„Sėdėjome dykumoje prie laužo, aplink buvo visiška tyla, tik būgnai ir žvaigždės virš galvos. Tuo momentu labai aiškiai supratau, kad aš nebesu įsitempęs. Aš esu vidury Sacharos, pirmą kartą gyvenime kelionėje vienas, ir man ramu. Pagalvojau – jeigu galiu būti čia, galiu visur“, – sako jis.
Nerimavo ne dėl Maroko, o dėl to, kad reikės būti be savo žmonių
Iki šios kelionės Mindaugas visada keliavo su šeima ar artimiausiais draugais. „Tai buvo mano saugumo zona – tu važiuoji su savais, turi žmogų, kuris tave pažįsta, gali susitarti, pasidalinti sprendimais. Šįkart važiavau be jų. Ir čia buvo tikroji baimė“, – pasakoja jis.
Vyras neslepia, kad sprendimas važiuoti vienam neatrodė lengvas. „Buvo labai konkretūs klausimai galvoje: ar neprapulsiu tarp žmonių, kurių nepažįstu? Ar nesijausiu svetimas? Ar nebus taip, kad visi turi daugiau patirties, daugiau keliavę, o aš čia naujokas, pirmą kartą Afrikoje?,“ – sako Mindaugas.
Pasak jo, būtent šita socialinė baimė – o ne šalies saugumas – iš pradžių atrodė didžiausia. „Iš kelių žmonių dar prieš kelionę buvau girdėjęs standartinį „žiūrėk, Maroke nesaugu“. Bet man nuoširdžiai didesnė įtampa buvo visai ne apie tai. Aš labiausiai galvojau apie tai, kaip aš pats jausiuosi be artimųjų“.
„Kelionių akademijos“ egzotinių kelionių ekspertė Igna Grinė sako, kad solo kelionės šiandien tampa vis populiaresnės ir į jas vyksta ne tik tie, kurie neturi, su kuo keliauti: „Matome labai aiškiai: vis dažniau keliaujama taip, kaip keliavo Mindaugas – žmogus atvyksta vienas, be savo draugų ar šeimos, bet jungiasi prie aiškiai suplanuotos kelionės su grupe ir vadovu. Tai yra dvigubas saugumo tinklas. Tu turi laisvę būti „aš pats“, bet nesi paliktas vienas su visais sprendimais nepažįstamoje aplinkoje. Ir būtent toks modelis daugeliui tampa pirmu žingsniu į keliones, kuriose jie pagaliau pasijunta drąsūs.“
Marokas pasirodė visai ne toks, kokį buvo susikūręs galvoje
Mindaugas pasakoja, kad kelionė prasidėjo Marakeše. Mieste, kuris daugeliui atrodo triukšmingas, chaotiškas ir „viskas vienu metu“, bet sako, kad pirmiausia pajuto ne stresą, o priėmimą.
„Pirmas įspūdis buvo stiprus: turgūs pilni žmonių, kvapų, spalvų, visi kažką siūlo, visi kažkur skuba. Bet labai greitai pajutau, kad čia nėra agresijos. Vietiniai klausia, iš kur esi, parodo kelią, šypsosi. Nebuvo nė vienos situacijos, kurioje realiai jausčiausi nesaugiai. Tiesą sakant, viskas pasirodė daug šilčiau ir žmogiškiau, negu buvau įsivaizdavęs prieš važiuodamas“, – pasakoja jis.
Būtent tas įspūdis jam iš karto suardė stereotipą, kad „Marokas = pavojinga“. „Tai buvo pirmas kartas, kai supratau, kad dauguma mūsų baimių yra atneštos iš pasakojimų, o ne iš realybės. Aš atvažiavau su idėja, kad tai bus labai „kitokia“, gal net sudėtinga šalis. O radau vietą, kur man iš esmės buvo gera.“
Kelionės lūžis – dykumoje
Labiausiai Mindaugui įsiminė ne miestas, o dykuma: „Į stovyklavietę giliai dykumoje važiavome džipais, nes autobusas ten paprasčiausiai nenuriedėtų. Aplink – tik kopos ir horizontas. Vakarėjant išjojome kupranugariais palydėti saulės. Buvo visiškai tyla, nebuvo jokio miesto garso. Atrodė kaip scena iš filmo, tik kad tu esi joje“, – prisimena jis.
