Tiesa, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Jono Vytauto Žukas tikisi, kad nemalonių siurprizų neturėtų būti, nors Rusija ir jos vadais niekada negali būti tikras, nes ten – neadekvatūs, taisyklių nepaisantys žmonės.
O ir grasinimai, kad ir keisti, bet skamba nemaloniai, tarkime „deblokuoti“ Kaliningradą reiškia užimti pusę Lietuvos, o į tokias kalbas reikia kreipti dėmesį, nors jos ir neskamba realiai. Tiesa, ekonomiškai ir energetiškai mes esame saugūs, pasirūpinome, pasak specialistų, tuo gerokai iš anksto.
Ant Lietuvos „važiavo“ jau senokai
Generolo Jono Žemaičio karo akademijos dėstytojas Giedrius Česnakas sako, kad Lietuvos saugumo situacija dėl Kaliningrado tranzito problemų – nepablogėjo. Rusija ant Lietuvos dantį griežė jau senokai, santykiai blogėjo nuo 2014 metų, dabar tiesiog daugiau apie tai kalbama.
„Saugumo situacija per daug nepasikeitė, nes agresyvi politika Baltijos šalių atžvilgiu Rusijoje buvo gana seniai. Ją galima gana aiškiai matyti nuo 2014 metų, kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo karą Ukrainoje. Nuo tada santykiai su Lietuva, tarkim, gana įtempti tapo. Čia nieko labai naujo, bendradarbiavimas buvo minimalus. O dabar, kai buvo įvestos sankcijos kai kurioms prekėms važiuoti į Kaliningradą, tai atsirado būdas dar labiau akcentuoti tuos buvusius nesutarimus“, – sakė geopolitikos dėstytojas.
Anot jo, tai, kas vyksta dabar yra dar viena grasinimo forma, bet jų būta ir anksčiau, visokių. Kėlė klausimus dėl nepriklausomybės visai neseniai, o tarkime Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas dar nuo 2016 metų sakė, kad Baltijos šalys nėra savarankiškos veikėjos, o JAV satelitės, kurios „ieško šeimininko ir jam dirba“.
„Rusijai jautrus Kaliningrado tranzito klausimas ir atsirado proga pagrasinti dar kartą. Bet nepamirškime, kad karinėmis priemonėmis Lietuva tikrai daug investavo į savo gynyba, yra ir sąjungininkai. Ekonominėmis priemonėmis Lietuva taip pat sugebėjo sėkmingai diversifikuoti prekybą, taip pat mes gana seniai siekėme paįvairinti gamtinių dujų tiekimą, atsivežti jų iš kitur, nepirkti iš Rusijos. Pasistatėme suskystintųjų dujų terminalą, pasirūpinome jungtimis su Lenkija ir Švedija. Lietuva daug investavo, kad būtų kuo mažiau pažeidžiama, tai ypatingai jautėsi ekonomikos ir energetikos srityse“, – kalbėjo G. Česnakas, patikinęs, kad po 2014 metų Ukrainos įvykių suskubta investuoti ir į karinius dalykus.
Lietuvos gynybiniai pajėgumai, pasak jo, po karo Ukrainoje pradžios buvo pasirengę bet kokiems scenarijams. Žinoma, įtampas ir budrumo lygį tikrai padidino, bet tuo pačiu metu padidėjo ir NATO buvimas Lietuvoje ir regione, tarkime Lenkijoje.
„Pradžioje tikrai buvo neramu, bet einant laikui matome, kad tos karinės grėsmės Lietuvoje potencialo pasireikšti turi mažiau, nes Rusija įklimpo Ukrainoje. Atgrasymas ir gynyba Baltijos regione ir aplinkinėse šalyse labai sustiprėjo, padaugėjo tiek JAV, tiek kitų šalių karinių pajėgų. <...> NATO viršūnių susitikime priimti sprendimai gal veikia ne iš karto, bet dėmesys regionui didelis, pajėgos – stiprinamos. Dėmesys žvalgybai labai padidėjo, tą mes galime matyti iš viešų šaltinių, padaugėjo, tarkime lėktuvų žvalgybinių skrydžių. Bet pradžioje taip, įtampų buvo..“, – sakė politologas.
