Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Šeimos medicinos klinikos vadovas, medicinos mokslų daktaras profesorius Leonas Valius teigia, kad medicinos mokslus baigę jauni žmonės šiandien veržte veržiasi tapti šeimos gydytojais.
„Jau kokius 10 metų kasmet turime motyvacinį pokalbį, kuris vyksta nuo gegužės iki birželio vidurio. Galiu pasakyti, kad į šeimos klinikos organizuojamą pokalbį ateina visas kursas. Jei šiemet baigė mažesnis sąstatas – buvo apie 140, pas mus buvo atėję daugiau nei 130.
Šeimos mediciną pirmuoju variantu pasirinko 120 baigusių mediciną, o vietų iš viso buvo 72.
Vieni šią specialybę mato kaip atsarginį variantą, kiti tikisi tapti šeimos gydytoju. Po medicinos studijų jie gali eiti į šešias vietas, tada viską sureitinguoja pagal gautus balus ir turi padaryti du pasirinkimus – pirmąjį ir antrąjį. Tai mus pirmuoju variantu pasirinko 120, o vietų iš viso buvo 72“, – apie specialybės populiarumą kalbėjo jis „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“.
Kodėl nori būti būtent šeimos gydytoju?
Kokių siekių vedini jauni žmonės taip domisi būtent šia specialybe? Pašnekovas teigė galintis įvardyti bent kelias priežastis.
„Juos traukia savarankiškumo galimybė, nes jei baigęs kursi savo šeimos kliniką ir pradėsi praktiką, pagal normą su šeimos gydytojo komanda gali teikti plačios apimties paslaugas, jei tik turėsi tam interesą“, – kalbėjo L. Valius.
Kitas jaunus gydytojus viliojantis dalykas yra tai, kad nėra naktinių budėjimų. Tačiau tokį įsitikinimą pašnekovas bandė paneigti.
„Tai nėra tiesa, nes jei šeimos gydytojas turi didelę apylinkę, realiai budi kiaurą parą – tik nebūtinai skyriuje, prie ligonio lovos, palatoje, bet tau skambina. Nebūtina į kairę ir dešinę duodi savo telefono numerį, bet jie susiranda, skambina ir savaitgaliais, šventinėmis dienomis, paryčiais.
Taip, galima telefoną išjungti. Aš neišjungiu. Jei turi ilgalaikį pacientą, vis tiek yra abipusis įsipareigojimas, tarpusavio ryšys. Jei pasakei daryti vienaip ar kitaip ir, jei žmogui kažkas pasidaro neaišku, leidi [skambinti]. Aišku, ne visi prašo, ne visiems duodi telefono numerį, bet yra žmonių, kuriems reikia pagalbos, patarimo“, – kalbėjo šeimos klinikos vadovas.
Pasak jo, nemaža dalis stojančiųjų į rezidentūrą ir pažymi tai, kad jiems įdomu sveikatos priežiūros paslaugos tęstinumas, ilgalaikis kontaktas su pacientu, kaip jo pastangos atsiliepia paciento sveikatai.
„Dar vienas dalykas – platus spektras ligų, problemų – matai ir vaikus, ir senukus, ir darbingo amžiaus žmones. Gali pasirinkti labiau pasigilinti į įvairias ligas“, – pridūrė L. Valius.
Atlyginimai regione – 2–3 kartus didesni
Paklaustas, ar kas motyvaciniuose pokalbiuose yra pasakęs, kad specialybę renkasi, nes nori gerai gyventi, profesorius teigė, jog tokių tikrai nėra buvę. „Bet geras gyvenimas yra ne tik pinigai. Savirealizacija, profesinis pasitenkinimas – irgi geras gyvenimas.
Ką reiškia jaunam gydytojui gerai gyventi? Galvočiau, kad ne per didelė, kompaktiška apylinkė, kurią gali valdyti, pasiekti, bendrauti. Toliau turbūt patogios, lanksčios darbo valandos, kad kiekvieną dieną nebūtų konvejeris nuo 8 iki 15 val. Bet mes ir stengiamės savaitės eigoje keisti priėmimo laikus. Taip pat svarbu geros buities sąlygos ir orus atlyginimas, kuris tikrai ne paskutinėje vietoje“, – vardijo gydytojas.
„Geras gyvenimas yra ne tik pinigai. Savirealizacija, profesinis pasitenkinimas – irgi geras gyvenimas.“
Nors vieni visuomenėje mano, kad gydytojai gauna per mažus atlyginimus, kiti sako, kad jie gyvena kaip tik daug gerai, faktas yra tai, kad šeimos gydytojai gerokai didesnį atlyginimą gauna išvažiavę iš didmiesčių. Pasak pašnekovo, dirbdami rajoninėse, net labai mažų miestelių įstaigose šeimos gydytojai gali uždirbti 2–3 kartus daugiau. Kitaip sakant, jei didžiuosiuose miestuose atlyginimas „į rankas“ siekia apie 2 tūkst., kokiame Skuode bus apie 5–6 tūkst.
