Dėl milžiniškų eilių negalėdami patekti pas gydytojus valdiškose įstaigose pacientai jaučiasi vis labiau stumiami į privatininkų rankas. Sakytume, jokio skirtumo, kur gauti paslaugą, juk su siuntimu ji turėtų būti prieinama bet kurioje įstaigoje, kuri turi sudariusi sutartį su ligonių kasomis.
Taigi taip atitinkamą paslaugą žmogui teoriškai priklausytų gauti nemokamai (apmokant valstybės lėšomis). Vis tik pasitaiko įvairių istorijų, kai už iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) apmokamą paslaugą dar reikia prisimokėti. Įvairių pažeidimų dėl to yra užfiksavusi pati Valstybinė ligonių kasa (VLK).
Sotesnėmis darbo sąlygomis viliojami į šį sektorių juda ir gydytojai, pasirinkdami darbą privačioje įstaigoje jei ne pilnu etatu, tai dalimi jo. Pasak gydytojų organizacijų atstovų, taip susidaro užburtas ratas – dėl gydytojų deficito viešosiose įstaigose eilės toliau tik ilgėja, o pacientų nepasitenkinimas auga.
Atotrūkis vis didėja
Kaip portalą tv3.lt patikino Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) prezidentė Agnė Panavienė, gydytojų migracija į privatų sektorių yra gana didelė.
„Aišku, tai labai priklauso nuo specialybės, nes dalis jų yra nišinės, kur privačiame sektoriuje nėra daug darbo. Bet tose srityse, kur galima konsultuoti ambulatoriškai poliklinikoje, yra didelė migracija į privatų sektorių“, – sakė ji.
Pati klinikinį darbą puse etato viešojoje ir 0,4 etato privačioje gydymo įstaigoje dirbanti gydytoja teigė, kad dažniau savo aplinkoje susiduria su daline gydytojų migracija.
„Žmonės nedidele etato dalimi dirba valstybiniame sektoriuje, o tada papildomai – privačioje įstaigoje. Dirbant viešajame sektoriuje jaučiamas prasmės pojūtis, skolos valstybei atidavimas, lydi noras padėti žmonėms, o į privatų sektorių gydytojai ateina tam, kad galėtų tobulėti, užsidirbti ir oriai gyventi.
Ar yra tų, kurie visiškai išeina į privatų? Pati esu dermatologė ir šioje specialybėje yra labai daug žmonių, kurie visiškai išeina iš valstybinio sektoriaus. Aišku, kitose specialybėse tai gal nėra taip dažna, bet irgi daugėja, nes darbo sąlygos kuo toliau, tuo labiau ima skirtis“, – konstatavo A. Panavienė.
Kai kur į viešąją įstaigą patekti neįmanoma
Pasak jos, anksčiau tokio didelio atotrūkio nebuvo, tačiau dabar valstybinėms įstaigoms darosi labai sunku prisivyti privatų sektorių.
„Reikia suprasti, privati medicina įsigali vis labiau ir kai kuriuose miestuose situacija yra tokia, kad išvis neįmanoma žmogui papulti į valstybinę įstaigą, ligoninę ir lieka vienintelis variantas – nueiti bent į privačią įstaigą.
„Tose srityse, kur galima konsultuoti ambulatoriškai poliklinikoje, yra didelė migracija į privatų sektorių“, – kalbėjo A. Panavienė.
Žmonėms reikia pagalbos ir jie neturi pasirinkimo – jei valstybė patenkintų tą poreikį, žmonės galėtų gauti paslaugas, tai būtų siekiamybė, o tik tie, kurie gali sau leisti kažkokias papildomas paslaugas, eitų į privatų sektorių.
Bet dabar nėra patenkinamos net ir bazinės paslaugos, žmonės negauna paslaugų, neįmanoma sulaukti vizitų, eilės yra didžiulės, todėl jie paprasčiausiai neturi kitos išeities kaip eiti į privačias įstaigas ir (pri)mokėti už paslaugas iš savo kišenės“, – liūdną situaciją nupiešė JGA prezidentė.