Būtent ten, vakare prie laužo, atėjo tas vidinis lūžis. „Sėdėjome po žvaigždėmis, vietiniai grojo būgnais, ir kažkur tuo metu aš pajutau labai aiškų dalyką – aš jau nebesu tas žmogus, kuris išvažiavo iš Lietuvos galvodamas „o kas, jeigu man bus per sunku?“. To klausimo nebeliko. Likęs buvo kitas: „kur aš važiuosiu toliau?“.
Pasak jo, ta akimirka dykumoje buvo momentas, kai vienatvė kelionėje nustojo atrodyti kaip rizika. „Iki tol „keliauti vienam“ man atrodė beveik sinonimas „būti vienam“. Dykumoje supratau, kad tai netiesa. Tu gali atvažiuoti be savo žmonių, bet nebūti paliktas. Yra grupė, yra vadovas, yra saugumo jausmas. Ir tuo pačiu yra tavo paties laisvė. Tai nėra vienišumas“.
Pasitikėjimas prasideda dar namuose
Mindaugas sako, kad nerimą labiausiai sumažino pasiruošimas dar prieš išvykstant: „Prieš kelionę detaliai peržiūrėjau programą: kur būsime, ką lankysime, kiek laiko kur praleisime. Perskaičiau apie kultūrą, papročius, orą, net tokius smulkius dalykus, pavyzdžiui, kaip mandagiai atsisakyti turguje, jei tau kažką siūlo. Tas pasiruošimas labai daug davė. Atvažiavęs jaučiausi ne patekęs į nežinomybę, o kaip žmogus, kuris supranta, kas vyksta“, – pasakoja jis.
Jo žodžiais, būtent tas žinojimas ir yra tikrasis saugumas kelionėje. „Saugumas nėra tik spyna viešbučio duryse. Saugumas yra tai, kad tu supranti aplinką ir nesi pririštas prie baimės scenarijų. Kai tu žinai, kas vyksta, galva nebesisuka aplink smulkmenas, ir atsiranda daug vietos patyrimui.“
Saugumas kelionėje nėra baimė – tai sąlyga nuotykiui
„Labai dažnai žmonės sako „aš bijau keliauti vienas“. Bet realybėje jie bijo ne pasaulio, o neapibrėžtumo“, – sako „Kelionių akademijos“ egzotinių kelionių ekspertė Igna Grinė.
Pasak jos, tai atsispindi ir tendencijose. „Mūsų apklausos duomenys labai aiškūs: 39 proc. lietuvių rinkdamiesi kelionės kryptį pirmiausia ieško saugumo ir komforto jausmo. Ne pigiausios kainos, ne trumpiausio skrydžio, o būtent aiškumo. 50 proc. apklaustųjų sako, kad svarbiausia yra patirtys ir vietos, kurias jie pamatys. Kaina pirmuoju kriterijumi tampa tik 36 proc. keliautojų. Kitaip tariant, žmonės nebėra linkę eiti „aklai, kaip bus, taip bus“. Jie nori žinoti, kas jų laukia – ir tada jau pasinerti į nuotykį.“
Ekspertės teigimu, saugumo jausmas kelionėje nėra priešingybė nuotykiui – jis dažnai yra nuotykio sąlyga. „Kai žmogus žino, kad maršrutas apgalvotas, kad juo rūpinasi patyręs vadovas, kad vietoje viskas sudėliota, smegenys nebesaugo tavęs nuo visko. Jos pagaliau leidžia tau patirti. Ir būtent tada gimsta tos akimirkos, kurias žmonės paskui vadina „gyvenimo kelione“.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
