„Azovstal“ metalurgijos gamykla tapo tikra tvirtove, kurioje nuo rusų sviedinių slėpėsi ir gynėjai, ir miesto gyventojai.
Prieš du mėnesius Mariupolis gavo „didvyrių miesto“ statusą. Tačiau šie stiprūs žodžiai yra ne tik apie karinę šlovę ir atsidavimą. Jie susiję ne tik su kontratakomis ir agresorių sunaikinimu.
Didvyrio miesto pavadinimas taip pat skirtas civiliams, kurie išgyvena blokados sąlygomis, neturėdami maisto, vandens, telefono ryšio ar dujų. Apie tuos, kurie, atrodo, išgyvena blogiausius knygų ir filmų apie karą epizodus.
Po dviejų mėnesių blokados gamyklos požemiuose dalis Mariupolio gyventojų buvo evakuoti iš Azovstalio. Gegužės 3 d. į Zaporožę atvyko 150 išgelbėtų žmonių.
„Ukrainska Pravda“ užfiksavo keletą pabėgusių žmonių istorijų apie jų gyvenimus apgultame mieste, iš kur jie gavo maisto ir vandens bei kaip išvyko į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją.
14 metų Vova su broliu ir motina paliko „Azovstal“
Mano tėtis mus atvežė į „Azovstal“. Jis sakė, kad tai saugiausia vieta. Ten, saulės nematę, sėdėjome apie 2 mėnesius.
Tėtis yra karys, todėl pasiliko. Norėčiau jam pasakyti, kad mums viskas gerai ir kad jis turėtų būti atsargesnis.
Valgėme avižinę košę su varnalėšomis, su žievelėmis, kurių nevalia valgyti. Vyrai bėgdavo į kitą pastatą, rizikuodami savo gyvybėmis ruošdami mums maistą. Kareiviai atnešė ir davė mums savo maisto, kad išgyventume.
Mūsų [Ukrainos] kariškiai išvedė mus iš Azovostalio, paskui perdavė Rusijos kariuomenei [kai buvo susitarta dėl evakuacijos koridoriaus]. Į Manhušą važiavome beveik vien per jų [okupantų – red.] užgrobtą teritoriją.
Tada buvome apgyvendinti stovykloje, kur nakvojome palapinėse, o paskui išvykome į Berdianską. Kai mus nuvežė į stovyklą, moterys buvo nurengiamos, visų pirštų atspaudai nuskaitomi, nuotraukos, telefonai tikrinami.
Katia paliko „Azovstal“ su dviem vaikais
Jei sąžiningai, keletą kartų buvau praradusi viltį, kad kada nors išeisime. Tiesą sakant, ten nebėra gamyklos, buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, liko tik saugyklos, o dalis jų jau užkasta.
Ten slapstėmės beveik du mėnesius. Ten taip pat yra bunkerių: jie tvirti ir atrodė sukurti taip, kad atlaikytų bombas. Bet tada mus apsupo.
Šviesos nebuvo. Ukrainos kariškiai padėdavo mums vandens ir maisto, jie atkasė kai kuriuos subombarduotus sandėlius, o pastarosiomis dienomis davė mums savo davinių.
Tai, ką pamatėme mieste išeidami, tebuvo tuščios pastatų kriauklės su didžiulėmis juodosiomis skylėmis viduje. Namų nėra.
Mums išvykstant buvo atliktas labai nuodugnus patikrinimas. Mus nurengė, patikrino visus randus, tatuiruotes, apžiūrėjo moteriškas apatines kelnaites. Jie patikrino visas kuprines, visiškai jas apvertė, patikrino telefonus, perskaitė visą susirašinėjimą.
Buvo grasinama moterims, turėjusioms pažįstamų, tarnaujančių Ukrainos kariuomenėje ar policijoje. Joms buvo pasakyta, kad jie bus rasti, ir pažadėta, kad bus atsiųstos vyrų galvos dėžutėje.
