Tačiau nepaisant besitęsiančio Vakarų spaudimo, padėtis per kelis mėnesius nepasikeitė. Pavyzdžiui, liepos mėn. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas keliavo į Centrinę ir Vakarų Afriką, kad sutelktų paramą Ukrainai, tačiau jam pavyko tik apkaltinti kai kuriuos Afrikos šalių lyderius „veidmainystėmis“ atsisakius pasmerkti karą.
Priešingai, tą patį mėnesį lankydamasis keliose Afrikos šalyse Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pabrėžė Rusijos ryšius su žemynu ir pavaizdavo Rusiją kaip „auką“ Ukrainoje. Iki šiol tik kelios Afrikos šalys – Gana, Kenija ir Nigerija užėmė tvirtą poziciją karo atžvilgiu ir net jos daugiausia dėmesio skyrė agresijos pasmerkimui ir bendriems diplomatijos, taikos raginimams, o ne konkrečiai Maskvos kritikai.
Nors Vakarų lyderiai yra suglumę dėl šių įvykių, yra aiškių priežasčių, kodėl Afrikos šalys nenori paremti Vakarų naratyvo apie Ukrainą. Viena vertus, Afrika yra didžiulis, sudėtingas ir labai įvairus žemynas, o jos 54 šalys ir teritorijos turi unikalias aplinkybes, istorijas, taip pat skirtingus santykius su Rusija ir Vakarais.
Būtų neprotinga manyti, kad žemyno lyderiai galėtų akimirksniu susivienyti ir išreikšti vieną poziciją. Kai praeityje Afrikos šalys susivienijo siekdamos bendros pozicijos, tai dažnai būdavo po metų svarstymų.
Kitais atvejais bendrą frontą lėmė konkreti ir neatidėliotina grėsmė, tokia kaip Ebolos protrūkis arba COVID-19 pandemija. Tais atvejais Afrikos šalys žinojo, kad neištvers be vieningo fronto. Afrikai Rusijos karas Ukrainoje neturi nė vienos iš šių savybių.
Be to, skepticizmas Afrikos sostinėse dėl karo Europoje taip pat kyla ir dėl galios disbalanso tarp Vakarų ir Afrikos šalių. Vakarų valstybių lyderiai skuba šluoti smurtines kolonijines ir neokolonijines istorijas po kilimu, o Afrikos šalys ir toliau kovoja su jų pasekmėmis.
Kai į šį mišinį įtrauktos ir pačios Rusijos pastangos paveikti Afrikos šalis, bus sunku sukurti Afrikos koaliciją prieš Maskvą.
Putinas ir laisvės kovotojai
Žinoma, vienas iš afrikiečių nenoro palaikyti Vakarus ir Ukrainą yra pačios Rusijos veikla Afrikoje. Kaip pažymėjo Vakarų vyriausybės ir analitikai, Maskva dalyvavo plataus masto dezinformacijos kampanijoje, ypač internete, siekdama formuoti Afrikos nuomonę apie konfliktą.
Šios pastangos remiasi ankstesnėmis Rusijos dezinformacijos kampanijomis, kurios paveikė politinius procesus kitur, įskaitant JAV.
Gegužę „The Economist“ paskelbė „Twitter“ paskyrų, naudojamų Rusijos dezinformacijai apie karą skleisti, tyrimą. Daugelis šių paskyrų buvo Afrikoje ir atrodė, kad buvo sąmoningai skirtos Afrikos bendruomenėms.
Vienoje vaizdingoje nuotraukoje, kuria plačiai dalijasi Afrikos „Twitter“ paskyros nuo karo pradžios, tariamai buvo parodytas jaunas Putinas su buvusiu Mozambiko prezidentu Samora Machel 1970-aisiais Tanzanijos laisvės kovotojų mokymo stovykloje.
Tiesą sakant, tokių susitikimų negalėjo įvykti: Putinas nėra pakankamai senas, kad būtų buvęs Tanzanijoje, kai tariamai buvo darytos šios nuotraukos. Tačiau vaizdai išplito iš dalies dėl to, kad jie sustiprino Afrikos nuoskaudas dėl Vakarų kolonijinio palikimo žemyne.
