Tačiau, jei šeimoje yra bent šiek tiek toksiškos dinamikos, asmeninės ribos yra vertinamos kaip nepagarba. Vis tik kuomet tai tampa nepagarba? Ar visada reikia asmeninių ribų? Ir būtent kokios tos ribos ir kaip jas reiktų nusibrėžti?
Daugiau apie tai „Žinių radijo“ laidoje „(Ne)toksiški santykiai“.
Kiekvienas turime tam tikrą savo teritoriją. Tai erdvė, kurioje išsidėsto mums svarbūs daiktai arba lygiai taip pat saugumo jausmas ne tik namuose, bet ir su žmogumi. Kognityvinės elgesio terapijos praktikė, koučingo specialistė Daiva Babilevičienė sako, kad asmeninės ribos yra būtinos, tačiau daugelis jų nežino, nes buvo auklėjami būti mandagiais, o ne laimingais.
„Tai asmeninės ribos, daug kam iš mūsų apskritai yra naujiena, ypač jeigu buvote auginami taip, kad svarbiau yra būti mandagiu, nei laimingu. Bent jau aš, tai tikrai buvau taip auginama, tarytum man buvo įdiegta, kad prioritetas yra kitų laimė ir pirmiausia tie kiti buvo tėvai ir patys artimiausi šeimos nariai.
Aš užaugau manydama, kad jų poreikiai yra svarbesni, nei mano, todėl galutiniame rezultate, suaugusi aš, nemokėjau būti sąžininga, nei su savimi, nei su kitais, o ką jau kalbėti apie kažkokių poreikių įvardinimą ir čia nėra nei kaltinimo kažkokio dėl to auklėjimo ar auginimo, paprasčiausiai buvo taip ir norisi tai keisti, būtent dėl to apie tai kalbu dabar ir su jumis“, – pasakojo ji.
Laidos vedėja sako, kad jei šeimoje, kurioje augote buvo pakankamai atvira santykių dinamika, buvo supratingumas ir vertinimas, – galbūt ir problemų nekilo. Tačiau, kaip viskas atrodo tiems, kurie neturi asmeninės erdvės ir kur tai prasideda?
„Asmeninių ribų klausimas su šeimos nariais yra itin sudėtinga tema. Gal ne kiek tema, o tas jausmas kalbėti apie tai yra gana sudėtingas. Puiku, jeigu šeimoje, kurioje augote, buvo pakankamai atvira komunikacija ir pačių santykių dinamikoje ribos buvo akcentuojamos ne kaip akiplėšiškumas, bet kaip tarpusavio supratimo išraiška ir asmeninių poreikių vertinimas.
Bet jeigu šeimoje buvo nors kažkiek toksiškos dinamikos arba tėveliai, močiutės stokojo to emocinio intelekto, – galų gale jie ir jie greičiausiai buvo auklėjami be asmeninių ribų ugdymo, tai tada jūsų ir net kiekvieno šeimos nario asmeninės ribos yra vertinamos, kaip nepagarba, o ne rūpinimosi savimi išraiška.
Būtent dėl to, kaip sakau, kad asmeninės ribos su šeimos nariais – sunki tema, gal su draugais, su kolegomis ar parduotuvėj mums nubrėžti savo asmeninę ribą yra daug paprasčiau, nes tai yra artimi, bet nebūtinai tokie artimi žmonės. Bet šeima, kadangi tai yra kaip maža valstybė su savo įstatymais, taip, kaip buvo šeimoje dabar imti ir griauti tuos įstatymus, atrodo, kaip nepagarba.
Bet juk santykių kokybė su šeimos nariais tiesiogiai veikia mūsų sveikatą ir ne tik emocinę, bet ir fizinę, ir psichologinę. Pati santykio kokybė priklauso nuo mūsų asmeninių ribų, būtent tai ir yra viena iš svarbiausių priežasčių asmeninėms riboms brėžti su šeimos nariais, kadangi mus sieja tas daug glaudesnis ryšys su šeimos nariais, mūsų santykis mus labiau veikia. Ir jeigu jis yra nekokybiškas, nežinau, pabendravot su šeimos nariais, nuolat nerimaujat, galbūt verkiate, persivalgote, negalite užmigti, jus visiškai išbalansuoja. Tai labai akivaizdu, kad asmeninėms riboms yra pats laikas“, – pasakojo moteris.
D. Babilevičienė: yra ženklų, kada ribos tampa būtinos
Anot jos, ribų brėžimas nėra vienintelis žingsnis, reiktų įsiklausyti į save, į savo jausmus ir vidinį balsą, kuris dažniausiai žino geriau. Moteris išvardino kelis būdus, kaip indukuoti, kad jau metas save statyti pirmiau ir padėti sau susikurti patogią erdvę tarp šeimos narių.
„Kaip žinoti, kad jau jas reikia brėžti? Aš indukuoju taip, kad jeigu pagaunate, kad nuolat skundžiatės ar jaučiatės įskaudintas, kaip su jumis elgiasi – tai tikrai laikas ribai. Tai yra nesveika.
Ir pati vidinė savijauta, jeigu jau kažkas tuoj peržengs jūsų ribą, mes dažniausiai jaučiame tai vidumi, tai tikrai reikia, tiesiog įsiklausyti į save ir, aišku, jeigu nuolat jaučiatės prastai, pabendravę su tam tikrais šeimos nariais, jumis galbūt manipuliuoja, menkina – tai irgi laikas ribai", – pasakojo ji.
Tačiau ar to užtenka? Ir kas, jei man nepavyksta, taip staiga? Ekspertė sako, kad ribos nėra apie žalą kitam, o priešingai – visų pirma, koks aš esu. Anot, jos, nereikia rasti geriausio būdo, reikia išmokti, o gal net ir prisiminti, kaip bendravote anksčiau.
„Ir ribos, priminsiu, yra ne apie tai, kad aš įskaudinti noriu kitą, ribos yra apie tai, kaip aš elgsiuosi pats, kai su manimi elgiamasi netinkamai ir šiaip asmeninės ribos be pasekmių neveikia, kokia tai pasekmė, spęsti jums, galbūt tai reiškia, kad jūs baigsite pokalbį anksčiau, galbūt išeisite iš kambario, rečiau kelsite ragelį, bendrausite rečiau, susitiksite rečiau ir atminkite, kad santykių palaikymas su kitais tikrai nėra svarbiau, nei kokybiško santykio palaikymas su savimi, nes tai veikia jūsų emocinę, fizinę, psichologinę sveikatą.
Ir, kai kalbu aš apie tas ribas su šeimos nariais, tarytum girdžiu, kad reikia rasti tą patį geriausią būdą, kaip jas brėžti, kad nekiltų dar didesni konfliktai ir panašiai. Bet nėra to tobulo būdo brėžti ribas ir nereikia savęs teisti, jeigu iš karto nepavyksta, nes juk šitiek metų jūs jų nebrėžėt, reikia atmokti, išmokti atgal, kaip bendravote anksčiau", – sakė D. Babilevičienė.
