Apie visa tai – išskirtiniame naujienų portalo tv3.lt vyr. redaktoriaus Artūro Anužio interviu su premjere Ingrida Šimonyte.
Bene svarbiausia tema šiais metais – su gynyba susiję klausimai. Turbūt pamenate, kai jūsų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis išstojo ir pasakė, kad Lietuvai gresia egzistencinė grėsmė iš Rusijos. Sakykite, kodėl bent iš šono vertinant atrodo, jog nebuvo visiškai rimtai pažiūrėta į šį įspėjimą – tai neatsispindėjo nei biudžete, kuriame smarkiai paaugtų išlaidos gynybai, nei kažkur kitur.
Žiūrėkite – Rusija yra egzistencinė grėsmė Lietuvai šimtus metų. Tai nėra nieko naujo. Klausimas yra šiek tiek kitas.
Ką pasakė partijos pirmininkas – reikia vertinti pokyčius, kurie įvyko per šiuos metus. Ir didelė dalis pokyčių, ar bent jau tendencijų, neatrodo mums labai palankios. Viena vertus, tie kritikai kurie sako, kad G. Landsbergis galėtų pasidėti ant nusiraminimo kėdutės yra teisūs ta prasme, kad Lietuvos saugumo garantijos niekada nebuvo tokios stiprios kaip dabar. Tai yra tiesa.
NATO nebėra diskusijos, ar Rusija yra grėsmė, tai yra užfiksuota strateginiuose dokumentuose. Mes turime naujus gynybos planus, turime Vokietijos planus dislokuoti brigadą, dėl ko dar prieš pusę metų virė ginčai, kam Jums to reikia, brigada atvažiuos per penkioliką dienų, jei kas nors atsitiktų. Tuomet diskutavome, ar mums reikia dislokacijos Lietuvoje – dalis politikų to siekė labai aktyviai, kiti buvo labiau linkę sutikti su minkštesniais variantais. Dabar šito ginčo nebėra, todėl, kad situacija pasikeitė. Ir manau, kad ne vienas žmogus situaciją vertina kaip pasikeitusią, deja, ne palankiausia linkme.
Tai, kad Rusija paskelbė, jog yra pasirengusi ilgalaikei priešstatai su NATO, kad stiprins pajėgumus Vakarų apygardoje, kas iš esmės reiškia mūsų valstybės rytus – tai Rusijos buvo paskelbta tuo metu, kai atrodė, kad Ukrainos sėkminga kova mūšio lauke nulems, jog Rusijai tai padaryti bus be galo sunku ir užims nežinia kiek laiko. O gal išvis niekada nebus padaryta. Dabar matome, kad kovos įstrigo, karas nepasibaigs 2023 metais, taip kaip buvo tikimasi. Ateinančiais metais bus didelis paramos, didžiulės pagalbos poreikis. Mums dėl to lengviau nebus.
Todėl, nors ir gavome labai daug saugumo garantijų, kurių neturėjome prieš kokius 5 metus, vis dėlto turime ne atsipalaiduoti, o padaryti dar daugiau, kad mūsų saugumą sustiprintume dar daugiau. Aš nematau pasikeitusio naratyvo, naujai atsiradusių dalykų. Bet gerai yra tai, kad nematau ir labai didelių ginčų dėl to.
Ponas Landsbergis sako – didinkime biudžetą iš karto. Bet šiame biudžeto plane tai neatsispindi.
Ką reiškia neatsispindi? Jūs tiesiog kartojate kritikų vartojamas klišes.
Bet pasakykite prašau – kieno dėka biudžete atsirado papildomos lėšos, skirtos karinei infrastruktūrai ir kariniam mobilumui? Atsirado dėka vyriausybės pasiūlymo nustatyti bankams solidarumo mokestį ir jį visą skirti gynybai – kas yra 500 mln. eurų per dviejų metų laikotarpį. Tai yra didžiuliai pinigai, kurių antraip nebūtų buvę skirta gynybai – nebent skolą dar daugiau didinant, ką siūlo ponia Blinkevičiūtė arba kiti. Sako – išleiskit obligacijas, pasiskolinkit daugiau.
Ar skolintis per obligacijas ar dar kažkaip – tai yra tas pats. Lietuvai reikia tvarių finansinių finansavimo šaltinių.
Bet bankų mokestis yra ne tai...
Taip, nes jis pasibaigs 2025 metais. Dabar 2024 metų eigoje turime kalbėti ir susitarti, kas uždengs šitą sumažėjimą, kuris atsiras, kai pasibaigs bankų solidarumo mokestis.
