Apie tai, už kokią Lietuvą kovojome ir kiek ano meto viltys atitinka šiandienę tikrovę, klausiame Kovo 11-osios akto signatarės Rasos Juknevičienės.
Sveikinu jus Kovo 11-osios proga. Esate Nepriklausomybė Akto signatarė, viena iš tų žmonių, kuri savo rankomis išvadavo mus iš sovietinės okupacijos. Džiaugiamės laisve, bet yra žmonių, kuriems ne visiems patinka šitos laisvės turinys ir net kai kurie signatarai kalba, kad „ne už tokią Lietuvą kovojome“. Jūs kovojote už tokią Lietuvą ar už kitokią?
Žinote, aš atsakysiu Aleksandro Abišalo žodžiais. Neseniai girdėjau jį atsakant į tą patį klausimą. Aleksandras tikrai labai daug prisidėjo prie tų visų tekstų, prie turinio Kovo 11-osios visų dokumentų, tai jis sako: kai manęs paklausia, ar tu tokios Lietuvos tikėjaisi, aš pasakau – tikrai ne. Nes ji yra daug geresnė, negu mes tikėjomės ir įsivaizdavome. Aš prisijungiu prie jo žodžių.
O kokią didžiausią problemą jūs matytumėte šiandien?
Problemos tokios, kokios visame pasaulyje. Ir tam tikros vidinės, ir žmonių nusiteikimas, matyčiau tą skepsį, netikėjimą, nepasitikėjimą, dar nesuvokimą, kaip mes čia gyvename šitoje Lietuvoje.
Tų problemų, tai visur daug: ar tai būtų Amerika, ar kiti, bet Lietuva yra tik tai kelio tam tikroje daly, tas kelias labai, labai ilgas. Turiu omenyje Kovo 11-osios kelią. Tai mums dar labai daug reikia dirbti, daryti, o mes gi ne vieną kartą ir atgal grįžinėjome, ir blaškėmės, ir panašiai.
Bet reiktų pripažinti, kad Lietuva išsiskiria vienu atžvilgiu – masinė migracija Lietuvoje yra viena didžiausių pasaulyje ir Europoje. Kaip jūs manote, ar tai didžiulė valstybės problema, ar tai vis dėlto yra saldus laisvės vaisius žmonėms pasirinkti, kur jiems gyventi ir dirbti?
Ir tas, ir tas. Kai dėl to mane kaltino ir puolė vienoje Kremliaus propragandinėje laidoje, ten buvau papuolusi, tai aš jiems sakiau, kad, žiūrėkite, mes įstojome į Europos Sąjungą (ES) ir dabar ES yra mūsų namai. Nėra sienų ir žmonės laisvi rinktis, mes gi svajojome iki 1990 metų, kol buvo geležinė uždanga, išvažiuoti kur nors į užsienį. Tada tai būtų visi išvažiavę, jeigu kas nors būtų atidaręs sieną kelioms dienoms.
Bet paradoksas – dabar masiškai išvažiuoja.
O dabar išvažiuoja dėl to, kad, aišku, gyvenimo skirtumai nevienodi. Aišku, Lenkija didesnė, bet lenkų irgi labai daug išvažiavo, estai turi šalia Suomiją, kur važiuoja dirbti savaitei, grįžta savaitgalį namo. Irgi daug dirba.
Na, bet Slovakijoje, Čekijoje nėra tokios masinės emigracijos, nors valstybės panašios.
Vis tiek išvažiuojančių yra daug ir ekonomika panaši. Galbūt tai yra lietuvių judrumo klausimas. Juk lietuviai nuo XIX a. pabaigos buvo judrūs, linkę išvažiuoti. Žiūrėkit, viena banga į Ameriką, gali sutikti ten, kita banga į Ameriką. Aišku, viena prievartinė, bet labai buvo daug tų ekonominių migrantų.
Tai, aišku, aš negaliu sakyti, kad tai yra viskas tik į gerą. Nors, pavyzdžiui, sugrįžę žmonės ir vairuoja padoriau, mandagiau.
Su jumis ginčytųsi Andrius Užkalnis apie vairavimą, grįžusių į Lietuvą.
Na, dabar dar jaučiasi skirtumai, bet aš tikrai prisimenu prieš 10 metų, kai nuo Šeškinės kalno bandydavau įsukti į kitą juostą ir niekas nepraleisdavo, o dabar praktiškai nereikia nieko prašyti – sustoja žmonės ir praleidžia.
Bet jeigu iš esmės kalbant apie emigraciją, aišku, kad tai yra iššūkis Lietuvai, mažai tautai kaip mūsų. Tikra iššūkis. Ir čia matau tik vieną kelią: kuo spartesnis tas ekonominių skirtumų sumažėjimas, atlyginimai, kiti dalykai, kad žmonės galėtų čia dirbti ir uždirbti.