S. Machel vėliau žuvo paslaptingoje lėktuvo katastrofoje, kurią Pietų Afrikos Tiesos teisingumo ir susitaikymo komisija siejo su Apartheido vyriausybe Pietų Afrikoje, tuo metu buvusia Vakarų sąjungininke.
Dekolonizacijos karai Afrikoje nėra senovės istorija. Dar 2018 m. grupė gyvų Didžiosios Britanijos kolonijinės vyriausybės Kenijoje aukų sėkmingai padavė į teismą britų vyriausybę už kankinimus, kuriuos jie patyrė internuotųjų stovyklose per Kenijos nepriklausomybės karą šeštajame dešimtmetyje.
Kitos Šaltojo karo neteisybės dar tik pradedamos spręsti. Šių metų birželį Belgijos vyriausybė palikuonims grąžino auksu vainikuotą dantį, priklausiusį pirmajam Kongo Demokratinės Respublikos (KDR) ministrui pirmininkui Patrice'ui Lumumbai, kuris buvo nužudytas 1961 m. JAV remtame sąmoksle.
Daugeliui šių šalių komunizmas buvo alternatyva Vakarų kolonializmui ir pagrindas dvidešimtojo amžiaus Afrikos nepriklausomybės judėjimams – tai palikimas, leidęs šiuolaikinei Rusijai, kaip Sovietų Sąjungos įpėdinei, pavaizduoti save kaip geradarę Afrikos istorijos veikėją.
Žinoma, sovietų parama dekolonizacijos judėjimams atėjo ne tik iš Rusijos: didžioji jos dalis buvo iš kitų komunistinio bloko dalių, įskaitant Ukrainą. Tačiau Rusija tinkamai išnaudojo šią reputaciją ir sudėtingus Afrikos santykius su Vakarais.
Geriau ginkluoti nei sąjungininkai
Antroji priežastis, kodėl Afrikos šalys taip vangiai remia Ukrainą, yra dėl skirtingo požiūrio į šiuolaikinę geopolitiką.
Daugelis Afrikos šalių vyriausybių, šiuo metu besikreipiančių į Rusiją, įskaitant Malį, Etiopiją ir Ugandą, už savo politinį išlikimą skolingos Rusijai.
Rusija yra pagrindinė ginklų tiekėja, ji taip pat teikė karinę paramą siųsdama samdinius, tarkime Wagnerio grupę. Būtent todėl daugelis Afrikos šalių susilaikė nuo JT balsavimo, smerkiančio Rusijos agresiją.
Remiantis Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto duomenimis, Rusija šiandien yra didžiausia ginklų eksportuotoja į Afriką. (Ukraina taip pat yra ginklų tiekėja kai kurioms Afrikos šalims, ypač Pietų Sudanui.) Pažymėtina, kad keli Afrikos lyderiai, turintys ilgametę Vakarų paramą, nedvejodami priima ir Rusijos karinę paramą.
Pavyzdžiui, su Vakarų parama Yoweri Museveni valdo Ugandą jau 38 metus, o Paulas Biya Kamerūną valdė 40 metų. Abu nėra patys geriausi šalių vadovai, bet savo valdžią užtikrina ginklais. Nors Jungtinės Valstijos moko Ugandos karius kovoti, bet ginklus Uganda perka iš Rusijos. Panašiai yra ir su Kamerūnu, kuris mėgaujasi Prancūzijos parama, bet 2022 m. balandį, netrukus po Rusijos invazijos į Ukrainą, pasirašė susitarimą dėl ginklų tiekimo su Maskva.
Tačiau kitose šalyse tai, ką Macronas vadina veidmainiavimu, labiau suprantama kaip nuovargis. Juk Afrika patyrė ir joje tebevyksta daug vietinių karų. Šaltojo karo metu daugelis Afrikos karų buvo Sovietų Sąjungos ir JAV mūšiai. Nors Vakarų valstybės vangiai tai pripažino, tų konfliktų palikimas, įskaitant Angolą, Mozambiką ir kitas šalis ir toliau meta ilgą šešėlį daugelyje žemyno dalių. Gali būti, kad šalys bijo palaikyti vieną ar kitą pusę, todėl renkasi visiškai nereaguoti.
