Tiesa, Rusija jau senokai nėra teisinė valstybė, o jos mėginimai žaisti su tarptautinėmis sutartimis ir noras atkurti sąjungos, imperijos ar karalystės ribas tėra dabartinio prezidento užmojis, turintis mažai ką bendro su teise, istorija ar rašytiniais susitarimais.
Šalies žlugimas nėra neregėta
Rusija savo tikslų, kaip ir prieš šimtus metų, siekia ginklu ir prievarta, nors kalbėti apie tarptautines sutartis ir kas ko privalo laikytis taip pat mėgsta.
Mokslininkai sako, kad valstybės skilimas ar dezintegracija, tokia, kokia vyko Sovietų Sąjungoje, nėra nematytas reiškinys. Būta to ir anksčiau, o teisių perėmimas, sutarčių pasirašymas arba pasitraukimas iš jų, naujai susikūrusios valstybės reikalas. Tiesa, yra sutarčių, kurių tiesiog negalima atšaukti arba išėjus iš jų, vistiek privalų jų laikytis.
Valstybės skilimas gali būti apibūdinamas kaip tęsinys, atsiskyrimas arba iširimas. Tęsinys atsiranda, kai vienas ar daugiau subvalstybinių subjektų atitrūksta nuo pirmtakės ir sudaro nepriklausomą valstybę. Likusi pirmtakės valstybės dalis yra vadinama besitęsiančia valstybe.
Valstybės teises ir pareigas išlaiko pirmtakė valstybė, o atsiskyrusios valstybės vadinamos įpėdinėmis.
Atskyrimas reiškia nepriklausomų valstybių, kurios anksčiau savanoriškai susijungdavo į valstybių sąjungą, iširimą. Atskyrimo atveju visos valstybės laikomos valstybėmis įpėdinėmis ir visos atnaujina ikisąjunginės valstybės teisės ir pareigos.
Be to, kiekviena valstybė gali prisiimti kai kurias teises ir pareigas sukauptas per sąjungos gyvavimo laikotarpį.
Dar yra ir „švaraus lapo“ galimybė, kuri paprastai taikomas naujai besikuriančioms nepriklausomoms buvusioms kolonijoms, kurios gali netęsti jokių anksčiau sudarytų sutarčių, tradicijų ir viską pradėti iš naujo.
Štai 1991 metų gruodžio 8 dieną Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos lyderiai Belovežo girioje pasirašė legendinę Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sukūrimo sutartį, pažymėjusią SSRS griūtį.
Belovežo susitarime buvo nurodyta, kad „SSRS kaip tarptautinės teisės subjektas ir geopolitinė realybė nustoja egzistuoti“. SSRS žlugo dėl to, kad politinės turbulencijos periodas sutapo su kritinės socialinių ir ekonominių problemų masės susikaupimu.
Pirmieji artėjančios griūties įrodymai pasirodė vadinamojo „suverenitetų parado“ metu, kuris vyko nuo 1988 iki 1990 metų. 1990 metų kovą Lietuva pirmoji pasiskelbė nepriklausoma valstybe.
SSRS vadovybė bandė išlaikyti vientisą sąjungą, bet situacija buvo beviltiška. 1991 metų kovo 17 dieną įvyko referendumas, kurio metu 76,4 procentai SSRS piliečių pasisakė už SSRS išsaugojimą atnaujintos lygiateisių suverenių respublikų federacijos formatu.
Balsavimą boikotavo Baltijos valstybės, Moldova, Armėnija ir Gruzija. Balandžio mėnesį apie pasitraukimą iš SSRS paskelbė Gruzijos valdžia. Vėliau pabiro kitos valstybės ir prasidėjo jų nepriklausomybės pripažinimo vajus. Sovietų Sąjunga po rugpjūčio pučo tapo nebegyva, o 1991 metų pabaigoje baigė savo gyvavimą.
Yra sutarčių, kurių negali atšaukti
Konstitucinės teisės profesorius Vytautas Sinkevičius sako, kad po daugiau nei trisdešimties metų nėra nei teisinio, nei politinio pagrindo kelti klausimą dėl nepriklausomybės dokumentų pasirašymo. 1991 metais liepos mėnesį buvo pasirašyta Lietuvos ir Rusijos sutartis dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų ir ten parašyta, kad Rusija pripažįsta Lietuvą pagal Kovo 11-osios aktus.
