Neeilinės Lietuvos valstybės šventės proga mūsų pasveikinti neatvyko nė vienas kaimyninės valstybės vadovas. Ar tai nėra pavojaus signalas dėl Vilniaus diplomatinės saviizoliacijos?
Naujas jubiliejus, nauja tradicija?
Tie, kurie prisimena, kaip prieš 5 metus Lietuva minėjo 20-ąsias savo nepriklausomybės atkūrimo metines, ir kaip ją sveikino ta proga į Vilnių atvykę Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Slovėnijos prezidentai, turbūt nustebo per Nepriklausomybės 25-mečio iškilmes tarp aukščiausių svečių iš užsienio pamatę tik Islandijos prezidentą. Kaimynines šalis atstovavo ne pirmieji, o kai kuriuo atveju net ir ne antrieji oficialieji valstybių asmenys. Žinoma, spręsti apie tarpvalstybinių santykių su kaimyninėmis šalimis būklę pagal tai, kokie jų oficialieji atstovai atvyksta į svarbių valstybinių švenčių iškilmes, negalima, tačiau tokie dalykai šiek tiek intriguoja. Ypač dėl to, kad intrigą, pasirodo, sumanė pats Vilnius, nusprendęs į 25-ųjų Kovo 11-osios metinių iškilmes nekviesti Baltijos šalių ir Lenkijos prezidentų.
Atsakydami į mūsų redakcijos paklausimą, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atstovai paaiškino, kad Kovo 11-osios akto priėmimo data siejama su Lietuvos Respublikos Seimu. Pagrindinės Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iškilmės esą tradiciškai vyksta Seime, jose dalyvauti kviečiami svečiai iš kitų šalių parlamentų. „Vadovaujantis diplomatiniu protokolu, į vieną renginį nevyksta visi kitos šalies aukščiausi vadovai, paprastai jie visi ir nekviečiami. Iškilmingo minėjimo tikslas buvo pakviesti šalių parlamentų vadovus“, – rašoma URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamento atsakyme.
Šventinė logika
Taigi, logika aiški: kaimyninių šalių prezidentai į šventę nebuvo kviečiami, nes Kovo 11-osios aktas priimtas Seime, todėl mus pasveikinti atvyko Estijos ir Latvijos parlamentų vadovai. Aiški, bet nelabai suprantama. Ar tai, kad prieš 5 metus ta pačia proga į Vilnių buvo pakviesti net 4 valstybių prezidentai, reiškė, kad Kovo 11-osios aktas buvo priimtas Prezidentūroje? Kas per 5 metus pasikeitė? Kodėl šiemet į Vilnių buvo pakviestas ir kalbą Seimo salėje pasakė Islandijos prezidentas? Juk, vadovaujantis minėta logika, turėjo būti pakviestas Islandijos parlamento – Altingo – pirmininkas. Juk ne Islandijos prezidentas, o būtent šios šalies parlamentas pirmasis iš užsienio šalių 1991 m. priėmė drąsų sprendimą pripažinti atkurtosios Lietuvos nepriklausomybę...
Šventės ateina ir praeina, bet intriga dėl garbingiausių svečių kvietimo į jas logikos išlieka. Tiesiog įdomu, į kokias valstybines šventes Lietuvoje ateityje bus kviečiami kaimyninių ir tolimesnių šalių prezidentai? Jei Kovo 11-oji „tradiciškai siejama“ su Seimu, tai gal per Vasario 16-ąją ar Liepos 6-ąją, Valstybės dieną? Pagyvensime – pamatysime. Dar įdomiau būtų sužinoti, ar jie išvis bus kviečiami? Gal, priartėjus naujam jubiliejui, logika vėl bus pakoreguota, ir į iškilmes bus pakviesti Talino, Rygos ir Varšuvos merai? Juk niekas nepaneigs, kad Kovo 11-osios aktas buvo priimtas Vilniaus mieste.