Vilioja ne vien atlyginimas
Paklausta, kas pačius medikus verčia bėgti iš viešojo sektorius, pašnekovė tikino, kad atlyginimas nėra labiausiai viliojantis dalykas.
„Yra nemažai atvejų, kai žmonės keičia darbovietes ir išeina ten, kur moka net mažiau, bet yra patrauklios kitos sąlygos. Kalbu apie organizacinę kultūrą, pozityvius vadovus, kurie teikia konstruktyvų grįžtamąjį ryšį, su kuriais galima diskutuoti, kur skatinamas profesinis tobulėjimas, žmonės yra išleidžiami į įvairius mokymus, konferencijas, suteikiama galimybė dirbti su pažangia įranga. Tokie dalykai yra labai svarbūs.
Dažnai privačiose įstaigose yra skiriama daugiau dėmesio žmogiškųjų išteklių valdymui, gydytojo darbas yra vertinamas, jis kainuoja per brangiai, kad neefektyviai reguliuotume darbo valandas ar pacientų srautus. Jei yra motyvuojanti komanda, jauti, kad gali mokytis, tobulėti, jautiesi vertinamas ir laukiamas, tai ir norisi dirbti.
Be to, ką pati matau dirbdama valstybiniame sektoriuje, kad per dieną gali neatvykti ir 3, 5 pacientai. Privačiose įstaigose dedamos didelės pastangos, kad būtų kuo mažiau neatvykusių, gydytojams nereikėtų stebėtis ir laukti, ir visas darbo laikas būtų išnaudojamas kuo efektyviau“, – vardijo gydytoja.
Ji pridūrė, kad motyvuoja ir paskatos, kurios skatina gydytoją atvažiuoti dirbti net į kitą miestą – kuro kompensavimas ar nakvynės, maitinimo suteikimas ir pan.
Fiziškai nėra medikų
Savo ruožtu Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) valdybos pirmininkė Auristida Gerliakienė žėrė kritikos strėles į sveikatos politikų daržą, mat būtent jų neveiksnumas privedė prie to, ką turime dabar. Tuo metu privati medicina esą paversta tik atpirkimo ožiu.
„Žiūrint į dabartinę priešrinkiminę kampaniją, nė kiek ne mažiau nei dabartinė valdančioji koalicija visi anksčiau daugumoje buvę politikai yra atsakingi už šią situaciją. Tos visos problemos jiems labai gerai žinomos, bet jie nieko nepadarė, o dabar rado atpirkimo ožį – privatų sektorių.
Ir dabar per medijas kaip ir formuojama tokia nuomonė, kad dėl visko, kas yra blogai sveikatos sistemoje, atsakingas privatus sektorius, nes jis „susiurbia“ medikus ir tada nebelieka dirbančių. Tačiau jau 4 metus kalbu apie tai, kad trūksta specialistų, nors buvusi sveikatos apsaugos viceministrė atkakliai aiškino, kad gydytojų yra daugiau nei ES vidurkis, bet buvo atkreiptas dėmesys, kad skaičiuojama ne fiziniais asmenimis, o etatais ir tie duomenys neteisingi“, – teigė ji.
Pasak pašnekovės, faktiškai visos gydymo įstaigos turi vienokį ar kitokį medikų deficitą, kuris ypač ryškus kalbant apie slaugytojus. Ji pridūrė ne kartą kalbėjusi apie 4 sveikatos sistemą alinančius deficitus: jei neefektyviai medikų išnaudojamą laiką, finansavimą ir žinias (kvalifikaciją) pataisyti galima kad ir per metus, paruošti gydytoją užtrunka daugiau nei 10 metų.
„Problemas reikėjo spręsti dar prieš 12 metų. Tuo metu nebuvo strateginio planavimo, o dabar kaltas privatus sektorius, nes kažkur tie žmonės dingsta. Jų tiesiog nėra – fiziškai nėra, kam dirbti.
„Tos visos problemos politikams labai gerai žinomos, bet jie nieko nepadarė, o dabar rado atpirkimo ožį – privatų sektorių“, – sakė A. Gerliakienė.
