Iš vienos pusės A. Lukašenka visiškai remia Rusijos invaziją į Ukrainą, iš kitos pusės jis siekia pateisinti baltarusių nenorą žengti į Ukrainą. Viena iš priežasčių, kodėl A. Lukašenka iki šiol neįšoko į karo traukinį, yra Baltarusijos visuomenės pasipriešinimas.
Ko bijo Lukašenka?
Nors 2020 metų protestai nuraminti ir gatvėse minios nesibūriuoja, visuomenė išlieka tvirta, pasipiktinimas yra. Tarkime praeitą savaitę baltarusiai organizavo „traukinių karą“ ir apgadino bėgius, vedančius Į Ukrainą. Žmonės taip pat rodo pasyvų pasipriešinimą, bėga iš šalies.
Skaičiai bėgančiųjų tokie nemaži, kad Baltarusijos gynybos ministerija susirūpino, jog iš jų akiračio dingsta šauktinio amžiaus jaunuoliai, ėmė aiškinti, kad reikia rezervistus kviesti „mokymams“. Pasakymas, kad šie mokymai esą neturi nieko bendro su karu Ukrainoje tik dar labiau padidino žmonių baimę ir paskatino emigraciją.
Dar vienas aktualus klausimas yra Baltarusijos kariuomenės pasiruošimas karo veiksmams. Jis yra mažų mažiausia abejotinas. Neseniai pasirodė žinia, nors ir netikra, kad Generalinio štabo vadas, neva atsistatydino dėl nesugebėjimo suformuoti bataliono karui Ukrainoje.
Tai nėra tiesa, bet nuotaikas visuomenėje ir kariuomenėje gerai iliustruoja. Socialinėje medijoje, kuri nėra tiek apribota, kaip Rusijoje, požiūris į karą už sienos taip pat yra visiškai kitoks nei Rusijoje.
Kovo pradžioje tas pat A. Lukašenka net pareiškė, esą „Baltarusija yra stumiama į karą, kad paliktume savo sienas neapsaugotas. Tada jie veiks greitai, o mes nespėsime grįžti iš Ukrainos“.
Laukia Rusijos galo?
Bent jau kol kas atrodo, kad A. Lukašenka nenori kirsti sienos ir ieško visokių būdų išsisukti nuo žygiavimo į Ukrainą. Taip pat ir dėl to, kad Rusija nežada dengti finansinių nuostolių, kuriuos tikrai patirtų A. Lukašenkos kariuomenė Ukrainoje.
Maskvai pinigų reikia dabar ir daug, todėl ne tik A. Lukašenkos trumpalaikiai norai gali likti nepatenkinti, kyla klausimas dėl ilgalaikių finansinių Maskvos įsipareigojimų jam.
Dabar A. Lukašenka galimai išgyvena dilemą, eiti į pralaimėjimo dugną kartu su Maskva, ar išlaviruoti ir išlikti, o gal net grįžti į tarptautinės politikos areną, kaip mažesnis blogis, nei yra dabar.
