Jau artimiausiu metu laukia sveikatos apsaugos ministro įsakymai dėl dar daugiau asmenų skiepijimo trečiąją skiepo nuo COVID-19 doze. Į revakcinuojamų asmenų grupę pateks ne tik jau dabar pakartotinai skiepijami imunosupresinių būklių pacientai, bet ir medikai, vaistinių darbuotojai bei kitų profesijų atstovai.
Sustiprinantis skiepas taip pat taps prieinamas globos namų gyventojams ir darbuotojams bei vyresniems nei 65 m. asmenims. Planuojama, kad tvarka įsigalios rugsėjo viduryje.
Nepaisant to, dalis likusios visuomenės irgi kelia klausimą, kada galės gauti trečią skiepo dozę, mat nerimauja, kad antikūnų atsargos beveik išseko.
Trečia dozė bus reikalinga visiems?
Paklausta, ką daryti kitiems, į prioritetines grupes nepatenkantiems žmonėms, kurie nerimauja dėl kritusio antikūnų skaičiaus, ar jiems irgi reikėtų trečios dozės, VU Gyvybės mokslų centro imunologė, profesorė Aurelija Žvirblienė laikėsi kiek nuosaikesnio požiūrio.
„Manau, kad su likusia populiacijos dalimi galima taip neskubėti. Vis dėlto šiuo metu įvardytos grupės apima didžiausios rizikos asmenis. Pavyzdžiui, medikai, kurie turėtų apsaugoti savo pacientus, jiems ta trečia dozė turėtų padėti mažinti viruso platinimą. Taigi tas „gaisras“ kaip ir būtų užgesintas ir būtų galima palaukti gamintojų rekomendacijų, kurių visi tikrai labai laukia, nes tada būtų daugiau aiškumo“, – portalui tv3.lt sakė mokslininkė.
Savo ruožtu užkrečiamųjų ligų specialistas prof. Saulius Čaplinskas pažymėjo, kad medicinine prasme šitas klausimas kaip ir seniai atsakytas.
„Atsakymas ta prasme, kad yra aišku, jog po skiepo susiformuoja sterilus imunitetas. Ir čia klaidina žmonės iš Sveikatos teisės instituto, kas tai yra sterilus imunitetas. COVID-19 skiepų atveju suleidžiamas ne susilpnintas ar modifikuotas virusas, kurio pagalba sukuriamas nesterilus imunitetas.
Dabar gi paprasčiausiai yra sužadinama antikūnų gamyba ir jokio viruso baltymo, net modifikuoto, po skiepo žmogaus organizme nelieka. Kitas dalykas, kaip ir tiriant kitus koronavirusus, taip ir šio viruso atveju yra aišku, kad susiformavęs imunitetas net po ligos, o juo labiau po skiepo su laiku blėsta“, – dėstė pašnekovas.
Anot S. Čaplinsko, kitas klausimas, kad nėra aišku, po kiek laiko tai įvyksta, kiek laiko ir kokio stiprumo imunitetas išlieka ir t.t. Todėl kiekvienu atveju turi būti individualus priėjimas – kažkam trečios dozės gal reikės anksčiau, kažkam – vėliau.
Prastesnę kokybę atstoti kiekybe
Specialistas taip pat pažymėjo, kad situaciją dar labiau pagilino mutuojantys viruso štamai.
„Mutuojantiems štamams neutralizuoti reikia didesnio antikūnų titro. Tai reiškia, kad prastesnę kokybę galima atstoti didesne kiekybe. Jei buvo momentas, kai amerikiečiai, matydami, kad imunitetas silpsta, sustiprinančiąją dozę siūlė leisti po 8 mėnesių, dabar jau sako, kad to reikia po šešių mėnesių. Ir nekalbama, ji reikalinga visiems ar ne visiems.
Paprasčiausiai kai kuriems imunitetas išblės anksčiau – ar tai bus senjorai, ar bet kokio amžiaus žmonės, turintys lėtinių ligų, kurios silpnina imuninį atsaką, ar šiaip nesveiką gyvenimo būdą propaguojantys žmonės, kurių imunitetas bus silpnesnis“, – pabrėžė jis.
Anot profesoriaus, nors mes bent šiandien ir turime skiepų perteklių, skiepų pasaulyje trūksta.
„Todėl iš esmės tik politine prasme ir etiniais sumetimais ir neskubama su visuotine rekomendacija dėl trečio skiepo. Todėl atsargiai kalbama, kad reikia pradėti sustiprinančiąją dozę nuo tų žmonių, kurie yra ypač pažeidžiami“, – sakė specialistas.
DIENOS PJŪVIS. Trečiosios vakcinos nuo COVID-19 dozės prireiks jau greitai: ar vakcinacija leis išvengti karantino?
Neskubėti tirtis antikūnų
Paklausta, ar tikrai visiems, norintiesiems trečios dozės, imunologiškai jos reikia, ir ar antikūnų rodiklis turėtų būti pagrindinis argumentas, A. Žvirblienė sutiko, kad tai sudėtingas klausimas.