„Kodėl taip yra? Rajonuose labai trūksta šeimos gydytojų. Miestų, stambiųjų poliklinikų atlyginimai nekonkurencingi rajonų įstaigoms – nesvarbu, tai viešoji ar privačioji įstaiga. Gydytojų migracija dar turi ir socialinę potekstę – jaunas gydytojas, rezidentas, dažnai sukuria šeimas, vyras ar žmona dažniausiai būna kitoje rezidentūroje, lieka du trys metai studijuoti.
Tai jei vienam dar likę keli meti studijuoti, o žmona pabaigusi, ji nevažiuos į Skuodą, liks Kaune. Tad trūkumas šiame mieste, kaip ir Vilniuje, nėra toks aštrus. O į Skuodą važiuoti iššūkis. Jei pora baigia vienu metu ar yra kitos specialybės žmogus, kuris gali save realizuoti, viskas tvarkoje, bet jei vyras ar žmona dirba IT sferoje, tai ar Skuode jis ras darbą? Taigi yra didelis stimulas kviesti gydytojus atvykti į regioną“, – situaciją komentavo L. Valius.
Laukia ir bonusai, jei atidirbs 3–5 metus
Iš kur rajonų įstaigos suranda pinigų kviesti jaunus gydytojus? Pašnekovas priminė, kad įkainis už kaimiškosios vietovės pacientą yra kiek – 15–20 proc. aukštesnis, tad taip galima sugeneruoti daugiau pajamų.
„Direktoriai skirtingai tvarkosi, mažina gal pagalbinio personalo skaičių, kiti specialistų sąskaita mažina etatus, nes šeimos gydytojai yra pagrindinis pinigų generatorius. O pacientų srautai, kaip besistengtų ministerijos reformatoriai, pas gydytojus specialistus yra į Klaipėdą, Kauną ir Vilnių.
„Daugelyje rajonų trūksta specialistų, jie atvažiuoja iš didžiųjų miestų kartą į savaitę, mėnesį, o pacientams reikia paslaugų „čia ir dabar“, taigi jie ten patys veržiasi.“
Pacientai nepatingi važiuoti iš atokiausių kampelių, jie veržiasi ten, nes čia yra ir tretinis lygis, gali gauti tęstines konsultacijas, persiuntimus. Daugelyje rajonų trūksta specialistų, jie atvažiuoja iš didžiųjų miestų kartą į savaitę, mėnesį, o pacientams reikia paslaugų „čia ir dabar“, taigi jie ten patys veržiasi“, – konstatavo profesorius.
Viliojant specialistus prisideda ir savivaldybės, prikalbinus jaunų gydytoją ir pasirašius sutartį, kad išdirbs kažkiek metų, siūlomi įvairūs bonusai: „Yra parama įsikūrimui – duoda ir būstą panaudai, kompensuoja transporto išlaidas. Paprastai įsipareigojama atidirbti nuo 3 iki 5 metų.“
Gydytojai grįžta iš užsienio
Pašnekovas taip pat pastebėjo džiuginančią tendenciją – pastaraisiais metais gydytojai nesiveržia išvykti į užsienį, priešingai – kaip tik ruošiasi grįžti.
„Neturiu tikslios statistikos, bet tendencija tokia, kad pastaraisiais metais į užsienį nevažiuoja, žinau, kad kolegė – meilės emigrantė išvažiavo. Bet yra grįžtančių – iš Vokietijos pernai pas mus į kliniką kreipėsi du buvę rezidentai, kurie 3 ar 4 metus dirbo Vokietijoje ir nusprendė grįžti.
Kodėl grįžta? Vienas dalykas socialinė aplinka, šaknų neturėjimas, kiek galima dirbti, kada negali pabendrauti. Kitas dalykas finansinis – atlyginimas išsilygino, skirtumo nebeliko. Kam dirbti emigracijoje, jei tiek pat gali uždirbti čia ir turėti savo socialinę aplinką, artimuosius, draugus?“ – pastebėjo L. Valius.
Kuo mūsų sistema skiriasi nuo kitų?
Profesorius kartu apžvelgė, kiek skiriasi pirminė sveikatos priežiūros modeliai kitose šalyse. Jis pasakojo, kad Lietuvos pirminė sveikatos priežiūros sistema buvo kuriama remiantis dviejų Europos šalių – Danijos ir Olandijos bei Kanados patirtimi.
