Tad ar sulauksime Europoje antro pabėgėlių antplūdžio, kuriuo mums grasina Erdoganas? Ar nauji Maskvos nesutarimai su Ankara gali sukelti ginkluotą dviejų valstybių konfliktą? Ką tokiu atveju darys NATO? Apie tai studijoje kalbėjome su politologu Tomu Janeliūnu.
Dėl besitęsiančių kovų Sirijos šiaurės Idlibo provincijoje aštrėja santykiai tarp Rusijos, kuri remia Sirijos režimą, ir Turkijos. Kaip jūs manote, ar šis konfliktas gali peraugti į kažką rimtesnio? Koks būtų tolesnių santykių tarp Rusijos ir Turkijos geriausias ir blogiausias scenarijus?
Čia klausimas, kam geriausias ir kam blogiausias. Karas tikriausiai nėra nei vienai pusei trokštamas rezultatas ir iš tikrųjų nei turkai, nei rusai nenori įsivelti į tiesioginius mūšius.
Dabartinė situacija, kad, be abejo, nepatenkinti yra ir vieni, ir kiti. Kalba apie tai, kad pažeidžia tuos susitarimus, kurie buvo pasiekti 2018 metais Sočyje dėl to, kaip užtikrins Idlibo kontrolę, bet aišku, kad iš tikrųjų nepasitenkinimo yra daug. Kol kas Turkijos pusė demonstruoja tokius raumenis prieš Sirijos karines pajėgas. Greičiausiai, tuo ir baigsis. Ypač matysime po Recepo Tayyipo Erdogano Erdogano ir Vladimiro Putino susitikimo kovo 5 dieną.
Ar gali atsitikti taip, kad NATO sąjungininkai bus priversti ginti Erdoganą, kaip jis pats norėtų, kovoti už Turkijos diktatorių, kuris naikina kurdus pačioje Turkijoje ir Sirijoje, kuris nori, kad jį gintų sąjungininkai?
Aš manau, kad Erdoganas be abejo norėtų įtraukti į šitą konfliktą daugiau bent jau politinės paramos. Kalbėti apie kažkokią karinę paramą turbūt per anksti, juo labiau veiksmai vyksta ne Turkijos teritorijoje, tai niekaip kol kas nepakanka į NATO 5 straipsnį, bet galimybė turėti tokį papildomą politinį spaudimą savo pusėje prieš tą pačią Rusiją, be abejo, Erdoganui būtų labai reikalinga. Ir dėl to, aš manau, jis kelia tokią sumaištį tos pačios Europos Sąjungos ir NATO atžvilgiu.
Kas yra teisus: ar ta nominaliai teisėta Sirijos vyriausybė, ar Turkija, kuri pažeidžia jos teritorinį vientisumą ir naikina kurdus, gyvenančius Sirijoje?
Matyt, net ir Sirijos valdžia supranta, kad ji nėra pilnateisė šeimininkė Sirijos teritorijoje, kaip mes ją esame įpratę laikyti. Susitarimai tarp Rusijos ir Turkijos bene svarbesni, nes tai yra konkrečios karinės jėgos, kurios užtikrina tą pasienio zonų saugumą taip, kaip jos supranta. Ir būtent dėl Sirijos noro šiek tiek įsitvirtinti labiau Idlibo provincijoje ir kilo šitas paskutinis toks intensyvesnis susidūrimas.
Kol kas ne Sirijos vyriausybė, ne Bašaras al-Asadas sprendžia, kaip reikėtų tvarkytis tose pasienio teritorijose, besiribojančiose su Turkija.
O susitarti, jūsų manymu, jiems pavyks?
Aš manau, kad pavyks vienaip ar kitaip, nes pernelyg daug neigiamų pasekmių būtų tiek vienai, tiek kitai šaliai, jeigu konfliktas įsipliekstų dar labiau.
Europos Sąjungos diplomatijos vadovas Josepas Borrellis vyksta į Turkiją, kur ketina tartis su Erdoganu, kuris perspėjo, kad vėl leis pabėgėlių bangas į Europos Sąjungą tuo atveju, jeigu Europa neduos jam to, ko jis nori. Kaip manote, ar realus toks scenarijus dėl naujos pabėgėlių bangos?
Tai yra tipinis šantažo instrumentas. Be abejo, matome, kad ties Graikijos ir Turkijos siena didėja tų pabėgėlių srautas. Iš tikrųjų gali sukelti daug nemalonumų, visų pirma, Graikijai, o paskui jau ir likusioms Europos Sąjungos šalims.
Greičiausiai, Erdoganas nori, be abejo, pinigų. Matyt, gal iš tikrųjų yra nepatenkintas tuo, kaip Europos Sąjunga vykdo tuos įsipareigojimus dėl neva 6 milijardų. Turbūt nori pinigų, bet, matyt, nori ir tokio politinio vėlgi įsitraukimo į Turkijos pusę, kad galėtų galbūt savo interesus tarptautiniu lygiu išsakyti Rusijai ir sustiprinti savo pozicijas savo šalies viduje.
Visą pokalbį su politologu Tomu Janeliūnu kviečiame žiūrėti vaizdo siužete.