„Jei vieni neigia ir bijo vakcinų, kiti yra vakcinų entuziastai. Ir kai jie išgirsta viešojoje erdvėje kaip ir pagąsdinimus, kad tų antikūnų sumažėjo, tai jie nori savo imuninį atsaką sustiprinti. Tai nieko labai blogo nuo tos trečios dozės nenutiktų, bet kad būtų kažkokia didelė būtinybė, gal jos dar nėra“, – svarstė imunologė.
Ji atkreipė dėmesį, kad antikūnų išsityrimas gali būti pagrindas nerimui, nors to daryti šiaip nėra rekomenduojama.
„Mutuojantiems štamams neutralizuoti reikia didesnio antikūnų titro. Tai reiškia, kad prastesnę kokybę galima atstoti didesne kiekybe“, – sako S. Čaplinskas.
„Gamintojai apskritai nerekomenduoja nei po vakcinacijos iš karto, nei vėliau skubėti tirtis, nes nėra iki galo aišku, kaip tuos duomenis reikėtų interpretuoti. Čia vėlgi reikėtų sulaukti daugiau mokslinių duomenų, kurie parodytų, kad tam tikras antikūnų lygis koreliuoja su apsauga.
Tų mokslinių duomenų yra, bet nedaug – pavienės publikacijos ir tai nėra labai didelės išsamios studijos, kurios suteiktų atsakymą, kad tam tikra antikūnų riba rodytų, kad jau nebeliko apsaugos. Juo labiau kito imuninio atsako „komponento“ – imuninių atminties ląstelių – laboratorijoje iš kraujo tyrimų nepamatuosi“, – pastebėjo A. Žvirblienė.
Portalas tv3.lt primena, jog imunitetas po persirgimo gali laikytis ir ilgiau nei metus. Tą patvirtina ir Lietuvoje atliktas tyrimas, kai buvo ištirti dar pernai pavasarį COVID-19 sirgę Nemenčinės gyventojai.
Suveikia ir buitinė imunizacija
Kartu pašnekovė sutiko, kad jei paskiepyti žmonės tik užsikrečia, o neserga sunkiai, tai irgi nėra argumentas skubėti skiepytis trečiąja doze.
„Tikrai laikausi tokio požiūrio, kad vien užsikrėtimas ar besimptomė infekcija nėra kažkas ypatingai blogo. Paskiepytam žmogui prasirgus besimptome forma, jo imuninė sistema papildomai suaktyvinama, panašiai kaip po trečios dozės“, – pastebėjo imunologė.
Be kita ko, kitą kartą žmogus gali nė neįtarti, kad buvo susidūręs su virusu, o tą pamatyti tik jei, pavyzdžiui, reguliariai seka savo antikūnų kiekį.
„Tuomet jis gali būti staiga šoktelėjęs, kas rodytų apie vadinamąją buitinę imunizaciją, pakartotinį susidūrimą su virusu“, – pridūrė A. Žvirblienė.
S. Čaplinskas pažymėjo, kad jei žmogus su jau išblėsusiu imunitetu susidurs su pakankamai didele delta ar kitos atmainos viruso doze, likusių ne taip kokybiškai prieš kitas atmainas veikiančių antikūnų organizme gali neužtekti ir jis susirgs.
„Kitas dalykas, kad tuomet greitai įsijungia atminties ląstelės ir štai kodėl skiepas čia labai padeda – net ir tos dvi dozės, viena dozė prieš tai buvusi. Tada atminties ląstelės pradeda greitai gaminti antikūnus. Ir tada, kai žmonės po skiepo ar persirgto ligos vėl užsikrečia, liga tokiems žmonėms praeina trumpiau, lengviau ir yra mažiau užkrečiami kitiems“, – pastebėjo S. Čaplinskas.
Užduotis – pasiekti dar pirmųjų skiepų negavusių senjorų
Kalbėdami apie masinę vakcinaciją kai kurie ekspertai akcentuoja, kad pirminis skiepijimo tikslas – pasiekti didžiausios rizikos grupes. Viena jų – vyresnieji nei 65 m. asmenys.
Šiuo metu Lietuvoje yra vakcinuota po kiek daugiau nei 78 proc. asmenų 65–69 m. ir 70–74 m. grupėse, beveik 75 proc. – 75–79 m. ir tik 59 proc. 80 m. ir vyresnių asmenų grupėje.
Sveikatos apsaugos ministro patarėja Aistė Šuksta tvirtino, kad šie rodikliai jau yra pakankamai aukšti.
„Statistiškai šių amžiau grupių rezultatai yra labai geri, beveik visos grupės yra perkopusios 70 proc. Bet, taip, mes darome viską, toliau tęsiame efektyviausias priemones iš to, ką matome vakcinavimo procese – tai artiname vakcinas prie gyventojų. Nes šių grupių asmenų dažnas argumentas yra negalėjimas nuvykti į vakcinavimo centrą, taigi vyksta mobilios komandos ir į namus, ir į nutolusias gyvenvietes“, – kalbėjo ji.
Visgi A. Žvirblienė pažymėjo, kad vakcinacijos tempai tarp vyresnio amžiaus asmenų nėra pakankami.
