Tačiau nors daugelis žmonių gali palaikyti idėją gintis, darbo turi įdėti vyriausybės, mat jos privalo norą paversti praktika, kad būsimam agresoriui būtų aišku, jog žmonės priešinsis bet kokiai atakai.
Suomiai visada reiškė garsiai, kad nori ginti savo šalį. Naujausioje kasmetinėje Suomijos gynybos ministerijos apklausoje 82 procentai pareiškė norintys imtis užduočių – karinių ar civilių – remti šalies gynybą invazijos atveju. Tačiau Suomija tam ruošėsi nuo tada, kai paskutinį kartą buvo užpulta, per Antrąjį pasaulinį karą.
Ukrainiečiams demonstruojant – kaip suomiams per 1939–1940 m. žiemos karą – itin svarbią valią gintis, apimančią visas visuomenės dalis, kaimyninė Estija taip pat bando ją sukurti. Jos ministrė pirmininkė Kaja Kallas, sulaukusi skambaus pasitikėjimo Estijos parlamento rinkimuose kovo 5 d., davė tam toną, pasisakydama prieš Maskvą.
„Anksčiau gynybos ir atsparumo didinimas buvo visuomenės informavimo ir komunikacijos šalutinis produktas“, – sakė Estijos gynybos ministerijos gynybos centro direktorius Helmutas Martinas Reisneris.
„Tačiau reikia, kad mūsų požiūris į gynybą, pasirengimą būtų labiau struktūrizuotas ir koordinuotas, akcentuojant poveikio matavimą. Pavyzdžiui, norime, kad mūsų rezervistai būtų labai motyvuoti ir pasiruošę ginti Estiją, o mūsų visuomenė remtų karius ir ginkluotą pasipriešinimą agresoriui.
Reisneris yra atsakingas už tai, kad tai įvyktų. Jo pareigybė buvo sukurta šių metų pradžioje ir jis turi ne tik uždegti norą gintis, bet ir užtikrinti, kad civilių dalyvavimas priešinantis agresijai būtų tinkamai koordinuojamas ir susietas su karinėmis pastangomis.
Valia gintis, kuri prilygsta tik individualioms gailestingojo samariečio pastangoms, agresoriaus neatbaidys. Tačiau šalis, kurioje gausu žmonių, norinčių ginti savo tėvynę įvairiais būdais, kurie yra apmokyti ir kurių pastangas koordinuoja valdžia, būsimam agresoriui signalizuos, kad pulti gal neverta, o karas atims daug jėgų. Štai ką Suomija taip sėkmingai sugebėjo parodyti Rusijai.
Estija taip pat kasmet apklausia savo gyventojus – piliečius ir nepiliečius – nacionalinio saugumo klausimais. Naujausioje apklausoje, kuri buvo atlikta netrukus po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, 81 procentas gyventojų manė, kad ginkluotas pasipriešinimas atakos prieš jų šalį atveju tikrai arba šiek tiek būtinas, tai – 9 procentais daugiau nei 2021 metais.
Du trečdaliai labai ar šiek tiek norėjo dalyvauti gynybinėje veikloje pagal savo galimybes ir įgūdžius, 10 procentų daugiau nei 2021 m. Tačiau nerimą kelia tai, kad 31 procentas teigė, kad bandytų išvykti, jei šalis būtų užpulta, o 55 procentai pasiliktų. (Tarp ne Estijos piliečių norinčiųjų išvykti procentas buvo ypač didelis: 40 proc.)
Ir tik trečdalis teigė žinąs, ką daryti priešiškos valstybės atakos atveju. Dvasia ryžtinga, bet kūnas dar silpnas, galima daryti tokią apklausų išvadą. Taigi Reisnerio darbas yra sustiprinti kūną, kad Estijos gyventojams būtų lengviau ne tik tikėti gynyba, bet ir prie jos prisidėti.
Gynybos ministeriją glumino vienas klausimas, kodėl Estijos rezervistai, kurie yra baigę karinę tarnybą, remia gynybą, bet nenoriai dalyvauja pratybose.
„Pagrindinė kliūtis yra susijusi su asmens pajamų lygiu, taip pat – sveikata ir – šeimos narių paramos trūkumu“, – sakė Reisneris.
Nors ministerija negali prisidėti remiant rezervistų šeimas ar pataisyti jų sveikatos, ji gali pabandyti pagerinti visada sudėtingą sutarimą tarp atsargos karių ir civilių darbdavių. „Kalbamės su įvairiais darbdaviais, kad išsiaiškintume, kaip motyvuoti privačias įmones labiau palaikyti“, – pasakė Reisneris.
Estija taip pat susiduria su tuo pačiu iššūkiu kaip ir kitos šalys: kokias užduotis gali atlikti paprasti civiliai, remdami kariuomenę? Taip, jie gali improvizuoti ištikus nelaimei, o ukrainiečiai galingai demonstruoja, kad po invazijos piliečiai gali greitai suformuoti ad hoc kovos ar pagalbos grupes.