Kita priežastis, kai fiziškai nėra kam dirbti, tada yra nenormalūs krūviai, kurie nėra reglamentuojami gydytojams, todėl jie dirba bet kiek. Tai yra nenormalu. Apskaičiuoti krūvius ir įvesti realių teisės aktų niekas nenori, nes supranta, kad tada žmonės galės dirbti normaliu krūviu po 1 etatą, tada eilės bus po ne vieną mėnesį ir 6, o metai, nes faktiškai nėra žmonių“, – dėstė A. Gerliakienė.
Kai kurių sričių gydytojų ypač daug dirba privačiai
Gydytojų stygiaus ir migracijos į privatų sektorių problemą akcentavo ne tik buvęs, bet ir pareigas pradėjęs eiti Santaros klinikų direktorius prof. Tomas Jovaiša. Pasak jo, klinikos galėtų padidinti tam tikrų paslaugų kiekius ir ligonių kasos būtų įsipareigojusios jas apmokėti, tačiau tam trūksta darbuotojų.
„Viešajame sektoriuje medikai dirba tam tikru krūviu, valstybė sveikatos priežiūros įstaigoms užsako tam tikrą skaičių konsultacijų, o norint, kad viešajame sektoriuje konsultacijų būtų daugiau, visų pirma, turėtų būti didesnis pačios valstybės užsakymas, skiriant atitinkamą finansavimą. Tai leistų sukurti papildomus etatus medikams, kurie ir galėtų teikti papildomas konsultacijas.
Žinoma, visuomet išliks svarbus klausimas dėl privataus sektoriaus konkurencingų atlyginimų, nes viešajam sektoriui žymiai sudėtingiau pritraukti ir išlaikyti žmones, esant ženkliam atlyginimų skirtumui“, – dėstė naujasis vadovas.
Tiesa, jis nurodė, kad privačiame sektoriuje dirba ne visi klinikų gydytojai: „Tai priklauso nuo to, ar konkreti specialybė privačiame sektoriuje yra paklausi, nes ne visos medicinos sritys gali būti pelningos. Kai kurių specialybių – kardiologijos ar radiologijos – dirbančiųjų privačiai yra didžiulis procentas.“
Finansavimas – vienas mažiausių Europos Sąjungoje
Dar viena daugelio linksniuojama priežastis – sveikatos sektoriaus finansavimas: „Jis yra vienas žemiausių Europos Sąjungoje, esame 4 nuo galo. Tai irgi rodo, kad žmonės, kurie galėtų gauti didesnes algas, atidirbę valdiškame sektoriuje, po to pusę etato ar visą vyksta į privačias gydymo įstaigas tam, kad užsidirbtų normalų atlyginimą.
Viešajame sektoriuje krūviai yra didesni, sąlygos prastesnės, atmosfera darbe pakankamai agresyvi ir tie, kurie šito nenori patirti, nes tai visiškai nesprendžiami dalykai, keliauja į privatų sektorių, kur krūviai mažesni, darbo sąlygos geresnės, aparatūra ir priemonės, įranga – viskas yra. Visa tai yra tik pasekmė to, ko ilgą laiką politikai nesprendė. O dabar jie visą kaltę verčia tai sričiai, kuri kaip tik pavaduoja viešąjį sektorių ir nukrauna“, – vardijo A. Gerliakienė.
Ji atkreipė dėmesį ir į tai, kad esą patys pacientai nebesirenka valdiškų įstaigų: „Taip yra dėl to, kad reikia laukti, dažnai yra šiurkštus aptarnavimas, nes medikai yra pervargę dėl krūvių, trūksta kokybės, yra klaidos ir visa kita.“
Į pastebėjimą, kad privačias įstaigas rinktis gali tie, kurie turi didesnę piniginę, pašnekovė teigė, jog tuo irgi linkstama manipuliuoti. „Kad negali mokėti iš savo kišenės, nėra tokio dalyko, jei žmogui yra mirties ar gyvybės klausimas, tada yra nesvarbu. Jaučiu tam tikrą spekuliaciją, kad pas mus yra vargdieniai ir ne vargdieniai“, – nuomonę dėstė LMS atstovė.
Pagelbėtų papildomas draudimas?
Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos tarybos (LGVST) pirmininkas, Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovas Darius Steponkus teigė, kad medikų migracija iš vieno sektoriaus į kitą (tiek iš privataus į viešąjį) – visiškai įprasta praktika, tačiau pacientai susiduria su viena blogybe.
„Gerai, kad medikas gali rinktis, kur jam save geriau realizuoti, o pacientui pasirinkti, kur geriau ir priimtiniau gauti paslaugas – ar tai būtų viešas, ar privatus sektorius. Nemanau, kad toks pasirinkimas yra blogai, bet vienintelis blogumas atsiranda, kad dažnai pacientui tenka mokėti pinigus. Jei to nebūtų, turbūt visi būtų patenkinti“, – kalbėjo jis.
Kaip vieną išeičių pašnekovas nurodė matantis didesnę papildomo sveikatos draudimo rolę.
„Tai yra taikoma daug kur pasaulyje, jis yra ir pas mus, bet kol kas tai nelabai egzistuoja realybėje. Nes daugelis žmonių ištikus bėdai, susirgus, jie neturi lėšų, iš ko apsidrausti. Kiti, kurie jų turi ar gal rečiau serga, pasinaudoja tomis paslaugomis, bet tai nevyksta masiškai.
Palyginimui, kaip turime privalomąjį automobilių civilinės atsakomybės draudimą, taip mokame įmokas į PSDF ir turėtume būtų užtikrinti dėl būtinosios pagalbos teikimo, sunkių, sudėtingų ligų gydymo, bet galėtume naudotis ir vadinamuoju Kasko draudimu, kuris automobilių eksploatacijoje yra labai įprastas, o medicinoje – dar ne. Tai, galvoju, atsiradus šiam dalykui pykčių būtų mažiau. Sutinku, kad žmogui susirgus paimti iš piniginės šimtą, tūkstantį ar dar daugiau eurų išties nėra taip paprasta. Taigi šioje situacijoje gaila pacientų“, – svarstė D. Steponkus.
Nors žmonės skundžiasi, kad negali greitai prieiti pas gydytojus viešosiose įstaigose, pašnekovo teigimu, bėda ne tik medikų trūkumas, bet ir kiti įvairūs sistemos mechanizmai.
„Viešosioms įstaigoms uždėta prievolė teikti skubią pagalbą. Kad ir mūsų ligoninėje chirurgas budi, daro operacijas, tai realiai visą jo etatinį krūvį šis darbas ir stambios operacijos ir „suvalgo“. Ir jei jam dar reikia kažką papildomai dėl ne tokių skubių patologijų konsultuoti, jis gali tą sėkmingai gali daryti ir privačioje klinikoje. Yra daug visokių niuansų – ir ligonių kasų apmokėjimas, kvotos. To pasekmė – nelaimingas, supykęs, pasimetęs pacientas, medikas į tai irgi reaguoja“, – pridūrė jis.
Privačių įstaigų atstovas: „nukraujavimas“ nėra toks didelis
Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos vadovas dr. Laimutis Paškevičius savo ruožtu teigė, kad kalbos apie masiškai iš viešojo sektoriaus į privatų bėgančius medikus yra kiek perspaustos.
„Sveikatos statistikos centro duomenimis, nežymus medikų, išeinančių dirbti į privatų sektorių, yra, bet paėmus absoliučiais skaičiais, jei Lietuvoje dirba virš 13 tūkst. gydytojų, tai privačiame sektoriuje dirba tik apie 14 proc. viename darbe, tad 86 proc. gydytojų praktikuoja viešosiose įstaigose kaip pagrindiniame darbe.
„Ne visos medicinos sritys gali būti pelningos. Kai kurių specialybių – kardiologijos ar radiologijos – dirbančiųjų privačiai yra didžiulis procentas“, – sakė T. Jovaiša.
