„Saugumas – akivaizdus prioritetas: 2 tūkst. žodžių ir visam pranešime 5 tūkstančiai – beveik pusė pranešimo. Gerai, kad prioritetas nepasimetė ir jam aiškiai skirta vieta ir laikas. Atsispirta pagundai liesti trumpalaikius politinius klausimus. Kritikos Vyriausybei yra tikrai, bet ji sukoncentruota gale“, – BNS sakė komunikacijos ir viešojo kalbėjimo konsultacijų įmonės „World of words“ įkūrėja.
Ekspertė teigė, jog jei teiktų vertinti prezidento kalbą, duotų jai keturis balus iš penkių vien dėl nedėkingo metinės kalbos žanro, tačiau jei kalba būtų sakoma kita proga – tektų trys balai.
„Metinis pranešimas – labai nedėkingas žanras, bet sakomas žmonėms, ausiai, o ne akiai, ne skaitymui. Tai auditorijai dar labiau reiktų palengvinti klausymą, aiškiau išskirti struktūrą: kas yra svarbu, kur noriu jus nuvesti, aiškesnio vedimo“, – kalbėjo N. Bliūdžiūtė.
Jos teigimu, jau ne vienas metinis pranešimas parodė, kad prezidentas „nemėgsta stiprios pradžios“. Kalba apie laisvę, demokratiją, o tai, ekspertės teigimu, yra akivaizdaus dalyko pakartojimas, „kuris nei kabina, nei įtraukia, nei nubrėžia viziją, kur kreipt daugiausia dėmesio“.
Stiprybe N. Bliūdžiūtė įvardijo ir gerai „sudėliotus akcentus, sukalibruotas žinutes“ atskirose temose, tokias kaip nemažėjanti Rusijos grėsmė ar raginimą nesidangstyti popieriniais planais.
Tai, anot jos, rodo, kad šalies vadovas geba „kalti trumpai ir aiškiai“, o kalboje aprėpė daug temų – nuo karo, saugumo stiprinimo, iki švietimo, klimato kaitos, inovacijų, transporto, teisingumo bei tarybos narių išmokų problematikos.
Dėmesį ekspertė atkreipė į didelį alegorijų ir metaforų naudojimą. Pasak jos, metaforų tikslas – sustiprinti įspūdį, tačiau per gausus jų vartojimas auditorijai sukelia pasimetimo jausmą.
„Prezidentas mėgsta naudoti metaforas, analogijas, kurios stiprina kalbos įtaigą: „įstūmė į voratinklį“, „leidžiasi virškinamas“, „tapti grindimis“, „nusiimti rožinius akinius“, „stovėti ant kreivų kojų“, „žiūrėti pro pirštus“, „reali ne fasadinė vienybė“, „stumti traukinį pirmyn“, „metas tarti sudie kryžkelėms“. Gal net sakyčiau jų šiek tiek per daug. Ypatingai, kad prezidentas jas labiau naudoja problemoms įvardinti, o ne sprendimams“, – sakė N. Bliūdžiūtė.
Anot jos, G. Nausėda kalbą baigė aiškiu kvietimu, kad siekiant teigiamų pokyčių reikia platesnės talkos, tačiau pradžios ir pabaigos akcentai nesutapo. Kad ši žinutė liktų, ją reikėjo pasakyti ir pradžioje, ir pabaigoje.
N. Bliūdžiūtė pozityviai įvertino prezidento kalbos manierą – pauzes, akių kontaktą su auditorija. Tai, jos vertinimu, rodo, kad kalbai buvo ruoštasi.
