Du nepriklausomi sociologai Baltarusijoje atliko apklausas: internetu ir telefonu apklausė žmonės ir paaiškėjo, kad dauguma respondentų (atitinkamai 85 ir 85,1 proc.) nenorėtų, kad Baltarusijos kariuomenė prisijungtų prie Rusijos karo Ukrainoje. Žmonės taip pat ne itin palaiko Rusijos ir Baltarusijos susijungimo idėją, bet į Rusiją jie žvelgia palankiai ir tas palankumas didėja.
Politologas, Baltarusijos politikos apžvalgininkas Vytis Jurkonis sako, kad situacija šalyje yra apgaulinga, bet baltarusių visuomenė griežtai pasisako prieš karą Ukrainoje, dalyvavimą jame.
Dalyvauti tiesiogiai kare nenori ir pats Aliaksandras Lukašenka, bijo, kad tai itin nepatiks baltarusių karininkams, saugumui, kuriuo ir remiasi jo valdžia.
Visgi, pasak politologo, nereikia apsigauti, A. Lukašenka netiesiogiai kare prieš Ukrainą dalyvaują nuo pat pirmos dienos ir jokio balansavimo tarp Rytų ir Vakarų ten nėra, yra tik naudos siekimas ir visiškas paklusnumas Maskvai.
Neveiksnumas kainuoja dvigubai
„Kur yra ta punktyrinė linija tarp to, kas išties darosi Baltarusijoje ir to, kas oficialiai ten yra. Kas stovi pasienyje prie Baltarusijos-Ukrainos sienos? Kas šiuo metu kontroliuoja Baltarusijos oro uostus? Tai užduoti klausimą taip, pamatai faktinę situaciją, tada kyla kitų klausimų? Ką, tarkime, dabar reikštų jungtinės-sąjunginės valstybės paskelbimas? Ką galėtų padaryti Baltarusijos žmonės dėl to? Ką mes darytume?“ – svarstė politologas V. Jurkonis, sakydamas, kad tai, kaip mes reaguotume tokiu atveju, yra labai svarbu.
Kaip ir svarbu neužimti patogios stebėtojo pozicijos. Anot jo, po 2020 metų rinkimai dalis Lietuvos politikų „nusivažiavo“ į geopolitinius skaičiavimus ir darė viską, kad nekalbėtų apie esmę. Kalbėta, kas sankcijų politika kainuos daug, bet dabar jau matome, kad kainuoja viskas daugiau, nei, kad kada planavome.
„Visada yra alternatyvūs neveiksnumo kaštai. <...> Mes silpno autoritaro atveju trypčiojome vietoje, o galėjome veikti ryžtingiau. <...> Būtent tai, manau, buvo signalas Putinui, kad jei tokio silpno autoritaro atveju tarptautinė bendruomenė nieko negali padaryti, tai jie gali daryti, ką nori“, – sakė V. Jurkonis, tikindamas, kad neveiksnumas paskatino didesnę kaimyninę valstybę agresyvesniems veiksmams.
Jis taip pat svarstė, o kas toliau Baltarusijai? Pasak V. Jurkonio, A. Lukašenka sugebėjo provokacijomis, migrantais, karo Ukrainoje vaizdu nustumti rinkimų klausimą Baltarusijoje į užmarštį.
„Protesto nuotaikos Baltarusijoje niekur nedingo, todėl rinkimų klausimas turėtų būti grąžintis, o bet kokie veiksmai, kuriuos daro ar gali daryti dabartinė valdžia, turėtų būti traktuojami, kaip neteisėti. A. Lukašenka negali pasirašinėti jokių susitarimų, o jei Rusijos Federacijos Dūma kažką darys susijungimo klausimu, tai reiktų traktuoti, kaip dar vieną agresijos aktą“, – svarstė V. Jurkonis.
Karas gali būti pragaištingas diktatoriui
Jis pridūrė, kad Baltarusijos visuomenė nemato tik dviejų pasirinkimų, kuriuos iš savo pozicijų matome mes: Vakarai arba Rusija, taip nebuvo ir 2020 metais, kai kilo protestai prieš suklastotus rinkimus.
„Yra dalis žmonių, kurie yra už Europą ir europietiškas vertybes. Bet mes net nesugebėjome apginti to eilinio Baltarusijos piliečio, pamažu iš autoritarinės Baltarusija tapo teroro valstybe. Ten eliminuojamas bet koks kitoniškumas, bet nepaisant to visa sistema trūkinėja ir aižėja. Mes matome ir pilietinio pasipriešinimo aktus, partizaninius aktus, nutekinamus duomenis, pareigūnus, pereinančius į žmonių pusę.
Ir karo Ukrainoje kontekste matėme daug pasipriešinimo akcijų viešinant Rusijos karių judėjimą, geležinkelių sabotavimą, kiberatakas, badymą paveikti karius, sakant, kad negalime pulti ir tapti karo dalimi. Yra gausybė pavyzdžių, kad baltarusiai priešinasi, nepritaria karui“, – sakė politologas.
Tiesa, kaip jaučiasi ir ką mano kariai ir karininkai yra sudėtingesnė, nevienalytė. Pasak politologo, yra įvairių nuotaikų, visokios informacijos. Nėra didelio noro eiti ir kariauti už Rusiją.