O mes neprarasime vienerių metų pasirengimui? Visi šneka, kad tos grėsmės gali būti ir po dviejų ir po penkerių metų.
Aš nenoriu sakyti, ar po dviejų, ar po penkių, ar po dešimties, ar po dvidešimt penkerių metu. Klausimas yra, ką realistiškai galima padaryti per vienerius metus.
Man atrodo, kad 2024 m. uždaviniai, kurie yra numatyti krašto apsaugos sistemai, pirmiausiai ruošiantis Vokietijos brigados atėjimui, bet taip pat stiprinant ir savo pajėgumus, priimant šauktinių reformą. Tai jau yra pakankami uždaviniai 2024 metams. Didesnis klausimas – ką mes darysime 2025 metais. Kaip tuos darbus tęsime, kaip juos plėsime. Tai yra ir divizijos klausimas ir kiti klausimai, kurie taip pat turės būti atsakyti. Tada jau nebelikus bankų solidarumo įnašo, turėtų atsirasti kiti finansavimo šaltiniai, bet ne skola. Tų pinigų reikės ne tik 2025, bet ir 2026, 2027 metais ir vėliau.
Tie patys kritikai sako, kad mes per lėtai ir per mažai rengiamės gynybai. Jūs sutinkate su tokia kritika? Ar mes galėtume padaryti daugiau?
Visada gali padaryti daugiau. Bet kai žmonės sako, kad daroma per lėtai ir per mažai, reikėtų paklausti – o kas yra per lėtai ir per mažai ir kas buvo padaryta praeityje, kad padarytume bent tiek, kiek turime dabar. Didžiausias investicijų į krašto saugumą padidinimas buvo po Rusijos invazijos, tai yra praėjusiais metais. Kuomet vyriausybės siūlomas procentas krašto apsaugos finansavimui buvo padidintas nuo 2 iki 2,5 proc.
Kadangi BVP augo labai sparčiai, tai tas finansavimo padidėjimas buvo labai didelis. Infrastruktūra vis tiek statosi kurį laiką, kad ir kaip žiūrėtume, akimirksniu nepastatysi. AŠ irgi norėčiau, kad mes turėtume viską – ir tankų brigadą būtume turėję prieš 10 metų. Bet mes to neturėjome. Todėl didelę dalį tų darbų per šiuos metus ir darome.
Ekonomistai ir finansininkai sako, kad biudžetas yra rinkiminis. Tokia yra realybė. Daug išlaidų yra socialinėms reikmėms – socialinėms išmokoms skiriamas beveik milijardas, o krašto gynybai tiek neauga. Nors atrodo, kad krašto gynyba turėtų būti pagrindinis prioritetas.
Finansavimas krašto gynybai per visą kadenciją padidėjo dvigubai. Kas nors gal ir pasakys, kad tai nepakankama – reikėjo dvigubai ar penkiagubai.
Visada yra tas pats klausimas – kiek mes galime skolintis? Kai tie patys žmonės kalba, kiek mes visko galime daryti, pradeda atrodyti, lyg galime skolintis be galo.
Mes skolintis galime tiek, kiek mums leidžia Mastrichto kriterijus, o skolintis turime tiek, kiek tai yra protinga atsižvelgiant į tai, kad skolos yra labai pabrangusios, lyginant su 2020 ar 2021 m. Tai pirmas dalykas.
O kitas dalykas – socialinių išmokų indeksavimas yra toks, koks yra numatytas įstatymuose. Ir tų išmokų, kurios yra įvairių bazinių dydžių – vaiko pinigai, valstybės remiamos pajamos ir pensijų indeksavimo taip pat.
Taip, tai yra didelė suma, nes tas indeksavimas remiasi kainų augimo rodikliais, kurie pastaraisiais metais buvo gana dideli ir darbo užmokesčio augimu, kuris pastaraisiais metais buvo gana didelis. Absoliučios sumos yra labai didelės, tačiau politikos tuose sprendimuose – mažai. Čia yra tiesiog tai, kas parašyta įstatyme – tam biudžete atidėti pinigai.
Politiniai sprendimai biudžete yra du. Pirmas yra gynybos susitarimo įgyvendinimas – kas yra partijų sutartas 2,52 proc., plius karinė infrastruktūra ir mobilumas, finansuojamas bankų solidarumo mokesčio. Ir švietimo susitarimas – kuris ateinančių metų biudžete labai brangiai kainavo. Bet tie patys kritikai pasakytų, kad tam yra numatyta per mažai pinigų, nes jie rėmė pono Navicko protestą, kuris reikalavo daugiau, negu buvo sutarta nacionaliniame susitarime.