54 metų Elina išvyko su vyru, dukra ir žentu
Dirbau „Azovstal“ gamykloje, tame pačiame pastate, kur buvo ir bombų slėptuvė, aš buvau techninės kontrolės skyriaus kontrolierė.
Bombų slėptuvė neapsaugojo mūsų 100 proc. Jei būtų buvęs tiesioginis smūgis, bombų slėptuvė būtų sugriuvusi ir mes visi būtume žuvę. Būtume ten tiesiog palaidoti.
Tai, kad badavome, buvome purvini ir gyvenome drėgnoje ir supelijusioje vietoje, nebuvo taip blogai. Baisu buvo tai, kad nuo mūsų niekas nepriklausė.
Kiekvieną vakarą eidavau miegoti ir melsdavau Dievą: „Viešpatie, leisk visoms bomboms skristi pro mūsų bombų slėptuvę. Išgyvenkime“. Meldžiausi, kad mano vaikas išgyventų. Kad mūsų šeima neišnyktų.
Nežinau savo mamos likimo, jai 82 metai. Kai jai paskambinau, pasakiau: „Mama, eik [išeik]“. Ji atsakė: „Elia, nepanikuokite. Kodėl pradedi panikuoti? Nieko nebus! Jis [Putinas – red.] nedrįstų, jam nebus leista [nieko daryti].“ Anksčiau ji dirbo žurnaliste SSRS ir buvo įsitikinusi, kad yra teisi.
Pamatėme savo namų nuotraukas. Atėjo kariai ir parodė mums nuotrauką, darytą iš drono. Iš pradžių dukra man nesakė, tad nenusiminčiau. Tik balandžio 30 d. ji pasakė, kad likome be nieko. Kad viskas sudegė.
Buvome benamiai ir be pinigų. Kariškiai retai užsukdavo pas mus. Jie tiesiog bėgdavo pro šalį, palikdami maistą vaikams, nes suaugusieji gali badauti, o vaikai – ne.
Mes turėjome 4 metų berniuką bombų prieglaudoje. Jis vis kartojo: „Mama, aš noriu valgyti“. Jo mama sakė, kad jis namuose tiek daug nevalgo, o ten nuolat prašydavo [valgyti]. Ji jam sakydavo: „Tau tai nepatinka“. Ir jis sakydavo: „Aš myliu tai, aš myliu viską“.
O ką mūsų Natalka [dukra – red.) ten galėjo gaminti? Ji galėjo tik miltus ir vandenį kepti aliejuje su druska. Tada mums baigėsi cukrus.
Visa mūsų komanda apsupdavo kariškius, jei jie pas mus ateidavo (ne tik atneštų maisto) ir klausdavo: kada galime išvykti? Neturime nei maisto, nei vaistų. Kaip mes galime išeiti? O kaip su šiuo adresu? O kaip su tuo?
Jei kareiviai turėjo informacijos, mums parodydavo [nuotraukas]. Kai kurie žmonės negalėjo patikėti, kad liko be pastogės. Kai kurie vis dar buvo tikri, kad grįš.
O kai mus išvežė... Ar žinote filmą „2012“ [nelaimės filmas, sukurtas 2009 m. – red.]? Kai viskas žlugo, apokalipsė? Tai [kas atsitiko Mariupolyje] yra apokalipsė! Natūraliausia!
Ten buvo devynių aukštų gyvenamasis namas, kurio sienos tebebuvo, o vidurys tiesiog sugriuvo. Arba viskas sudegė. Mūsų butai buvo juodi.
O rusai per „filtraciją“ pasakė: „Grįžkite į Mariupolį! Kodėl nenorite grįžti į Mariupolį?“ Jau ruošiausi jiems pasakyti: „Ką? Ar aš turėčiau gyventi tarp žarijų?“
Rusai davė mums davinius – vieną maisto davinį per mėnesį, kitas buvo skirtas higienai. Pirma, davinį gauti prireikė trijų dienų.