Afrikos šalims išlikti neutralioms yra būtina išlikimo sąlyga, įsitikinę kai kurie politologai.Visgi neutralumas nereikia, kad viena ar kita šalis nemėgins tuo pasinaudoti. Tarkime Rusija jau pažadėjo plėsti ginklų tiekimą Afrikos šalims ir taip, neabejotinai, siekia nusipirkti jų ištikimybę.
Dabar daugelis aktyvistų ir demokratinių sluoksnių lyderių baiminasi, kad žemynas įžengia į kitą laikotarpį, kai užsienio valstybių pastangos įsigyti draugų Afrikos vyriausybėms reiks naują prasto vadovavimo erą.
Trūksta ramybės
Afrikos šalys turi unikalų požiūrį į Rusijos karą Ukrainoje. Užuot pakvietę daugiau jų prisijungti prie karo, Vakarų šalys galėtų pasinaudoti šia galimybe ir leisti afrikiečiams praktiškai pritaikyti pamokas, kurias jie išmoko kariaudami savo žemėje.
Afrikos Sąjunga paskelbė, kad vienas iš jos tikslų yra „nutildyti ginklus iki 2030 m.“, o Afrikos šalys turi vienus sudėtingiausių pasaulyje taikos ir saugumo mechanizmų, iš dalies dėl to, kad jie taip dažnai naudojami. Pavyzdžiui, Afrikos Sąjungos Taikos ir saugumo taryba yra nuolatinis sprendimus priimantis organas sąjungoje, o subregioninės organizacijos, tokios kaip Vakarų Afrikos valstybių ekonominė bendrija (ECOWAS), sukūrė savo taikos palaikymo ir kūrimo išankstinio įspėjimo pajėgumus.
Tiems, kurie dirbo su tokiomis institucijomis, kyla klausimas: „Kur yra taikdariai Ukrainoje? Be JT generalinio sekretoriaus, jie nemato daug įrodymų, kad pasaulio lyderiai ragintų deeskaluoti konfliktą. Ar konfliktas tarp Rusijos ir Vakarų nėra tai, ką turėtų spręsti tarptautinė diplomatija?
Iš tiesų, Afrikos šalys žino, kaip sunku baigti karus. Vien Rytų Afrikoje vyksta daug konfliktų: Etiopijoje, Somalyje, Pietų Sudane ir Sudane. Kai kurie iš jų itin žiaurūs: Etiopijos Tigray regione daugėja genocido įrodymų, o Sudano žmonės ir toliau kovoja dėl karinės chuntos nuvertimo, kai kitos šalys, įskaitant Rusiją, siūlo kariniam režimui karinę ir finansinę paramą.
Šie konfliktai paskatino Afrikos Sąjungos, Tarpvyriausybinės plėtros agentūros ir Rytų Afrikos bendrijos įsikišimą, jau nekalbant apie keletą dvišalių tarpininkavimo pastangų. Kai kurie iš šių karų siautėja ištisus dešimtmečius. Gal todėl nenuostabu, jog Afrika nenori įsitraukti į kalbas apie karą Ukrainoje. Jie turi savų karų ir nuo jų yra senokai pavargę.
Istorija primena Afrikos šalims, kad į konfliktą Ukrainoje reikia žiūrėti atsargiai ir įtariai vertinti teiginius apie draugystę. Daugeliui afrikiečių dabartinės Rusijos ir Vakarų uvertiūros nėra susijusios su draugyste.
Afrikiečiai mano, kad tiek Vakarai, tiek Rusija ketina naudoti Afriką kaip priemonę savo tikslams pasiekti. Autoritariniai lyderiai, tokie kaip Biya, gali gauti naudos iš bet kokio karo. Afrika nenori tapti auka (nors per grūdų tiekimo sutrikimus ir gali tokia tapti) ir nenori jokia forma įsitraukti į Rusijos ir Vakarų konfliktą, todėl ir tyli arba remia ginklus jiems tiekiančią Rusiją.
