainoje pradėjo „ypatingą karinę operaciją“, daugelis Vakarų šalių baiminosi, kad rusams gali pasisekti. Vakarų stebėtojai kelis mėnesius matė masinį Rusijos pajėgų telkimą prie Ukrainos sienos, o prasidėjus invazijai.
Nors kai kurios NATO šalys, pavyzdžiui, JAV ir Didžioji Britanija, skubėjo tiekti karines atsargas Ukrainai, kitos gi manė, kad tai beprasmiška, nes papildoma įranga atvyks per vėlai arba paklius į rusų rankas.
Tiesa, nebuvo atkreiptas dėmesys, kad Rusijos kariuomenės toli gražu nepakako visai Ukrainai užimti. Net dalis Rusijos kariuomenės atstovų ar su ja susijusių asmenų galėjo įžvelgti rizikas. 2022 m. vasario pradžioje Igoris „Strelkovas“ Girkinas, vienas iš pirmųjų Rusijos separatistų lyderių 2014 m. kampanijoje, pastebėjo, kad Ukrainos kariuomenė buvo geriau pasirengusi nei prieš aštuonerius metus.
Tačiau Putinas nesikonsultavo su ekspertais Ukrainos klausimais, o pasikliovė savo artimiausiais patarėjais – senais bendražygiais iš Rusijos saugumo aparato, kurie pakartojo jo nuomonę, kad Ukraina gali būti lengvai paimta.
Vos prasidėjus invazijai, išryškėjo pagrindiniai Rusijos kampanijos trūkumai. Planas buvo trumpas karas su lemiamu proveržiu keliose skirtingose šalies vietose jau pirmąją dieną.
Tačiau Putino ir jo patarėjų optimizmas reiškė, kad planas buvo sudarytas remiantis greitomis elitinių kovinių vienetų operacijomis.
Mažai buvo atsižvelgta į logistikos ir tiekimo linijas, kurios apribojo Rusijos galimybes tęsti puolimą jam sustojus, o visi būtiniausi šiuolaikinio karo reikmenys, įskaitant maistą, degalus ir amuniciją, buvo greit suvartoti. Nebuvo mechanizmo, kuris koordinuotų visą puolimą ir atrodė, kad vienu metu yra kovojama daug mažų karų.
Pirmas ženklas, kad viskas vyksta ne pagal Putino planą, buvo tai, kas nutiko Hostomelio oro uoste, netoli Kijevo. Manydami, kad sulauks nedidelio pasipriešinimo, elitiniai desantininkai, kurie buvo išsiųsti išvalyti oro uosto atvykstantiems transporto orlaiviams, buvo atmušti ukrainiečių kontratakos. Galiausiai rusams pavyko atimti oro uostą, tačiau iki tol jis buvo per daug sugadintas, kad būtų vertingas. Kitur akivaizdžiai grėsmingus Rusijos tankų dalinius sustabdė kur kas lengviau ginkluoti Ukrainos gynėjai.
Pasak vieno pranešimo, didžiulę Rusijos tankų koloną, kuri važiavo į Kijevą, iš pradžių sustabdė vos 30 ukrainiečių karių grupė, kuri naktį prie jos privažiavo keturračiais ir sugebėjo sunaikinti kelias kolonos priekyje esančias transporto priemones, likusieji liko įstrigę siaurame kelyje ir atviri tolesniam puolimui. Tokias pasalas ukrainiečiai sėkmingai kartojo daugelyje kitų vietų.
Ukrainos pajėgos, padedamos Vakarų, kruopščiai planavo savo gynybą. Jie taip pat buvo labai motyvuoti, skirtingai nei daugelis jų kolegų iš Rusijos, kurie nežinojo, kodėl jie atsidūrė Ukrainoje.
Judrūs Ukrainos daliniai, pirmiausia pasitelkę prieštankinius ginklus ir bepiločius orlaivius, o vėliau – artileriją, Rusijos pajėgas užklupo netikėtai. Galiausiai ankstyvą karo eigą lėmė ne didesnis skaičius ir ugnies galia, o pranašesnė taktika, įsipareigojimas ir vadovavimas.
Kasdienės klaidos
Nuo pat invazijos pradžios rusų ir ukrainiečių vadovavimo požiūrių kontrastas buvo ryškus. Pirminė Putino strateginė klaida buvo manyti, kad Ukraina yra nepakankamai priešiška, kad įsitrauktų į antirusišką veiklą, ir nepajėgi atsispirti Rusijos galiai. Invazijai įstrigus Putinas, regis, nesugebėjo prisitaikyti prie naujos realybės, tvirtino, kad kampanija turi vykti pagal grafiką.
Rusijos žiniasklaida, neleidžianti paminėti didelio Rusijos aukų skaičiaus ir daugybės nesėkmių mūšio lauke, negailestingai sustiprino vyriausybės propagandą apie karą. Priešingai, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, pradinis Rusijos operacijos taikinys, atmetė Jungtinių Valstijų ir kitų Vakarų valstybių pasiūlymus būti saugiam, kad būtų suformuota vyriausybė tremtyje.
