Išgirdęs tokias išvadas padiktavusius pristatymus apie infekcinių ligų ir visuomenės sveikatos specialistų rengimą Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas situaciją įvardijo kaip keistą.
„Kai paruošiama 260 visuomenės sveikatos specialistų per metus, o iš jų sistemoje įsidarbina tik apie 22 proc., tai yra kažkas nenormalaus. Kai kitų specialybių – infektologų, terapeutų ir kitų regione su žiburiu nerasi. Kartais atrodo, kad pradedame ruošti specialistus, nors nelabai aišku, kur juos padėsime“, – trečiadienio posėdyje svarstė jis.
30 proc. infekcinių ligų gydytojų – pensinio amžiaus
Apžvelgdama dabartinę padėtį sveikatos apsaugos viceministrė Danguolė Jankauskienė pripažino, kad situacija dėl specialistų planavimo politikos gana sunkoka. Tačiau, pasak jos, pandemija jau spėjo stipriai pakoreguoti požiūrį, o ir Vyriausybės priemonių plane numatytas sveikatos specialistų rengimo valstybinio užsakymo formavimo tobulinimas.
Viceministrė konstatavo, kad labiausiai šiuo metu viskas stringa dėl to, kad kol kas neturima apskaičiuoto paslaugų poreikio pagal normalias planavimo metodikas. Ji pabrėžė, kad taip pat įtemptos diskusijos dėl rezidentūros vietų vyksta su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kurios siūlomi skaičiai SAM netenkina.
D. Jankauskienė pažymėjo, kad infekcinių ligų specialistų poreikis akivaizdus, mat šiuo metu turime virš 70 infekcinių ligų specialistų, kurie daugiausiai lokalizuojasi 5 regioninėse infekcinių ligų įstaigose.
„Pagal amžių netoli 30 proc. jų yra vyresni nei 65 m. amžiaus. Taigi poreikis tikrai auga. Kiekvienais metais naujų specialistų užsakoma netolygiai – tai 5, tai 4, tai 3. Praėjusiais metais jų buvo 5. Tai šitą poreikį ketiname kiek didinti, nes 5 regionams reikalingi infekcinių ligų žmonės, bet taip pat ir infekcinių ligų kontrolei, kur jau daugiau yra iš visuomenės sveikatos specialistų ruošiami žmonės“, – sakė ji.
Visuomenės sveikatos specialistai rinkoje neužsilaiko
Vis dėlto situacija dėl visuomenės sveikatos specialistų irgi sudėtinga. Kaip teigė Higienos instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro vadovė dr. Rolanda Valintėlienė, didžiausią nerimą kelia intensyvi darbuotojų kaita ir šios specialybės absolventų išėjimas dirbti į kitas sritis.
Kaip rodo Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų registras, bendras šių specialistų skaičius šalyje siekia apie 2000. Daugiau negu pusę jų sudaro visuomenės sveikatos biuruose dirbantys specialistai. Apie 22 proc. dirba nacionalinėse ir specializuotose visuomenės sveikatos institucijose.
Tačiau realybė tokia, kad per ketverius metus iš visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų pasitraukė net 37 proc. darbuotojų.
„Tai reiškia, ne tai kad jie keitė darbo vietą tarp skirtingų institucijų, kokių būtų arti 50 proc., bet apskritai pasitraukė iš šių institucijų. Taigi per metus išeina apie 140, t. y. apie 7 proc. žmonių. Didžiausia kaita vyksta ir trūkumas yra tarp darbingiausio ir didžiausią kvalifikaciją turinčių 35–55 m. amžiaus darbuotojų“, – sakė R. Valintėlienė.
Didžiąją daugumą šių specialistų rengia Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, kasmet jų baigia 250.
„Tačiau lyginant 2013 ir 2019 m. apskritai sumažėjo dirbančiųjų visuomenės sveikatos absolventų, padidėjo bedarbių, emigravusių dalis, bet liūdniausia tai, kad, nežiūrint to, kad jie dirba, jie nedirba visuomenės sveikatos sistemoje. Joje 2019 m. dirbo mažesnė dalis nei 2013 m. – 20 proc., taigi tik kas penktas absolventas dirba visuomenės sveikatos sistemoje.