„Net Baltarusijos režimas pastarąjį dešimtmetį dažnai pabrėžė tai, kad štai pas mus nėra karo ir neramumų. Tai buvo, kaip argumentas prieš protestus ir revoliucija, beje, daliai žmonių jis buvo labai svarbus“, – sakė jis.
Politologas pabrėžė, kad palankumo karui nėra, nors palankumas Rusijai – lieka. Ir tai todėl, kad didelė dalis baltarusių dirba Rusija ir ten uždirba daugiau nei namuose.
„Ta priklausomybė milžiniška, A. Lukašenka yra tos priklausomybės priežastis, todėl būtų klaida matyti Baltarusijos režimą, kaip tą, kuris neva balansuoja tarp Rytų ir Vakarų, tai yra visiškas pritarimas Kremliui“, – aiškino V. Jurkonis.
Tiesa, pasak jo, nereikia apsigauti, esą Baltarusiją visiškai nedalyvauja kare su Ukraina, taip nėra.
„Iš čia leidžiamos raketos, iš Baltarusijos vyko Rusijos karių puolimas Bučos kryptimi, čia ilsinami kariai, jie gydomi, iš čia kyla naikintuvai link Ukrainos. Gal būtume matę dar didesnį logistinį įsitraukimą ir paramą, jei ne partizanų sabotažas, kiberatakos. Taigi, reikia nusiimti rožinius akinius. <...>O kodėl Baltarusijos kariai patys aktyviai neįsitraukia į karą? Tam yra aiškus paaiškinimas.
Režimas, o ir Kremlius galimai supranta rizikas, kad Baltarusijos jėgos struktūroms tai nepatiks, o tai reikš A. Lukašenkos režimo galą. <...> Daugelio jėgos struktūrų vertimas eiti į svetimą karą ir gal ten žūti būtų traktuojama, kaip išdavystė. Nėra jokia paslaptis, kad Baltarusijos ir Ukrainos žmonės gana susimaišę, yra daug giminių, mišrių šeimų. Karių gretose lygiai taip pat. Situacija trapi ir režimas tai supranta. Įsakymas Baltarusijos kariams eiti į karą reikštų grįžimą bumerangu, kariai galėtų tiesiog atsisukti prieš patį režimą“, – svarstė politologas V. Jurkonis.
Baltarusija – nuotolinė karo aikštelė
Politikos apžvalgininkas Maksimas Milta sako, kad A. Lukašenkai svarbus jo statusas, todėl susijungimo su Rusija, galimai dar teks palaukti. Baltarusijos diktatorius nenori būti gubernatoriaus lygio, nors pats daugybės dalykų Baltarusijoje jau nesprendžia.
„Susijungimo scenarijus nėra priimtinas nei A. Lukašenkai, nei baltarusiais, demokratinėms jėgoms. Tai vienas retesnių atvejų, kai interesai – sutampa. <...> Jis nori gauti finansinę paramą, bet siekia neleisti Rusijai turėti fizinio pėdsako, kuris grasintų jo statusui, leginimimui. Jo padėtis yra labai trapi šiuo požiūriu“, – sakė politikos apžvalgininkas.
Kalbėdamas apie tai, kodėl Baltarusija formaliai nedalyvauja kare prieš Ukrainą, nors neformaliai leidžia savo teritorijoje rusams tvarkytis, kaip nori, jis sakė, kad taip yra dėl kelių priežasčių.
„Pirmiausia, tai baltarusių kariuomenė nėra gerai parengta, neturi deramos technikos, o antra, tai nėra noro dalyvauti, motyvacijos. A. Lukašenka nuplat siekia save išlaikyti pilkojoje zonoje tam, kad tai didintų jo manevro laisvės galimybes. Todėl neprisirišimas, to mažinimas yra jo siekiamybė, nors nereikia maišyti su jo „balansavimu“, to niekada nebuvo, bet tam, kad išlošti iš rusų geresnių sąlygų, daugiau pinigų, jis imitavo balansavimą.
Bet toks neapibrėžtas dalyvavimas, kai Baltarusija prisideda prie karo Ukrainoje, todėl neša už tai atsakomybę, et nedalyvaudamas proaktyviai, jis pasilieka galimybę, tarkim, pritrūkus pinigų, „prekiauti“ savo aktyviu prisidėjimu prie karo. Visgi ne be pagrindo galima teigti, kad Baltarusijos kariuomenė vengtų prisidėti prie karo. Yra pranešimų apie tai, kad kariuomenė būtų nemažai provokacijų iš vidaus siekiant sumažinti galimybę dalyvauti aktyvioje karo fazėje“, – svarstė M. Milta.
Anot jo, dabartinė situacija, kai Baltarusija neformaliai padeda kare, bet aktyviai nedalyvauja – tobula A. Lukašenkai. Jis visuomenei gali sakyti, kad štai mes tiesiogiai nekariaujame, o po kelių metų taip gali bandyti sakyti ir Vakarams, esą mes į Ukrainą savo karių neleidome.
„Tai būtų bandymas išvengti atsakomybės. O ir kariuomenė savo žmogiškaisiais ištekliais išpūsta, bet techninė bazė ir žmonių parengtis nėra gera. A. Lukašenka tai supranta“, – tvirtino apžvalgininkas, pabrėžęs, kad būti „nuotoline karo aikštele“ A. Lukašenkai, šiuo metu, tinka ir patinka.