Jis ne tik išgyveno, bet ir pasiliko Kijeve, matomas ir laisvas, telkdamas savo žmones ir spausdamas Vakarų vyriausybes tiekti daugiau finansinės ir karinės paramos. Parodydamas didžiulį Ukrainos žmonių įsipareigojimą ginti savo šalį, jis paragino Vakarus įvesti Rusijai kur kas griežtesnes sankcijas nei kada iki tol.
Putinas užsispyrusiai kartojo, kad „speciali karinė operacija“ nešlubuoja. Susvyravo Putino įtaka ir priimant kitus strateginius sprendimus. Pirmasis, po pirminių nesėkmių, buvo Rusijos kariuomenės sprendimas imtis žiaurios taktikos, kurią ji taikė Čečėnijoje ir Sirijoje: nusitaikyti į civilinę infrastruktūrą, įskaitant ligonines ir gyvenamuosius pastatus.
Šie išpuoliai sukėlė didžiulių kančių ir, kaip buvo galima nuspėti, tik sustiprino Ukrainos ryžtą. Taktika buvo neproduktyvi ir kita prasme. Kartu su atskleistais Rusijos karių karo nusikaltimus Kijevo apylinkėse, pavyzdžiui, Bučoje, Rusijos atakos prieš nekarinius taikinius įtikino Vašingtono ir kitų Vakarų sostinių lyderius, kad beprasmiška bandyti tarpininkauti dėl susitarimo su Putinu.
Vietoj to, Vakarų vyriausybės paspartino ginklų srautą į Ukrainą, vis labiau akcentuodamos puolimo ir gynybos sistemas. Tai nėra Rusijos ir NATO karas, apie kurį svaigsta Maskvos propagandistai, bet karas tapo gana artimu tokio susidūrimo imitavimu.
Antras svarbus strateginis sprendimas buvo priimtas kovo 25 d., kai Rusija atsisakė tikslo užimti Kijevą ir paskelbė, kad koncentruojasi į „visišką Donbaso regiono išlaisvinimą“.
Šis naujas tikslas, nors ir žadėjo atnešti didesnę nelaimę į rytus, buvo realesnis ir būtų buvęs dar tikresnis, jei tai būtų buvęs pradinis invazijos tikslas. Kremlius karui vadovauti paskyrė generolą, kurio požiūris yra metodiškesnis. Tačiau šių pasikeitimų poveikis buvo ribotas, nes Putinui reikėjo greitų rezultatų ir Rusijos pajėgoms nebuvo suteikta laiko atsigauti ir pasiruošti šiam antrajam karo etapui.
Kalbama, kad Rusija įstrigo kare, kurio nedrįsta pralaimėti. Vakarų vyriausybės ir aukšti NATO pareigūnai pradėjo kalbėti apie konfliktą, kuris gali tęstis mėnesius, o galbūt ir metus. Tai priklausytų nuo Rusijos vadų sugebėjimo tęsti kovą, taip pat nuo Ukrainos sugebėjimo pereiti nuo gynybinės prie puolimo strategijos.
Galia be tikslo
Reikia būti atsargiems, kai mokomasi iš karo, kurio visos pasekmės dar nėra žinomos. Analitikai ir kariniai planuotojai neabejotinai daug metų tyrinės karą Ukrainoje, kaip karinės galios ribų pavyzdį, ieškodami paaiškinimų, kodėl viena stipriausių ir didžiausių armijų pasaulyje, turinti milžiniškas oro pajėgas ir karinį jūrų laivyną taip smarkiai susvyravo.
Prieš invaziją, kai Rusijos kariuomenė buvo lyginama su mažesnėmis ir mažiau ginkluotomis Ukrainos gynybos pajėgomis, mažai kas abejojo, kuri pusė įgis pranašumą. Tačiau tikrąjį karą lemia kokybiniai ir žmogiškieji faktoriai, o būtent ukrainiečiai turi aštresnę taktiką, suburtą komandų struktūrą.
Taigi, Putino karas Ukrainoje pirmiausia yra aukščiausios vadovybės nesėkmės atvejo tyrimas. Tai, kaip nustato tikslus ir pradeda karus vyriausiasis vadas, formuoja tai, kas bus toliau. Putino klaidos nebuvo unikalios, jos buvo būdingos autokratiniams lyderiams, kurie patikėjo savo propaganda.
Jis nepatikrino savo optimistinių prielaidų, jis pasitikėjo savo ginkluotomis pajėgomis, jis nesuvokė, kad Ukraina buvo visiškai kitokio masto iššūkis nei ankstesnės operacijos Čečėnijoje, Gruzijoje ir Sirijoje.
Putinas taip pat rėmėsi griežta ir hierarchine vadovavimo struktūra, kuri neleido Rusijos daliniams greitai reaguoti į besikeičiančias aplinkybes.
Deleguotų įgaliojimų ir vietos iniciatyvos vertė bus viena iš pagrindinių šio karo pamokų. Nors jų bus ir daugiau, telieka sulaukti karo pabaigos.