Tuo metu slaugytojų tik 13,4 proc. visų dirbančiųjų (iš virš 22 tūkst.) dirba privačiame sektoriuje. Tai keistai atrodo, kai kalbama, kad yra didelis „nukraujavimas“. Būna atvejų, kai išeina keli gydytojai iš įstaigos, tada sukeliamas rezonansas, kad štai jie „nuteka“ į privatų sektorių. Bet jei žiūrėtume statistiškai, o ne emociškai, didžioji dalis gydytojų ir slaugytojų dirba viešosiose įstaigose“, – kalbėjo jis.
Pašnekovas patikino, kad tokia migracija yra normali, o atlyginimas jau nėra toks drastiškai skirtingas. „Prieš porą metų atlikome analizę, jis privačiame sektoriuje gydytojams buvo didesnis apie 300 eurų už etatą, o slaugytojų viešajame sektoriuje buvo net didesnis virš 180 eurų už etatą.
Ką pastebėjome, kai grįžta slaugytojai ir gydytojai iš užsienio, dažniausiai jie kreipiasi į privačias įstaigas, tad dažniausiai tai yra ne tik finansiniai, bet ir organizacinės kultūros, požiūrio į darbuotojus dalykai. Juk ir kiek girdime kažkokio mobingo atvejų, rezonansinių dalykų, kad medikai nusižudytų gydymo įstaigose, turbūt nė vieno atvejo nebuvo privačiose įstaigose, bent jau negirdėjome“, – dėstė L. Paškevičius.
Pasak jo, privačiose įstaigose galbūt gydytojas gali skirti daugiau laiko pacientams – kitu atveju susidurdami su milžiniškais srautais žmonės perdega ir ieško, kur gali profesionaliai dirbti.
Visiems galioja tos pačios tvarkos, o pažeidėjai turi būti baudžiami
Paklaustas, kaip vertina dalies politikų pastebėjimus, kad geresnes darbo sąlygas privatus sektorius gali pasiūlyti būtent dėl to, kad daugiau pasipelno iš pacientų ir taip sudaro nelygias konkurencijos sąlygas, pašnekovas tvirtino, kad tai yra nevienareikšmiai klausimai.
„Kalbant apie tai, pacientas gauna paslaugą viešajame arba privačiame sektoriuje, jis gauna paslaugą, nesvarbu, kokios formos nuosavybės įstaigoje. Jie vis tiek suteikia tas pačias paslaugas.
Įstatymai, Konstitucija galioja visoms įstaigoms ir visos tvarkos, ligonių kasų sutartys yra vienodos tiek privačioms, tiek viešosioms įstaigoms. Yra dalis paslaugų, kurios visiškai apmokamos iš PSDF, dalis – dalinai, o kitos yra išvis neapmokamos. Jei yra piktnaudžiavimo atvejų, išties yra blogai, sakome, kad taip neturėtų būti, bet jų turbūt yra ir privačiose, ir viešose įstaigose.
„Jei yra piktnaudžiavimo atvejų, išties yra blogai, sakome, kad taip neturėtų būti, bet jų turbūt yra ir privačiose, ir viešose įstaigose“, – sakė L. Paškevičius.
Paprastas dalykas – paskambina į polikliniką, sako, kad ateitų po pusės metų, bet susimokėjus gali ateiti poryt. Tai lygiai taip pat yra eilės „peršokimas“ susimokant už greitesnę paslaugą, tad finansų ir medikų trūkumas (juo labiau daug jų yra vyresnio ir pensinio amžiaus) nulemia gilumines problemas, o ne gydytojų perbėgimas į vieną ar kitą sektorių“, – kalbėjo L. Paškevičius.
Pasak jo, ko norėti, jei už vieną žmogų per metus valstybė skiria du kartus mažiau pinigų sveikatos priežiūrai nei ES šalių vidurkis, nekalbant apie tai, kad šalys skiria ir 5 kartus daugiau.
„O žmonės nori gauti panašią paslaugą kaip Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje. Ne to, jau dabar darbo užmokestis augo ne vienus metus, medikai uždirba nuo 2 iki 5, net 7 tūkst. eurų, tikrai nėra taip, kad labai mažai uždirbtų, kaip dažnai kalbama. Be abejo, įvairiose įstaigose ir priklausomai nuo specialybės yra skirtingai“, – komentavo privačių įstaigų asociacijos atstovas.