„Europos Sąjungoje visi esame daugmaž panašūs – visur pirminė priežiūra yra pagrindas. Kai kur, pavyzdžiui, Slovėnijoje, dirba šeimos gydytojai ir pediatrai, kurie su vaikais dirba atskirai. Didžiojoje Europos Sąjungos šalių yra išvystyta šeimos medicina, Kanadoje – taip pat.
JAV grubiai tariant yra dvi sistemos. Yra vadinama privataus draudimo sistema, kai pirminė priežiūra kaip ir nereikalinga – turi draudimą ir gali kreiptis į pageidaujamą specialistą. Jei skauda galvą, gali kreiptis ir pas šeimos gydytoją, ir neurologą, nėra siuntimų sistemos.
Vakariniame krante daugiau yra kaip Europoje – yra pagrįsta siuntimų sistema ir šeimos gydytojo kaip vartininko rolė. Ten yra vadinama pirminė priežiūra, šeimos gydytojas, kur pirmiausia kreipiasi pacientas“, – dėstė L. Valius.
Tiesa, jo pastebėjimu, tose pačiose Baltijos šalyse skiriasi pirminės sveikatos priežiūros apmokėjimo sistema.
„Pas mus yra kapitacija, tai yra apmokėjimas už prirašytą pacientą prie gydytojo už metus. Yra dar papildomos paslaugos – profilaktinės programos, papildomi tyrimai, paruošimas operacijai. Kitur yra apmokėjimas už suteiktą paslaugą.
Tendencija tokia, kad pastaraisiais metais į užsienį šeimos gydytojai nevažiuoja, bet yra grįžtančių: „Iš Vokietijos pernai pas mus į kliniką kreipėsi du buvę rezidentai, kurie 3 ar 4 metus dirbo Vokietijoje ir nusprendė grįžti.“
Pavyzdžiui, Latvijoje bazinė kapitacija yra labai maža, bet yra priemoka už konsultaciją, vaistų išrašymą, tyrimus. Latviai jau kelis metus skundžiasi, kad administruoti tokią sistemą sunkiau ir norima pereiti prie tokios sistemos kaip Lietuvoje“, – lygino gydytojas.
Lietuviai Dž. Britanijoje skundžiasi ne veltui
Tuo metu Estija yra įsivedusi savanorišką fondų laikymą. Pašnekovo teigimu apie tai yra galvojama ir Lietuvoje:
„Tai reiškia, jei mano klinika nori tapti fondo laikytoja, teikiame paraišką ligonių kasai. Ir jei dabar pirminė sveikatos priežiūra finansuojama 17,5 proc. nuo viso biudžeto, skirto sveikatos apsaugai, atsiradus fondų laikymui tada būtų skiriama ne 17, 5 proc., bet kiekviena šalis nustato, fantazuokime, 80 proc.
Bet tada kai kaip fondo laikytojas siunti pacientą į antrinį lygį – specialisto konsultacijai, guldai į ligoninę dėl lėtinės ligos paūmėjimo – gauni du dokumentus: epikrizę (ligos istorijos išrašą) ir sąskaitą faktūrą ir tada iš to fondo apmoki.“
Paklaustas, kokia iš to nauda žmonėms, jis atkreipė dėmesį į paslaugos kokybę. „Dabar, jei neišmanau vieno ar kito dalyko apie ištyrimą, nors man tai įrašyta į normą, bet gal neturėjau daug tokių pacientų, man nesunku parašyti siuntimą ir tada ligonių kasos sumokės už mano nusiųstą pacientą neurologui.
Tai reiškia, kad jei aš suinteresuotas pas save laikyti fondą, tada būsiu suinteresuotas gilinti savo kompetenciją. Tad man nereikės siųsti paciento specialistui ir dar apmokėti pinigus už savo nemokšiškumą.
Tačiau turi būti balansas – jei nenoriu mėtyti pinigų, galima uždelsti ir pernelyg ilgai užlaikyti pacientą šeimos klinikoje. Todėl Dž. Britanijoje, Australijoje labai aiškiai protokolais išdėstyta, kada privalai siųsti pacientą specialistui“, – pastebėjo L. Valius.
Ar emigrantų lietuvių dažnai girdimi nusiskundimai Jungtinės karalystės sveikatos sistema gali būti tokios sistemos pasekmė? Pasak pašnekovo, ten yra dvejopa sistema – vadinama visuomeninė, kuri atrodo kaip Lietuvoje, ir fondų laikymas.
„Turiu keletą pažįstamų, kurie yra buvę mūsų rezidentai, kurie yra fondų laikytojo partneriai, teko stažuotis, ten nėra nusiskundimų, o visuomenine sistema – taip“, – nurodė jis.