„Vienareikšmiškai pas mus, lyginant su kitų šalių rodikliais, dar yra nelabai gera situacija su vyresnių žmonių paskiepijimu. Čia realiai reikėtų pasiekti arti 100 proc. Tačiau tiek pastangos pasiekti šiuos asmenis, tiek dalies visuomenės revakcinacija vienas kitam netrukdo.
Kitas dalykas, jei trūktų vakcinos dozių ir reikėtų galvoti, kaip jas paskirstyti, bet dabar Lietuvoje šios problemos nėra. Didžiausia problema čia yra kaip sumotyvuoti šias amžiaus grupes pasiskiepyti, nes čia, matyt, neveikia nei galimybių pasai, galimybė įeiti į barus ar naktinius klubus. Juo labiau pensininkų neveikia ir darboviečių įvesti tam tikri apribojimai“, – kalbėjo imunologė.
Senoliams siūlo visas įmanomas priemones
S. Čaplinskas taip pat sutiko, kad būtina rūpintis kuo platesne labiausiai pažeidžiamų grupių vakcinacija. Kartu jis pažymėjo, kad juos saugoti galima ir kitais būdais.
„Reikia turėti omenyje, jei žmogus lanko senjorą tėtį ar mamą, tai jis turėtų suprasti ir jausti atsakomybę, kad gali atnešti virusą ir nuo jo galima mirti. Lygiai taip pat ir anūkas, grįžęs iš mokyklos, gali atnešti virusą ir senelis ar senelė gali neišgyventi. Kitą kartą ir paskiepytas senolis, nors ir gerokai rečiau, bet irgi gali neatsilaikyti“, – kalbėjo specialistas.
Anot jo, būtent apie tai reikia kalbėti ir taikyti visas įmanomas prevencijos priemones.
„Galų gale tam senjorui gal ne taip svarbu bus, kodėl jis nugyvens iki senatvės ir mirs nuo senatvinių ligų, o ne nuo kovido. Ar dėl to, kad bus paskiepytas, ar dėl to, kad aplinkiniai paprasčiausiai pasirūpins tuo, kad jo neužkrėstų, jei jis per daug nevaikšto, nejuda į uždaras, žmonių perpildytas erdves.
Taip pat saugosis pats, jei juda, dėvės kaukę ir naudos tuos pačius nosies purškalus, turinčius jota karagenino, kurie sukuria tam tikrą fizinį barjerą, suriša į nosį patenkančias viruso daleles. Įsivaizduoju, kad visi senjorai, vaikai eidami į mokyklą turėtų po kartą ar kelis kartus į dieną pasipurkšti nosytę. Nors tai ir neatstos kaukės, bet sudarys tam tikrą barjerą“, – pastebėjo S. Čaplinskas.
Jis pažymėjo, kad tai bus ne tik apsauga nuo kovido, bet ir kitų šaltuoju metų laiku cirkuliuojančių ir peršalimo ligas sukeliančių virusų.
Trečias skiepas – būsima sąlyga galimybių pasui gauti?
Nors Sveikatos apsaugos ministerija praneša kol kas neketinanti keisti pilnai pasiskiepijusio asmens apibrėžimo, neatmetama galimybė, kad netrukus galimybių pasą ar europinį žaliąjį sertifikatą galės gauti tik pakartotinį skiepą gavęs asmuo.
„Kol kas pokyčių šioje srityje nebus. Tikrai galimybių pasai, sertifikatai bus išduodami, pasiskiepijus dviem dozėmis“, – BNS teigė Jurgita Grebenkovienė.
Vis dėlto ji pabrėžė, kad besikeičianti epidemiologinė situacija gali pakeisti šią poziciją. Tokiu atveju visiškai paskiepytais būtų laikomi tris skiepo dozes gavę žmonės.
„Yra tikimybės, kad tiek pati Europa, tiek ir mes galime eiti link šio sprendimo“, – sakė kanclerė.
„Gamintojai apskritai nerekomenduoja nei po vakcinacijos iš karto, nei vėliau skubėti tirtis antikūnų, nes nėra iki galo aišku, kaip tuos duomenis reikėtų interpretuoti“, – sako A. Žvirblienė.
Paklaustas, kaip vertinantis tokius planus dėl galimybių paso, kad skatinamoji dozė ir taptų privaloma sąlyga jam gauti, S. Čaplinskas pabrėžė, kada skiepų pasas yra politinio susitarimo reikalas, o skiepai, jų teikiama apsauga ir antikūnų susiformavimas, savo kovido statuso žinojimas – jau yra medicina.
„Tai yra skirtingi dalykai. Ir aš visą laiką kalbu apie savo kovido statuso žinojimą, kad žmogui reikia tai žinoti ir atitinkamai elgtis, kad gydytojas žinotų savo pacientų kovido statusą.
O žodis „privalomas“ čia iš principo netinka. Medicinoje net termino tokio nėra, nebent ką medikas privalo pasiūlyti pacientui, o sprendimą dėl procedūros, ką galima ar negalima daryti su jo kūnu – pats žmogus, tardamasis su mediku“, – sakė jis.
