Apie tai, kas laukia Lietuvos gyventojų, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė ir Seimo narė Gintarė Skaistė.
Kokia dabar yra situacija tiek su būsto nuomos kainomis, tiek su pirkimu? Ar jos vis dar taip sparčiai kyla?
I. Genytė-Pikčienė: Matyt, 15 metų – ilgas laiko tarpas. Per tą ilgą laiko tarpą Lietuva ir Lietuvos nekilnojamojo turto sektorius išgyveno ne vieną ciklą, ne vieną pakilimo fazę ir ne vieną tam tikrą subalansuojantį neigiamą laikotarpį. Visų pirma, 2009-ieji metai, kuomet subliuško Lietuvoje stebėtas nekilnojamojo turto kainų burbulas, nekilnojamojo turto kainos koregavosi tikrai labai reikšmingai – iš tos duobės buvo kopiama ilgą laiką.
Vėliau tokią netvarią nekilnojamojo turto rinkos raidą stebėjome 2021–2022 metais, kuomet po pandemijos įvyko tam tikras lūžis gyventojų lūkesčiuose ir situacijos vertinime, taip pat itin žemos palūkanų normos prisidėjo prie rinkos aktyvumo. Popandeminės situacijos irgi iššaukė labai spartų būsto kainų brangimą. Sakykime, tai dar net ir kažkiek netvarią situaciją kūrė, nes tuo metu nekilnojamojo turto rinkoje buvo stebima labai daug disbalansų.
Paklausa labai stipriai atitrūko nuo pasiūlos, ir nekilnojamojo turto kainos stipriai pašoko. Vėliau situacija po truputėlį aprimo, nes išaugo palūkanų normos, nekilnojamojo turto rinka sulėtėjo. Dabar šių metų pradžioje vėl stebime naują nekilnojamojo turto rinkos ciklą, kada žemesnės palūkanų normos, tvirta, sutvirtėjusi perkamoji galia ir pozityvūs namų lūkesčiai vėl suaktyvino būsto rinką.
Nekilnojamojo turto sandorių skaičius atšoko į sveiką ir netgi šiek tiek, sakykime, intensyvų lygį, jeigu stebėtume vasaros mėnesių būsto rinkos intensyvumą. Ir atitinkamai, jeigu metų pradžioje galėjome sakyti, kad rinka vystosi tvariai, kad paklausa atitinka pasiūlą ir pasiūla yra itin aktyvi, tai dabar jau kyla tikrai tam tikri nerimo pirmieji signalai, kad to tvarumo ir balanso rinkoje pradeda trūkti.
Tą rodo ir būsto kainų dinamika, kuri vėl įsibėgėjo iki dviženklių tempų. Matome, kad būstas brangsta dviženkliais tempais tiek Statistikos departamento duomenimis, tiek Lietuvos banko pasikartojančių sandorių statistika bei Registrų centro statistika tą patį įrodo.
Tai nėra gerai, nes natūralu, kad dviženklis būsto kainų brangimas jau grasina aplenkti gyventojų pajamų augimo tempus, ir atitinkamai tai kenkia įperkamumui. Palanki situacija įperkamumui yra ta, kad palūkanų normos stabilizuojasi, ir atitinkamai gyventojai, kurie įsigyja būstą su būsto paskola ar būsto kreditu, tų galimybių turi daugiau.
Bet kokiu atveju, labai reikia, kad ir pasiūla būtų aktyvi, kad ir pastatomo būsto būtų pakankamai, ir kad neužsiveržtų disbalansų pasekoje tam tikri butelio kaklelio efektai, kurie vėl pakaitintų labai netvarų kainų augimą – rizikų, susijusių su tuo, yra tikrai nemažai, Lietuva yra nedidelė.
Mūsų statybų sektoriaus pajėgumai yra pakankamai riboti. Atitinkamai dabartinis tiek žemų palūkanų normų sąlygotas nekilnojamojo turto rinkos atsigavimo ciklas susijęs su komerciniais užsakymais, susijęs tiek ir su valstybiniais užsakymais, tiek ir su gynyba ir atgrasymu susiję užsakymai.
Tai čia irgi yra tam tikrų rizikų, kad statytojai tiesiog nepajėgs viso to ciklinio atsigavimo ir viešųjų užsakymų poreikio patenkinti, nes, kaip jau minėjau, pajėgumų ribotumas tą apsprendžia. Ateityje kainų augimo ir rinkos disbalansų rizikos tikrai kaupiasi, ir iš tikrųjų norėtųsi, kad pavyktų užbėgti už akių šioms rizikoms ir išvengti jų išsipildymo.
Iš tiesų, kainų augimas yra dviženklis, kaip ir sakėte – per 15 metų būsto kainos pakilo 194 proc. Mes dažnai lyginame, kad mūsų būsto kainos, taip pat ir kitų dalykų kainos, taip pat yra aukštesnės, ir kartais net prilygsta ar lenkia Vakarų Europos šalis, nors atlyginimai nėra tokie. Kuo mes čia esame išskirtiniai?
I. Genytė-Pikčienė: Apie avalynės, aprangos kainas jau galime sakyti, kad jos vidutiniškai yra aukštesnės negu vidutiniškai Europos Sąjungoje. Tuo tarpu būsto, matyt, dar to pasakyti negalime, nes Vakarų išsivysčiusio pasaulio sostinėse jis dar gerokai brangiau kainuoja negu čia, Lietuvoje.
Rinkti tam tikrus pasiūlymus, tam tikrus skelbimus lyginti su kitų šalių pasiūlymais ne visai yra tinkamas sprendimas, nes dažnai tiesiog tai nėra lyginimas obuolių su obuoliais. Tiesiog nėra homogeniški tie pasiūlymai, tie skelbimai, ir susidaro tam tikras iškreiptas vaizdas – vidutiniškai vis dar būstas yra pigesnis Lietuvoje.
Mūsų pačių šalyje pakankamai reikšmingi regioniniai skirtumai. Aišku, tam tikras perkamumo probleminis klausimas jau stebimas didžiuosiuose miestuose, ypatingai sostinėje, pajūryje. Labai organiška ir natūralu, kad tas įperkamumo lygis pas mus yra geresnis, nes Lietuvos istorija, kaip demokratiškos rinkos ekonomikos istorija, yra trumpesnė negu išsivysčiusio pasaulio.
Atitinkamai, tas laikotarpis išbrangti nekilnojamajam turtui yra gerokai trumpesnis negu, sakykime, Skandinavijos šalyse ar didžiuosiuose Vakarų šalių miestuose, tad ir pati rinkos konjunktūra yra kitokia. Galime pasidžiaugti, kad visgi mūsų šalyje didžioji dalis gyventojų turi nuosavą būstą. Tai priešinga situacija negu išsivysčiusiose valstybėse, kur būsto įperkamumas yra sunkiai suvaldomas.
Toje pačioje Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje net ir aukštesnės viduriniosios klasės specialistai, turintys tikrai gerus darbus, negali įpirkti būsto, jie tiesiog yra priversti nuomotis būstą visą gyvenimą. Aišku, ten galbūt nuomos rinka yra gerokai gilesnė, gerokai efektyvesnė, patikimesnė negu Lietuvoje. Čia dar yra vienas iš mūsų nebrandos požymių, ir čia, matyt, ilgainiui irgi turėsime pasistūmėti į priekį.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