O politika, premjere, netrukdo gynybos klausimais? Pavyzdžiui, G. Landsbergis pasako, kad yra didelė grėsmė ir prezidentas, užuot tai parėmęs atsako, kad reiktų nusiraminti.
Politikoje yra visokiausių dalykų – kartais būna ir matymo, žiūros kampų skirtumų. Kartais yra asmeninių nuostatų. Kartais yra konkurencijos, dar kažkokių dalykų. Bet manau, kad dienų gale, kai ta diskusija tęsiasi, ji nerodo labai didelių skirtumų, išskyrus labai marginalinius politikus, kurie pasakytų, kad nieko nereikia, viskas yra gerai.
Bet jie visada tą sakė – ir tada, kai Rusija Krymą užėmė. Ir jie tą patį sakys per amžius amžinuosius – nes jiems tai arba nėra prioritetas, arba jie vykdo kitą programą.
Visi sutaria, kad reikia stiprinti gynybą, numatyti didesnį finansavimą krašto apsaugai negu 2,52 proc. nuo BVP, sutarto politinių partijų.
Pagrindinis išminties reikalaujantis klausimas bus sutarti, kaip reikės tą padaryti – labai lengva pritarti išlaidoms, pritarti pajamoms nėra taip lengva.
Kai prezidentas sako viena, po to didžiausios valdančiosios partijos pirmininkas sako kita, tai tada žmonėms kyla klausimas, ką daryti. Ar galima sakyti, kad įvairiausios prezidento pastabos jums, tiek jūsų pastabos jam rodo tam tikrą politinę konkurenciją?
Na, turbūt, kad tai yra natūrali politinė konkurencija, nes taip jau yra, jog užimant pareigas, kurios yra labiau susijusios su Lietuvos atstovavimu užsienyje ir užsienio politika, vis tiek labai norisi būti aktyviam vidaus politikoje, nes rinkėjai tave renka čia. Dėl to kažkodėl prezidentui atrodo, kad svarbu dalyvauti diskutuojant apie tai, kokios turėtų būti pensijos ar kiti panašūs dalykai.
Kai prezidentas skaitė savo metinį pranešimą šių metų birželio mėnesį, ten buvo labai aiškios dvi dalys: viena skirta užsienio politikai ir saugumui, kur nesiginčyčiau dėl nė vieno žodžio, bet kita dalis, kuri susijusi su vidaus politika, buvo išsami, buvo išsakyta daug priekaištų Vyriausybei, tai turbūt yra labai lengva žerti Vyriausybei priekaištus, kai pačiam nereikia prisiimti atsakomybės už tuos darbus.
Tiems žmonėms, kuriems reikia prisiimti atsakomybę už darbus, juos padaryti, tada numatyti lėšas, padaryti, suplanuoti, švaistytis kažkokiais pažadais ar įsipareigojimais, netgi kažkokia labai didele kritika, kad kažkas kažko nedaro, na, yra daug mažiau pagundų. Tu žinai racionaliai, per kiek laiko, kokie dalykai gali būti padaryti, o kokie negali.
O kiek įtakos jūsų ir prezidento santykiams daro prezidento rinkimai? Nes jūs politiniai konkurentai. Ar dar tai nesijaučia?
Ta rinkiminė kampanija jautėsi visą laiką, kadangi buvo aišku, nežinau, ar buvo daug abejojančių, kad prezidentas sieks antros kadencijos. Na, paprastai, kai prasideda pirmoji tavo kadencija ir tu apsisprendi siekti antros kadencijos, tai visa tavo veikla yra daugiau mažiau rinkiminė kampanija.
Tos kritikos Vyriausybei buvo per visus šiuos metus, kiek Vyriausybė dirba. Be to, ir buvusiai Vyriausybei teko tos kritikos. Tai aš čia nematyčiau kažko, ko politikoje nebūna.
Prezidento konkrečiai rinkiminė kampanija, tai yra apie tai, kaip mes matome prezidento instituciją, kaip mes matome prezidento atsakomybę pagal Konstituciją ir kas galėtų būti kitaip ar kažkodėl privalo būti taip, kaip yra dabar, manau, kad apie tai turėsime padiskutuoti per debatus.
Kai kalbame apie prezidento rinkimus, tai turbūt dalis partiečių nesitikėjo, kad jūs eisite į prezidento rinkimus, nes galvojo, kad iš premjero pozicijos nepatogu eiti į prezidento rinkimus. Dalis partiečių netgi planavo iškelti savo kandidatūrą partijos viduje, tačiau to nepadarė, kai jūs tą padarėte. Ką tai rodo, premjere, nėra sveikos atmosferos partijoje? Išsigando dalis žmonių?