Trūksta tarpasmeninio nuoširdumo
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Tomas Janeliūnas, paklaustas, ar Baltijos šalių ir Lenkijos prezidentų nedalyvavimas Lietuvos nepriklausomybės 25-mečio iškilmėse nėra tam tikras Lietuvos diplomatinės izoliacijos ar saviizoliacijos ženklas, pasiūlė atkreipti dėmesį į du aspektus. Pasak jo, geopolitiniame ir strateginiame politiniame lygmenyje visi požymiai liudija, kad Lietuvos santykiai su kaimynais yra geri. „Su pagrindiniais partneriais, su kaimynais – latviais, estais, lenkais – tikrai nėra kažkokių nesutarimų, visi laikosi bendros pozicijos, gina tuos pačius interesus, rūpinasi regiono saugumu. Šiuo požiūriu visų interesai labai sutampa“, – sakė politologas. Kita vertus, pasak jo, matyti, kad tarpasmeninis valstybių vadovų ryšys iš tikrųjų yra šiek tiek sutrūkinėjęs. Esą tai vis dar jaučiama santykiuose su Lenkija: jau keletą metų jie tebėra nelabai nuoširdūs, ir, matyt, dabartiniams politikams jau net sunku kažką keisti.
Vis dėlto, T.Janeliūno manymu, nereikėtų sureikšminti to, kas iš aukštųjų užsienio svečių dalyvauja valstybinėse šventėse. „Tie proginiai renginiai nėra viskas, žymiai svarbiau yra strateginiai interesai. Galima važinėti į įvairias šventes, dirbtinai šypsotis, spausti rankas, o realius sprendimus priimti visiškai kitokius. Bet aišku, kad yra maloniau, kai ir strateginiame, ir asmeniniame lygmenyje santykiai yra nuoširdūs, aiškūs, draugiški, ir tada niekam nekyla klausimų. Deja, kol kas tokio tarpasmeninio nuoširdumo, matyt, dar trūksta“, – pastebėjo pašnekovas.
Nejaučia santykių atšalimo
Politologas ir istorikas Antanas Kulakauskas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, teigia nematantis Lietuvos saviizoliacijos nuo kaimynų požymių ir neįžvelgiantis santykių atšalimo. „Jei kalbėtume apie Lenkiją, tai viskas tęsiasi jau kurį laiką. Ukrainos krizė sušvelnino tokią situaciją, esama dvišalių kontaktų, nes abi pusės supranta, kad ko gero tas išorinis pavojus, dėl kurio reikia bendradarbiauti, yra svarbesnis dalykas, negu tai, kokiomis raidėmis rašyti lenkų pavardes Lietuvoje. Arba kad nuo antros lentelės prie Jašiūnų kaimo padidės Lenkijos ir Lietuvos saugumas. Kai nėra ką veikti, ir nesvarbūs klausimai tampa svarbūs, o kai atsiranda svarbesnių, situacija sušvelnėja ir bendradarbiavimo padaugėja“, – sakė A.Kulakauskas.
Jis pastebėjo, kad dabar Europos Sąjungoje ir Baltijos šalių, ir kitų ES valstybių prezidentų vizitai yra labiau simboliniai. Darbiniai reikalai sprendžiami Briuselyje, kur jie kas mėnesį susitinka. Pasak A.Kulakausko, jau būtų metas nustoti laikius ES valstybes užsieniu tokia pat prasme, kaip ir kalbant apie ES nepriklausančias valstybes. Dėl bendro Europos Sąjungos saugumo ir užsienio politikos tarpvalstybinius ES valstybių ryšius esą jau ne visai būtų galima laikyti užsienio reikalais.
Pasak liaudies išminties, kaimynystė – ne draugystė, bet nemaža naujausios Lietuvos istorijos dalis byloja priešingai. Būna gerų draugų ir tarp kaimynų, jei tik, žinoma, to nuoširdžiai siekia abi pusės.