Antra, aš negalėjau jų matyti. Sėdėdavome bombų prieglaudoje ir sakydavau: „Prašau Dieve, neleisk mūsų išvežti į Rusiją, aš negaliu, FSB [Rusijos federalinė saugumo tarnyba] mane įkalins, kai tik atversiu burną.“
Ukrainoje įpratau laisvai kalbėti, laisvai mąstyti. Taip, kartais sakau per daug. Bet aš pripratau. Bet ten [Rusijoje] tai neįmanoma. Mane iškart pasodintų į kalėjimą. Arba nušautų pirmoje kryžkelėje. Aš pasakiau: „Dieve, prašau, neleisk mūsų priverstinai išvežti į Rusiją“.
Ar žinai, kas dar buvo baisu? Mus įsodino, išvežė, man daugiau ar mažiau žinomu maršrutu. Ir pamačiau, kad važiuojame Taganrogo plentu, o ne į „uostamiestį“ [susitikimo vieta Mariupolyje evakuacijai į saugesnes Ukrainos vietas]. Ir bijojau, kad manęs nenuvežtų į Rusiją. Nežinojau, kad vykstame į „filtravimo stovyklą“. O kol važiavome iš Mariupolio į Bezimenne [gyvenvietę, kurioje yra filtravimo stovykla], aš visą kelią verkiau.
Ir tada, kai pamačiau Zaporožės autobusus, supratau, kad viskas gerai.
Julija paliko „Azovstal“ su vyru ir kate
Išbėgome iš namų, pasiėmėme pagrindinius daiktus ir nuėjome į „Azovstal“ keitiklių parduotuvės bombų slėptuvę.
Kaip mes gyvenome? Mes išgyvenome. Pavalgyti galėjome keitiklių parduotuvės valgyklos dėka. Iš pradžių buvo 3 valgymai per dieną, vėliau perėjome prie 2 suaugusiųjų maitinimų; vaikai ir pagyvenę žmonės valgydavo 3 kartus per dieną. Sriubos buvo verdamos taupant maistą.
Tada radome miltų. Turėjome moterį, kuri kepė duoną. Duona buvo supjaustyta plonais griežinėliais. Buvo tokia laimė, kai pamatėme šią duoną. O kvapas buvo lyg einant pro duonos kepyklą.
Mūsų prieglaudoje buvo apie 72 žmonės, iš jų 14-17 vaikų ir 10 pagyvenusių žmonių. Buvo 5 ar 6 mėnesių kūdikis, kai jie atvyko, jam buvo vos 3 mėnesiai. Jis ten užaugo [prieglaudoje], išmoko sėdėti.
Kai prasidėjo paliaubos, pusė žmonių paliko prieglobstį, o pusė liko ten. Pirmoji grupė, daugiausia moterų ir vaikų, buvo išvežta balandžio 30 d. Likau antroje grupėje, nes nenorėjau išvykti be vyro. O gegužės 1 d. anksti ryte buvome evakuoti.
Mūsų kariškiai nuvedė mus į krantinę, kur mus perdavė rusams, Jungtinėms Tautoms, Raudonajam kryžiui ir kunigui. Tada mus nuvežė į Bezimenną, kur „filtravo“.
Mus apžiūrėjo. Nusirengiau viršutinę dalį, parodžiau apačią. Parodžiau pirštus, kad jie matytų, ar aš šoviau į ką nors, ar ne.
Olena išvyko su dukra
Aš nebuvau „Azovstal“ tik mačiau, kaip juos bombarduoja. Karo pradžioje mums kelis kartus buvo atnešta vandens ir malkų. Kovo 1 ir 2 dienomis buvo išjungta elektra, [telefono] tinklas, o kitą dieną dingo dujos, tad po to gaminome maistą ant laužo.
