Kai Putino žaibiškas karas nepavyko, o vietoje to viskas tapo ilgai trunkančiu ir sudėtingu konfliktu, Kadyrovas tapo vienu garsiausiu negailestingo karo šalininkų. Nors Rusijos kariuomenės vadai vengia dėmesio, o eiliniams kariams draudžiama naudotis išmaniaisiais telefonais, Rusijos nacionalinės gvardijos generolas Kadyrovas įkyriai dalijasi vaizdo įrašais, garso žinutėmis ir komentarais savo „Telegram“ paskyroje, kurią turi daugiau nei 3 mln. (Kai 2017 m. JAV skyrė sankcijas Kadyrovui, jis buvo pašalintas iš „Facebook“ ir „Instagram“.)
Kadyrovas gyrėsi čečėnų kovotojų meistriškumu svarbiuose mūšiuose, ragino panaudoti taktinius branduolinius ginklus prieš Ukrainą ir neseniai paskelbė vaizdo įrašas, kuriame jis gavo apdovanojimą už tai, kad išlaikė pasaulio rekordą daugiausiai asmeninių sankcijų vienam asmeniui: 15 sankcijų.
Atrodo, kad Kadyrovas siunčia žinią, jog Čečėnija, kažkada maištingiausias Rusijos regionas, kuris dešimtajame dešimtmetyje brangiai sumokėjo už bandymą atsiskirti, dabar yra jai ištikimiausias.
Tačiau būtų klaidinga viešus Kadyrovo parodymus laikyti Rusijos sėkmės ženklu Čečėnijoje. Šalis tikrai nėra parklupdyta. Tiesą sakant, didžiulis Kadyrovo vaidmuo tik pabrėžia tariamai daugiatautės Rusijos federacijos trapumą. Čečėnija, kaip ir dauguma iš 80 Rusijos regionų, yra priklausoma nuo Kremliaus perskirstant pajamas iš naftos ir dujų. „Kaip ir viduramžiais, Kadyrovas yra asmeniškai Putino, o ne Rusijos vasalas“, – sakė „Chatham House“ Londone vyresnysis mokslinis bendradarbis Nikolajus Petrovas.
Tačiau kuo daugiau darbo jėgos ir pinigų Putinas išleidžia karui Ukrainoje, tuo laisvesni tampa jo gniaužtai tolimose Rusijos provincijose. Jei Putino imperijos kūrimo projektas žlugs, Čečėnija – nedidelė teritorija, kurioje gyvena 1 procentas Rusijos gyventojų – vėl gali tapti Rusijos valstybės nestabilumo šaltiniu.
„Rusijos skilimas yra neišvengiamas“, – sakė Zarina Sautieva, Vašingtono Wilsono centro viešosios politikos bendradarbė ir žmogaus teisių gynėja iš Ingušijos, Rusijos provincijos, besiribojančios su Čečėnija. „Nemanau, kad Rusija gali išsilaikyti kartu, bet neaišku, ar tai kelių mėnesių ar metų klausimas.
Ukrainoje Kremlius neproporcingai pasitikėjo kariais iš skurdžių regionų, kuriuose gyvena čiabuvių etninės mažumos: nuo Šiaurės Kaukazo, kur yra Čečėnija, iki tokių provincijų kaip Buriatija ir Tuva, kurios ribojasi su Mongolija. Kai rugsėjį Putinas paskelbė apie „dalinę mobilizaciją“, Čečėnijos kaimyniniame Dagestane ir Jakutijoje šiaurės rytų Sibire kilo protestai, privertę regiono lyderius pažadėti išsiųsti namo vyrus, kurie buvo pašaukti „per klaidą“. Sautieva sakė, kad tol, kol finansuos regionus, Kremlius gali sutramdyti demonstracijas. „Tačiau jei nustos mokėti socialines išmokas ir sugrįš daugiau kūnų, žmonės pakils ne tik Kaukaze“, – pridūrė ji.
Tai nereiškia, kad Rusijos regionai, ypač neramiame Šiaurės Kaukaze, ruošiasi atsiskirti nuo Maskvos. Rusijos prezidento šlovinama „galios vertikalė“ laiko regionų lyderius ant pavadėlio, jie yra priklausomi nuo finansinės ir politinės paramos.
Putinas atėjo į valdžią, pradėdamas žiaurų karą, kad sutriuškintų Čečėnijos nepriklausomybės siekius. Jis paskyrė Ramzano tėvą Akhmadą Kadyrovą Čečėnijos marionetinio režimo vadovu ir paaukštino Ramzaną po to, kai 2004 m. buvo nužudytas Achmadas. Jis apdovanojo jaunesnįjį Kadyrovą naftos doleriais, toleruodamas jo nusukumą perteklių mainais už neabejotiną lojalumą. „Rusijos kolonijinis režimas Šiaurės Kaukaze stabilizavosi“, – sakė Rusijos ekspertas Šiaurės Kaukaze Denisas Sokolovas.