„Taigi, Rusija pripažino Lietuvą pagal tą statusą, kuris nustatytas Kovo 11 akte, kaip nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ir šis straipsnis neturi jokio galiojimo termino, jis yra amžinai galiojantis. Šitos sutarties negalima pakeisti, atšaukti. Jei dėl kitų straipsnių galima dar kažką kalbėti, tai šis pripažinimas yra neatšaukiamas“, – sakė Konstitucinės teisės profesorius.
Pasak jo, suirus Sovietų Sąjungai Rusija oficialiai kreipėsi į Jungtines Tautas ir paskelbė, kad ji yra Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėja ir tesėja.
Rusija pati sudariusi su Lietuva sutartį ir pripažinusi jos nepriklausomybę įsipareigojo niekada to straipsnio, kad pripažįstama nepriklausoma Lietuvos respublika pagal Kovo 11-osios Aktą, neatsisakyti. Taigi, ne Sovietų Sąjunga, o Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
„Ji pripažino Lietuvą pagal Kovo 11-osios aktus, o Lietuva pripažino Rusiją pagal 1990 metų birželio mėnesio paskelbtą Rusijos Federacijos suvereniteto deklaraciją. Nežinau, kas čia dabar vyksta, manau, kad bauginimas, įtampos palaikymas. <…>
Rusija pamiršo, matyt, pasakyti, kad ta Lietuvos-Rusijos sutartis buvo įregistruota JTO Sekretoriate, kaip sutartis, kuri yra sudaryta taro dviejų valstybių. Ji pripažįstama pasaulio. Visgi mes žinome, kad Rusijoje teisė ir sutartys dabar turi mažai galios. Tai yra valstybė grasinanti kitoms valstybėms, ji okupantė negerbianti kitų valstybių nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo“, – kalbėjo profesorius.
Anot jo, kalbėti, kad Rusija yra teisinė valstybė mes neturime pagrindo, greičiau tai yra senų imperinių laikų dvelksmas.
„Negalima vartoti termino, kad mes atsiskyrėme ar mes išėjome iš Sovietų Sąjungos. Tarptautinės teisės prasme Lietuva niekada nebuvo teisėta Sovietų Sąjungos dalis. Ji buvo okupuota ir prievarta prijungta. Ne Lietuva išėjo iš Sovietų Sąjungos, bet sovietai buvo priversti išeiti iš Lietuvos, nes čia neteisėtai buvo 50 metų.
Iš neteisės teisė neatsiranda, Sovietų Sąjunga jėga privertė priimti Lietuvos TSR Konstituciją. Tai nebuvo lietuvių tautos valia gyventi pagal TSRS primestą tvarką. Tarkime, Estija su Rusija pasirašė kitokią sutartį, ten kitoks standartas. Mus irgi ragino pasirašyti tą tipinę sutartį, bet mūsų delegacija buvo labai atkakli. Taigi, tas pirmas straipsnis dėl pripažinimo, jis negali niekada būti keičiamas. Jis – neatšaukiamas“, – sakė V. Sinkevičius.
Byrant valstybei arba susiformuoja nauja valstybė, kuri perima teises ir pareigas, arba susikuria tokia, kuri jų kratosi. Šiuo atveju Rusija oficialiai perėmė SSRS teises ir sutartis, kreipėsi dėl to į Jungtinių Tautų Organizaciją. Rusija yra JTO Saugumo tarybos narė tik todėl, kad ten buvo Sovietų Sąjunga.
„Variantai, žinoma, galimi įvairūs, bet šiuo atveju Rusija yra Sovietų Sąjungos pareigų tesėja ir perėmėja. Ji garantavo, kad laikysis visų tarptautinių Sovietų Sąjungos sudarytų sutarčių. Taigi, reikia laikytis savo pačios sudarytų sutarčių. Visgi mes turime reikalų su nenuspėjama valstybe. Tai tarsi kita civilizacija ir kalbėti su ja naudojant teisinių valstybių sąvokas ir formuluotes, pasitikėjimą, sutarčių gerbimą yra sudėtinga, nes Rusija pamina visas sutartis, kurias gali“, – kalbėjo V. Sinkevičius.