Ateityje medicina pats privati?
Ar medicina, kokios tendencijos stebimos ir švietimo sektoriuje, vis labiau taps privati? Portalo tv3.lt kalbinti gydytojų atstovai laikėsi skirtingos nuomonės.
„Manau, kad to link jau dabar po truputį einama, bet nemanau, kad tai yra gerai. Labai gaila žmonių, kurie turi leisti labai didelius pinigus, kad gautų sveikatos priežiūros paslaugas, nors jos Lietuvoje turėtų būti nemokamos.
Tad labai norėtųsi, kad būtų efektyviau reguliuojami srautai, pacientams sudaromos galimybės atšaukti vizitą (kas dabar nėra taip paprasta), įgalinta pirminė grandis, šeimos gydytojai, kurių krūvis šiuo metu per didelis ir neretai tik tenka tenkinti pacientų norą „gauti siuntimą“, kad tie, kuriems tikrai reikia pagalbos, galėtų ją gauti. Dabar nėra jokio filtro, štai dermatologo konsultacijai gali atvykti daugybė žmonių, kuriems tos konsultacijos skubiai nereikia. Tuo metu kiti gali kentėdami laukti pusę metų, nežinoti, kur kreiptis“, – dėstė A. Panavienė.
Jos manymu, reikalingi labai ryžtingi sprendimai tam, kad jau įsibėgėjęs procesas būtų pristabdytas. „Reikia gerinti organizacinę kultūrą, būtini vadovų mokymai. Renkantis bet kurią darbovietę labai svarbią reikšmę turi vadovas, tokia aplinka, kur galima reikšti savo nuomonę, labai svarbu gerai jaustis emociškai.
Neatsitiktinai rugsėjo pabaigoje vyks medikų gerovės festivalis, čia kalbėsime apie būdus, įrankius, kaip pagerinti savo emocinę sveikatą, brėžti ribas asmeniniame ir profesiniame gyvenime. Atrodo, pirmiausia turime pasirūpinti pacientais, bet jei nepasirūpiname savimi, negalime rūpintis ir kitais. Tad ir daug patys turime padaryti dėl savęs, padidinti savo atsparumą, prisiimti atsakomybę už savo sveikatą“, – pabrėžė ji.
L. Paškevičius gi teigė netikintis, medicina taps daugiau privati nei vieša. „Nemanau, kad tai būtų gerai. Turi būti sinergija, reikia konkuruoti dėl efektyvumo, vadybos, bet turi užtikrinti kuo geresnį paslauhų tęstinumą ir bendradarbiavimą. Visa finansavimo sistema turi skatinti prieinamų ir kokybiškų, saugių paslaugų teikimą, o ne taip, kad eilę metų gavo kvotas, ir toliau jas gaus. Galime vertinti, kur yra geresnė kokybė ir ten ligonių kasos sudarytų sutartis.
Štai šeimos medicina Lietuvoje puikiai tvarkosi ir daug įstaigų yra privačios. ES turbūt nėra pačių kvailiausių valstybių sambūris, o ten šeimos medicina beveik visa privati, ambulatorinių konsultacijų apie 50–60 procentų yra privačios. Taip pat apie 33 proc. stacionaro paslaugų yra privataus sektoriaus rankose, Lietuvoje gi – tik 1 proc. Tai nereikia išradinėti keistų naujų dviračių, o naudotis tuo, kas jau yra, tik pažiūrėti, kodėl geriau ar blogiau važiuoja“, – dėstė jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Juk žmonės pinigų neturės privačiai medicinai.Juk dykai niekas negydis.Nesvarbu,kad moki VSD niekas nepasikeis,tik pablogės.Kaip grybai po lietaus dygsta privačios vadinamos klinikos ir jų vis daugėja.Atsidaro vis naujai,tai vienur,tai kitur.Švedijoij.tokių
cirkų kaip pas mus nėra.Ten tik valstybinė medicina privati nesigailėjo.Sugriovėm valstybinę mediciną,nes tai buvo tokia valdžios politika.Daug begalo rašliavos,bet naudos jokios.Tai pilstymas iš tuščio i kiaurą.