„Regioninis elitas tapo sistemos dalimi ir mato savo ateitį kartu su režimu“. Galbūt, sakė Sokolovas, jie separatizmo bijo net labiau nei Maskva. Dėl to „būtų per anksti kalbėti apie tiesioginį separatizmą. Žinoma, apie tai galvojama Kaukaze, Uralo-Volgos regione, Buriatijoje. Tačiau jie neturi nei politinės, nei karinės organizacijos. Tiesa, tai gali pasikeisti labai greitai“.
Lemtingas Putino sprendimas pašaukti eilinius rusus karui Ukrainoje atnaujino susidomėjimą regionine autonomija, ne tik etniniu požiūriu. „Situaciją į viršų pakėlė mobilizacija“, – sakė Sokolovas. „Mobilizacija prilygsta mirčiai, ir žmonės jai priešinsis“.
Naudodamas savo „Telegram“ paskyrą, kaip megafoną ir savo čečėnų karius – kadyrovcus, kaip rekvizitą Kadyrovas išsikovojo unikalią vietą kaip garsiausias Rusijos gubernatorius ir karinis vadovas.
„Šiandien Rusijoje matome du režimus: Putino ir Kadyrovo“, – sakė Petrovas. Čečėnijos valdytojas mėgsta priminti Putinui apie savo lojalumą. Rugsėjo mėnesį, likus mėnesiui iki savo 46-ojo gimtadienio, Kadyrovas paskelbė vaizdo įrašą, kuriame sėdi paauksuotuose rūmuose, mąstydamas apie senėjimą ir užsimindamas, kad po 15 valdymo metų jam laikas pasitraukti. Po trijų dienų jis atsiėmė savo pareiškimą, sakydamas, kad čečėnų žmonės jam patikėjo jo pareigas ir jis gali atsistatydinti tik paprašęs jų – ir Putino.
Kadyrovas nuolat tikrina savo autoriteto ribas. Žinodamas apie gyventojų nepasitenkinimą mobilizavimu, jis paskelbė, kad Rusija jau turi pakankamai uniformuotų vyrų, kad galėtų „nuimti bet kurią Vakarų armiją“.
Kadyrovo teigimu, šaukimas buvo reikalingas tik tam, kad atsargos kariai galėtų įgyti kvalifikacijos kėlimo kursą. Jis taip pat apkaltino Rusijos karinę vadovybę dėl nesėkmių mūšio lauke ir nepritarė aukšto lygio Ukrainos karo belaisvių paleidimui per kalinių mainus, kuriems beveik neabejotinai pritarė Putinas.
Užuot sulaukęs priekaištų, Kadyrovas per savo gimtadienį, spalio 5 d., paskelbė, kad Putinas ką tik paskyrė jį generolu pulkininku – tai buvo antrasis Kadyrovo paaukštinimas nuo invazijos pradžios.
Labai asmeniškas Kadyrovo santykių su Putinu pobūdis rodo, kad Kadyrovo ištikimybė Kremliui priklauso nuo Putino likimo valdžioje. Rusijos ateitis gali priklausyti nuo to, ką Kadyrovas darys, kai jo globėjo nebeliks.
„Jei Kremliuje prasidėtų chaosas, Kadyrovas pirmasis paskelbs nepriklausomybę“, – įsitikinę ekspertai. Kita vertus Kadyrovas galimai turi daug didesnių ambicijų. Kadyrovo sąjungininkai Maskvoje yra Viktoras Zolotovas, buvęs Putino asmens sargybinis, dabar vadovaujantis Nacionalinei gvardijai.
Net jei federalinė valdžia turi skaitinį pranašumą prieš Kadyrovą, chaotišku pereinamuoju laikotarpiu ji gali nesugebėti reaguoti taip ryžtingai, kaip jis gali. „Jei Putinas paliks valdžią, Kadyrovas gali tapti karaliumi ar net pretendentu į sostą“, – sakė Petrovas.
Nors Kadyrovo galimybės užgrobti valdžią nėra didelės, sakė Petrovas, jos nėra nereikšmingos, nes nėra veikiančių valdžios institucijų ir galimi nesutarimai Rusijos sistemoje. Vis dėlto pagrindinė rizika Rusijos vienybei kyla ne iš pačių regionų, o iš Kremliaus, dėl už juos priimtų sprendimų. Kai dėl karo ir tarptautinių sankcijų centrinei valdžiai pritrūks pinigų, ji bus priversta svarstyti naujus bendro gyvenimo modelius.
„Ekonominis pagrindas, palaikantis itin centralizuotą, super unitarinę valstybę jau visiškai pakirstas“, – sakė ekspertas. „Didelės transformacijos yra neišvengiamos: kieta arba švelni federalizacija, regionizacija iki žlugimo. Putino įpėdiniui gali labiau rūpėti išlaikyti Rusiją kartu, o ne užkariauti naujas teritorijas“.