Jie, pasak profesoriaus, patys iš kitų reikalauja daug, bet Rusijoje net su plakatu į gatvę išeiti negalima. Jie nėra tie partneriai su kuriais galima kalbėti apie teisę, civilizaciją ir pagarbą sutartims.
„Kiekviena valstybė turi teisę pasitraukti iš tam tikrų sutarčių, bet yra sutartys ir punktai, kurių privalu laikytis net tada, kai iš ten pasitrauki. Mes prisimename 1920 metų Rusijos ir Lietuvos taikos sutartį, kurioje buvo sakoma, kad Rusija amžiams pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę. O kuo tai baigėsi? 1940 metais rusai vėl buvo čia. Taigi, dabartinės kalbos tai eilinis bandymas spausti ir bauginti, bet teisinio pagrindo – jokio“, – kalbėjo teisės profesorius.
Istorikas: tai, kas vyksta dabar, yra nesamonė
Istorikas Marius Emužis tikina, kad projektas, kuris šiomis dienomis yra paminėtas Rusijos Federacijos Dūmoje ir kurį neva norima atšaukti, yra SSRS pripažinimas Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, kuris yra pasirašytas 1991 metais rugsėjo 6 dieną.
Bet iki to jau buvo pasirašyta kita sutartis su Rusija, liepos 29 dieną buvo pasirašyta Lietuvos-Rusijos nepriklausomybės pripažinimo sutartis.
„Čia toks įdomesnis dalykas, nes Rusijos Federacija Sovietų Sąjungos sudėtyje egzistavo jau nuo 1990 metų. Tiesa, jie neturėjo atskiros komunistų partijos, kaip, kad buvo Lietuvoje ar Latvijoje, bet savo struktūras ir Vyriausybę turėjo. Taigi, čia svarbus momentas, nes Dūmą paskutiniame savo pareiškime lyg ir nekalba apie 1991 metų liepos 29 dienos sutartį, o apie vėlesnę ir pasirašytą SSRS. Sovietų Sąjunga nebeegzistuoja, galima naikinti ką tik nori, yra pasirašyta analogiška sutartis su Rusija“, – sakė istorikas įvardydamas dabar vykstančius dalykus, kaip paprasčiausią nesąmonę.
Arba, pasak jo, tai būdas pagąsdinti, neva štai turime sutartį ir ją panaikinsime. Bet ji ir taip nieko nereiškia.
„Nuo 1990 metų pavasario, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, Michailas Gorbačiovas vengė pasirašyti sutartis su Lietuvą. Ypač lygiateisių, buvo visaip mėginama palaužti, organizuota blokada. Kalbėjo, kad sutiktų su derybomis dėl suvereniteto SSRS sudėtyje, paskui jei būtų paskelbtas Kovo 11-osios akto moratoriumas (jis ir buvo laikinai paskelbtas).
Taigi, derybų su Lietuva tikrai nenorėta, nors neaišku ar M. Gorbačiovas to nenorėjo, ar tiesiog mėgino neerzinti konservatyviųjų sluoksnių. Jie tuo metu jau buvo įgavę didesnę įtaką, agresyvumą. <...> Po to, kai buvo pasirašyta sutartis su Rusijos Federacija buvo šioks toks poslinkis pripažinimo klausime, nes iki tol vos kelios valstybės buvo pripažinusius Lietuvos nepriklausomybę. <...> Visgi dvi dienos po sutarties pasirašymo įvyko Medininkų tragedija ir tai buvo tiesioginė reakcija į du dalykus: sutartį ir Georgo Busho vizitą Maskvoje“, – pasakojo istorikas, pabrėžęs, kad tai rodo, jog konservatyvieji sluoksniai Maskvoje nepritarė Lietuvos nepriklausomybei.
Anot jo, buvo aišku, kad susiklosčius palankioms aplinkybėms jie mėgins ką nors iškrėsti Lietuvoje. Ir vykstant rugpjūčio pučui Maskvoje bandoma sukelti neramumus ir Lietuvoje, vyksta susišaudymas greta parlamento, juda kariuomenės technika. Pasibaigus pučui prasideda masinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas, o rugsėjo 6 dieną tą, pagaliau, padaro ir SSRS.
„Jei ne Boriso Jelcino ir M. Gorbačiovo priešprieša, konkurencija, dalykai būtų klostęsi kitaip“, – svarstė istorikas.