Mus išgelbėjo Petra Mohyly bažnyčia, garsėjanti Petrykivkos paveikslu. Jie kažkur susirado maisto ir pirmiausia atidavė jį vaikams: kelis pakelius košės, saują lęšių mišinio, žirnių, džiovintų daržovių, kurias galima virti. Kartais gaudavo vaikams sausainių, vieną ar du saldainius.
Mes negalėjome evakuotis, nes evakuacija vyko nuo dramos teatro ir tariamai iš Illichivec, bet iki ten reikėjo nuvykti, aš neturėjau kaip. Kai kurie turėjo savo automobilius ir išvažiavo, o kiti neturėjo automobilių ir liko savo namuose.
Ten gyvenome ilgai. Pastarosiomis dienomis buvo daug raketų smūgių atkeliavusių iš skirtingų pusių, nes buvome apsupti. Tada gyvenome rūsiuose, prieškambaryje, visur.
Vakar vakare sėdėjome rūsyje ir girdėjome sviedinių garsą tiesiai po namo pamatais. Vaikas po kiekvieno sprogimo sakydavo: „Mama, aš tave myliu“. Ir aš suprantu, kad ji iš tikrųjų sakė: „Mama, atsisveikink“.
Nusprendėme, kad negalime ten likti, turime išvykti. O kitą rytą per jau apgadintą Zintseva Balką [vieta Mariupolyje] per privatų sektorių išėjome į lėktuvą [paminklas Mariupolyje – red.], kur jau buvo gana ramu.
Mano teta, ačiū Dievui, ten turėjo butą, o raktą buvo palikusi kaimynams. Mes ten gyvenome keletą dienų. Pirmą naktį dar buvo daugmaž ramu, bet kasnakt vis garsiau ir garsiau buvo bombarduojamas Azovstal. Ir aš pasakiau: ne, mes negalime ten likti, turime eiti toliau.
Buvo trys variantai: Rostovas, Doneckas ir Volodarskas. Išvykome į Volodarską, nes jis buvo arčiausiai.
Ten turėjau pereiti „filtraciją“, nes be jos išvis niekur nenuvažiuosi, nepraeisi jokio kontrolinio punkto. Jie paima pirštų atspaudus, fotografuoja taip, lyg būtum nusikaltėlis ir duoda antspaudą.
Mariupolyje turbūt dar tik prasidėjo „filtracija“, o Volodarske ir Manhuše viskas jau buvo sutvarkyta. Žmonės turi stovėti ilgose eilėse. Ypač tie, kurie gyvena kaimuose, norint persikraustyti tarp kaimų, reikia pereiti „filtraciją“ ir gauti leidimą automobiliui, kuris galioja 3 dienas.
Nadia, 18 metų
Kariškiai atnešdavo mums maisto. Praėjusį mėnesį jie davė mums maisto ir vandens. Jei galėjo, jie valgydavo kartą per dieną. Jei ne, jie visai nevalgė.
Kariai ateidavo pas mus ir buvo labai malonūs. Esame jiems labai dėkingi. Yra daug žuvusių ir sužeistų karių, kuriuos reikia išvežti. Žmonės ten miršta, tiesiog nukraujuoja.
Evakuacijos metu mūsų mus kariškiai išvedė iš gamyklos, perdavė Rusijos kariškiams, o šie nuvežė į Bezimennės kaimą. Mus lydėjo Raudonasis Kryžius ir Jungtinės Tautos, esame jiems dėkingi.
Pakeliui buvome apgyvendinti stovykloje, kur buvome apžiūrimi, tikrinami mūsų telefonai. Nerimauju, nes tikriausiai dabar mano telefone pasiklauso pokalbių. Jie ieškojo tatuiruočių, randų.
Rusai uždavė provokuojančius klausimus. Tai net ne klausimai, o labiau teiginiai: ar buvote sumuštas? Jie norėjo, kad kalbėtume [blogai] apie savo kariuomenę. Bet jiems nepasisekė.
Rusai taip pat užsipuolė kariškių žmonas, vadino jas paleistuvėmis. Viskas dėl to, kad važiavome į Ukrainą.