Visos kandidatūros buvo iškeltos pačios partijos, juk ne patys žmonės kėlė savo kandidatūras, o kėlė bendruomenės ir partijų skyriai.
Ir atsisakė po to.
Tai čia jau ne man yra klausimas, kodėl kiti atsisakė. Aš buvau visiškai pasiruošusi dalyvauti partijos rinkimuose, jei tokie būtų vykę, taip, kaip vyko 2018 metais. Tikrai nemačiau jokios problemos padiskutuoti kai kuriais klausimais ir su savo kolegomis, nes mes sutariame turbūt 95 proc. klausimų ir yra kokie 5 proc. klausimų, kuriais būtų galima padiskutuoti, pavyzdžiui, apie žmogaus teises, kuris yra svarbus prezidento veiklos aspektas.
Tai buvo jų sprendimas atsiimti savo kandidatūrą ir dalyvauti pirminiuose rinkimuose. Tikrai to niekas nei reikalavo, nei aš tikėjausi, kad taip atsitiks.
Dažniausiai į prezidento rinkimus eiti būnant premjeru yra nedėkinga. Kaip manote, pavyks jums patekti į antrą turą, ar ne? Nes paskutinės apklausos rodo ką kitą.
Apklausos rodo daug įvairių dalykų, paskui paprastai, kai vyksta rinkimai, būna daug įvairių diskusijų, kaip čia buvo, kad apklausos kažkaip rodė kitaip, negu, kad atsitiko. Tai to man irgi teko per savo karjerą nemažai matyti. Ir mes tikrai tą pamatysime, kai žinosime visus kandidatus, kai žinosime, kas ką atstovauja, kieno kokios yra politinės linijos, kiek yra kairės kandidatų, kiek atsiras dar galbūt dešinės kandidatų, aš šito irgi nežinau, kiek mes turime tą pačią darbotvarkę, kiek skirtingas darbotvarkes. Tai tada galbūt jau tie, kurie daro apklausas, daro vertinimus, galės kažkaip daryti korektiškesnius vertinimus, nes dabar, manau, mes dar nelabai žinome kandidatų iki galo. Tai visiškai neišgyvenu dėl to, ką rodo kokios apklausos, nes aš tiesiog dirbu savo darbą.
Prezidento pareiškimas, kad valdantieji, turbūt ir jūs, kai buvo Vytauto Gapšio apkalta ir leista jam likti Seimo nariu, prezidentas pareiškė, kad neva valdantieji turėjo kažkokį susitarimą. Ar čia jau irgi rinkimų kova?
Čia kalbant apie tą gėdos jausmą, tai man taip pat gėda, kad prezidentas švaistosi kaltinimais, kurių jis negali niekuo pagrįsti. Nes man nežinomi jokie susitarimai ir dar daugiau, man yra žinomas labai paprastas dalykas, kad tam, kad apkalta pavyktų, turi dalyvauti 85 Seimo nariai.
Tai prezidentas turbūt moka skaičiuoti pakankamai gerai ir žino, kad valdančioji dauguma tiek narių tiesiog neturi. Apkalta negali pavykti be opozicijos dalyvavimo.Bet kažkodėl opozicijai jis klausimų neturi. Neturi klausimų net tai opozicijai, kuri pažadėjo paremti apkaltą, vienok žinomai žinoma, kad tarkime kiek ten žmonių dalyvavo dėl balsavimo apkaltos, aš nesiimsiu spekuliuoti, čia tegul žurnalistai savo tyrimus daro, bet pasisakinėjo proceso metu prieš apkaltą tarkime, kai kurių partijų atstovai, kurių vadovai sakė, kad apkaltą palaikys. Tai kaip jis įsivaizduoja apkalta pavykstant, jei opozicija nedalyvauja. Tai aritmetiškai neįmanoma. Bet kažkodėl jam atrodo, kad susitarimai buvo valdančiosios daugumos pusėje, gal susitarimai buvo kažkur kitur.
Man atrodo, kad nereikėtų šito kaltinimo, kad nereikėtų šito murkdymo purve, kur kažkas dabar turi aiškinti, kad yra ne kupranugaris ir kodėl nepavyko ta apkalta, tikiuosi, kad Seimas pavasario sesijoje priims Statuto pataisas ir numatys, kad balsavimas dėl apkaltos nėra slaptas. Tada niekam nereikės nieko kaltinti ir nereikės už nugaros slėptis.
Tekstą parengė Aleksandras Znamerovskis.
Visą interviu su premjere Ingrida Šimonyte žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