Taigi, nežiūrint to, kad, atrodo, specialistų ruošiama pakankamai daug, jie visuomenės sveikatos darbo rinkoje neužsilaiko ir pasitraukia į gamybos, prekybos įmones, dalis eina į asmens sveikatos priežiūros įstaigas, apie trečdalis išeina visai į kitą sritį. Kodėl išeina? Kaip rodo kiekybiniai tyrimai, nurodoma, kad visuomenės sveikatos studijos nebuvo nuo pat pradžių labai aiškios, kita vertus, žmonės jų metu įgijo pakankamai plačias žinias, kurias gali pritaikyti kitose srityse“, – situaciją komentavo R. Valintėlienė.
Pasigedo kalbos apie epidemiologus
Ilgametę infekcinių ligų gydymo patirtį turintis ir likviduojant ne vieną pavojingos infekcijos protrūkį dalyvavęs gydytojas infektologas Alvydas Laiškonis nuolat pabrėžia, kad nei šios pandemijos, nei kitų ligų plitimo nepavyks valdyti neturint reikiamų specialistų.
Tačiau čia svarbūs ne tik infektologai, visuomenės sveikatos specialistai, bet ir epidemiologai, kurių Lietuva visai neberengia.
„Kas mane nustebino, kad visiškai nekalbama apie epidemiologų ruošimą, ką ne kartą akcentavau. Nes visuomenės sveikatos specialistas nėra epidemiologas. O jau daugiau nei 15 m. Lietuvoje panaikinta epidemiologo specialybė – jų neruošia nei Kauno, nei Vilniaus universitetai. O epidemiologas vis tik yra infekcinių ligų valdymo strategas. Tad man labai gaila, kad ši specialybė yra panaikinta. Ir, kaip matau, net nėra kalbama apie tai, kad būtų atkurta ši specialybė.
Nes dabar baigusių epidemiologijos kursą galime turbūt ant pirštų suskaičiuoti. Tuo metu visuomenės sveikatos specialistai per 4 studijų metus išklauso tik 120 val. epidemiologijos kursą. Tai kaip galima paruošti žmogų, kuris gali koreguoti visą epideminį procesą, kuris vykdo užkrečiamųjų ligų kontrolę, kuris gali analizę, tyrimus, specialiąją epidemiologiją atlikti?“ – kalbėjo jis.
Kartu jis pridūrė, kad dėl ne pagal specialybę dirbančių visuomenės sveikatos specialistų nėra ko stebėtis.
„Ką dirbant pats LSMU mačiau – daugiausiai į visuomenės sveikatos fakultetą stodavo tie žmonės, kurie niekur kitur neįstodavo ir jau nuo pirmo kurso dirbti toliau nenorėjo. Jie daugiausiai norėjo gauti diplomą, tą rodo ir pateikti duomenys, ir vėliau jie išeidavo į visai kitai sritis“, – teigė profesorius.
Siūlo pagalvoti apie konkrečias darbo vietas
Antrindamas kolegai prof. Vytautas Usonis pabrėžė, kad tai yra labai aktuali tema ir siūlė į ją pažiūrėti dar plačiau aiškinantis, kokia šiandien yra infekcinių ligų kontrolės sistema mūsų valstybėje.
„Paskutiniais dešimtmečiais užkrečiamųjų, infekcinių ligų epidemiologų darbas tarsi nunyko, nes gal įsivaizdavome, kad užkrečiamosios ligos – jau praeitas visuomenės etapas. Bet dabar labai aiškiai matome, kiek tai yra svarbu, kiek yra šiandien vietų COVID-19 situacijos valdyme, kur labai aiškiai trūksta būtent infekcinių ligų epidemiologo kompetencijų ir sprendimų.
Pratęsiant profesorių Laiškonį, tai aukštosios mokyklos ruoš specialistus, bet reikėtų numatyti, kur yra šių specialistų darbo vietos, kokia yra sistema ne tik visuomenės sveikatos plačiąją prasme. Gyvenimas rodo, kad turime grįžti prie infekcinių ligų kontrolės sistemos, turime ją peržiūrėti, visas jos grandis, įskaitant specialistų rengimą“, – komiteto posėdžio metu kalbėjo jis.
Kiekvienoje ligoninėje – po infekcinių ligų specialistą?
LSMU Infekcinių ligų klinikos vadovė prof. dr. Auksė Mickienė atkreipė dėmesį, kad infekcinių ligų specialistai būtini ne tik didžiuosiuose centruose, bet praverstų ir rajoninėse ligoninėse.