Tačiau kadangi kitos šalys turi laiko, joms būtų gerai numatyti tokias užduotis ir apmokyti žmones prieš ištinkant nelaimei. Šį mėnesį Reisnerio komanda apklaus estus, kad išsiaiškintų, kokius vaidmenis – nuo priekinės fronto linijos iki palaikymo – jie norėtų atlikti.
„Koks tikslus žmogiškųjų išteklių specialisto vaidmuo kare? Gali būti viena svarbi specialybė, bet taip nebūtinai bus kiekvienoje darbo srityje. Šaltojo karo metu Švedija buvo neprilygstama tokio totalinės gynybos planavimo ir rengimo meistrė. Visuose valdžios lygiuose buvo nuolat atnaujinamas pareigybių, kurias reikės užimti karo atveju, sąrašas. Jei per karą reikėtų išlaikyti svarbias civilines pareigas – tarkime, elektrinės inžinieriaus, gydytojo ar mokytojo, tai tie žmonės nebūtų pašaukti į karinę tarnybą“.
Ir atvirkščiai, žmonės, turintys tam tikrų karo metu pritaikomų įgūdžių – žinoma, kariai, bet ir civiliai asmenys, pavyzdžiui, žurnalistai, galintys padėti vyriausybei karo metu palaikyti ryšius, – turėjo vadinamąsias karo pareigas: pareigas, kurių jie turėjo imtis kilus karui. Kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, civiliai ukrainiečiai greitai ėmė kurti grupes, remiančias karines pastangas ir reguliuojančias kasdienį visuomenės gyvenimą. Tuo tarpu Rusija invaziją suplanavo taip prastai, kad dėl mobilizavimo ir kelių šimtų tūkstančių vyrų pabėgimo iš Rusijos darbovietėse ėmė trūkti darbo jėgos.
Švedijos Šaltojo karo laikų karo meto išdėstymo schema išlieka geriausia, ką galima rasti, tačiau per pastaruosius tris dešimtmečius daugelio šalių ekonomika iš esmės pasikeitė. Šiandien programinės įrangos inžinieriai ir socialinės žiniasklaidos influenceriai taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį šalies gynyboje.
Be to, žmonės, turintys civilinės patirties, kuri yra mažiau naudinga karuose ir konfliktuose, galėtų išmokti kitokių naudingų įgūdžių ir taip ginti tėvynę, ir jiems gali patikti tai daryti. Iki šiol švedai gali prisijungti prie pagalbinių gynybos organizacijų ir įgyti įvairių įgūdžių – nuo radijo ryšio iki šunų dresūros, remdami gynybos pastangas.
Santykiams su Rusija atsidūrus žemiausiame taške, Estija turės užkurti savo gyventojų norą gintis, o taip pat ugdyti ne tik abstrakčią paramą šalies gynybai, bet ir norą būti jos dalimi. Tai reikia padaryti rekordiškai greitai. Tai, kad ji prasideda nuo ne tokios homogeniškos visuomenės, kaip Suomija, dar labiau apsunkina užduotį.
Pirma, šalyje yra daug etninių rusų, atvykusių į Estiją sovietmečiu. Tai maždaug ketvirtadalis visų gyventojų. Be to, šiomis dienomis šalyje taip pat gyvena daug emigrantų, ypač technologijų pramonės darbuotojų ir pastaruoju metu ji priėmė dešimtis tūkstančių Ukrainos pabėgėlių.
Nors etniniai rusai ilgą laiką simpatizavo Rusijai ir Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, vykstantis karas smarkiai sumažino šią meilę. Tačiau šis sumažėjimas automatiškai nereiškia paramos Estijos gynybos pastangoms.
Tikėtina, kad etniniai rusai, ukrainiečių pabėgėliai ir technologijų emigrantai turi kitokį požiūrį į Estiją nei etniniai estai. Tai nereiškia, kad jie negali dalyvauti kolektyvinėse gynybos pastangose, kad šalis būtų saugi, tačiau pritraukti ir organizuoti jų bendradarbiavimą gali būti sunkiau.
Taigi Estija iliustruoja daugelio šiandieninių Vakarų visuomenių daugiatautę sudėtį ir, kad sėkmingai išsiugdytų nacionalinę valią gintis, tokios šalys turi sugebėti panaudoti visų savo skirtingų grupių potencialą.
Dėl to šalies pastangos sukurti patrauklų šalies gynybos sprendimą domina ne tik Estiją, bet ir kitas Baltijos ir Vakarų šalis. Ukrainoje 2022 metų vasario 24 dieną kūnas pasirodė stiprus, kaip ir dvasia. Estija dabar turi pasiekti tą patį tikslą, tik padaryti tai prieš galimą puolimą.