„Ką parodė pandemija, jei kiekvienoje didesnėje rajoninėje ligoninėje būtų po infekcinių ligų gydytojo etatą, tai būtų padėję susiorientuoti, kai reikėjo plėsti kovidinių ligonių gydymą ir pan.“, – pastebėjo specialistė.
Jai antrino ir VUL Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė prof. Ligita Jančorienė teigdama, kad jei ne epidemiologai, tai bent infekcinių ligų gydytojai padėtų regioninėms ligoninėms vykdyti infekcijų, antimikrobinių vaistų kontrolę, nes jos sunkiai su tuo susitvarko.
A. Mickienė kartu apgailestavo, kad norinčiųjų stoti į infekcinių ilgų gydytojo specialybę visada būdavo dvigubai daugiau nei gaunama valstybės finansuojamų vietų.
Savo ruožtu L. Jančorienė džiaugėsi, kad nors anksčiau pasitaikydavo metų, kai neįstodavo nė vienas žmogus, šiuo metu šios specialybės prestižas šiek tiek pakilo.
„Deja, ilgą laiką gaudavome ne daugiau kaip dvi vietas rezidentūroje, neturėjome nei patrauklių darbo vietų, nei atlyginimo. Dabar situacija kiek pasikeitusi, Vilniuje turime sąlygas, bent pandemijos metu ir atlyginimo klausimas labiau išspręstas, nors tai kol kas ir laikinas sprendimas. Tad prestižas kiek pakilo, bet keliamas naujas klausimas, kad rezidentūros studijos yra per trumpos, jos turėtų trukti ne mažiau 6 metų“, – pažymėjo ji.
Pandemija jau pakoregavo studijų programas
Komentuodama situaciją LSMU Visuomenės sveikatos fakulteto dekanė Ramunė Kalėdienė visų pirma paneigė anksčiau išsakytą mintį, kad visuomenės sveikatos specialybę jau iš pradžių renkasi nemotyvuoti žmonės.
„Tai jau sena, praeita situacija. Ši specialybė jau yra žinoma, stoja tikrai motyvuoti žmonės, kurie dažniausiai renkasi savo tolimesnį kelią – ar tapti sveikatos vadybos, ar gyvensenos, ar profesinės sveikatos specialistu“, – sakė profesorė.
Tai, kad dalis absolventų išeina dirbti į ligonių kasas, sveikatos priežiūros įstaigas ar tarptautinius projektus, universiteto atstovė įvardijo kaip privalumą. Anot jos, taip įvyksta dėl to, kad gaunamas labai platus išsilavinimas.
„Kritinė masė mūsų absolventų vis tiek dirba su sveikata susijusiose įstaigose. Bet norėčiau reaguoti į infekcinių ligų epidemiologijos poreikį. Čia tikrai labai pritariu, kad jeigu būtų infekcinių ligų kontrolės sistema, kur galėtų tie žmonės realiai dirbti pagal savo kvalifikaciją, tai jie ir rinktųsi tokias studijas“, – kalbėjo R. Kalėdienė.
Ji pažymėjo, kad reaguojant į pandemiją LSMU jau koregavo studijų programas, didelis dėmesys dabar skiriamas ir infekcinių ligų epidemiologijai, ir bendrai infekcinių ligų klinikai, su Vytauto Didžiojo universitetu pradėta programa, kur galima rengti duomenų stebėsenos specialistus.
„Ką mes galime dabar padaryti? Universitetai gali organizuoti kvalifikacijos tobulinimo kursus – infekcinių ligų epidemiologijos, duomenų analizės, stebėsenos srityje“, – sakė profesorė.
Epidemiologo specialybė neprestižinė
Savo ruožtu Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto prodekanas prof. Rimantas Stukas priminė, kad universiteto visuomenės sveikatos magistrantūros studijų programoje epidemiologijos šaka gal dešimt metų yra įteisinta. Tačiau ją iš įstojusiųjų pasirenka tik 2–3 asmenys.
„Studijos tikrai yra sunkios, tad nėra patrauklu. Kadangi visuomenės sveikatos bakalaurai, atlikdami profesinę praktiką, mato epidemiologo darbą, kad specialybė vis tik nėra šiandien prestižinė, patraukti rinktis“, – konstatavo jis.
Anot profesoriaus, galima būtų visą srautą magistrantų pervesti į šią šaką, bet jie to nenori. O baigę ir gerai paruošti jie verčiau darbo vietos ieškosi ten, kur yra geras užmokestis ir neina į sveikatos sistemą.