Saugumas yra jausmas
Jis pridūrė, kad visuomenėje realus supratimas apie Rusijos grėsmę atsirado gana neseniai, anksčiau būdavo daug kalbama, bet nelabai tuo tikima.
„Saugumas pirmiausia yra jausmas, pasitikėjimas. Prasidėjus karui visuomenė itin sunerimo, dalis žmonių ėmė svarstyti, kaip susipakuoti kuprines, kaip pasiruošti grėsmėms. Tai buvo plačiai aptarinėjama. Manau, kad yra geriau būti pasirengus, nei nepasirengus. O Kaliningrado klausimą bando eskaluoti Rusija dar ir dėl to, kad tikisi išimties. O informacinis kovos elementas veikia ir Lietuvos gyventojus, nors labiausiai jis nukreiptas į užsienio visuomenes, ES valstybes. <...> Kaliningrado klausimas jautrus lietuviams, nes mes, visgi, turime sieną su Kaliningradu.
Esame daug prisiklausę apie Suvalkų koridorių, todėl mus tai veikia, mes realiai turime sieną su Rusija, o ji šalia jos gali potencialiai sugalvoti kažką daryti. Tai natūralu, nes baimę ir nerimą lemia artumo efektas, o Ukraina yra toliau, nors nerimas irgi buvo didelis. Mes daugiau galvojame apie kaimynus, su kuriais turime bendrą tvorą ir mažiau apie tuos, kurie gyvena už poros namų“, – sakė politologas.
Situacija nesikeičia, bet vertinimas jau kitoks
Seimo narys, liberalas Andrius Bagdonas sako, kad saugumo situacija dabar nėra pablogėjusi, tiksliau, yra tokia pat, kaip karo pradžioje. Prasidėjus kalboms apie sankcijas mes ugnį nukreipėme į save, bet situacija realiai nei pablogėjo, nei pagerėjo. Žinoma, norėtųsi, kad situacija Ukrainoje – pasikeistų bet kol kas yra taip, kaip yra.
„Jei kalbėti apie Rusijos ir Baltarusijos santykių su Lietuvą pablogėjimą, tai reiktų kalbėti apie laikus gerokai iki karo pradžios Ukrainoje. Lietuva visada rėmė posovietines valstybes ir demokratijos siekį ten. Tai labiausiai ir provokavo Rusijos pykti, nes lietuviai buvo vieni iš aktyviausių visame regione, kurie palaikė baltarusius kovoje su Aliaksandru Lukašenka ir, tarkime, Maidano judėjimą Ukrainoje. <...>Jau tada mes nebebuvome Rusijai draugiška šalis, nes pasisakėme už demokratijos puoselėjimą“, – sakė A. Bagdonas.
Saugumo situacija, nedraugiški gestai Lietuvos atžvilgiu ėmė blogėti dar gerokai iki karo pradžios ir net iki nelegalių migrantų antplūdžio iš Baltarusijos.
„Niekas negalvojo, kad šiais laikais viena šalis gali užpulti kitą šalį dėl teritorijos. Nors žvalgyba kalbėjo, kad karas Ukrainoje planuojamas, bet niekas netikėjo, kol jis neprasidėjo. Rusija į Lietuvą pradėjo žiūrėti visai kitaip nuo Maidano ir nuo Baltarusijos revoliucijos 2020 metais. O pats pikas, matyt, buvo prieš pat karą. O kai prasidėjo karas Lietuva buvo pati pirma ėmusi padėti karo pabėgėliams, teikti pagalbą“, – sakė politikas.
Pasak jo, per trisdešimt metų, kol esame nepriklausomi mes labai pasikeitėme ir užaugo karta, kuri neįsivaizdavo, kad gali prasidėti karas ir visai šalia mūsų. Tai labai sukrėtė.
Įtampa nemažėja nuo 2014 metų
Buvęs kariuomenės vadas, atsargos generolas V. J. Žukas pasakojo, kad 2014 metais jam tapus Lietuvos kariuomenės vadu, laikai, kaip sykis, pasitaikė neramūs ir neaiškūs.
„Įtampa buvo labai didelė, niekas nežinojo, kas čia bus. Buvo aneksuotas Krymas, prasidėjo karas Donbase. Kai buvo telkiama kariuomenė prie Krymo daugelis NATO šalių atstovų stebėjo tai ir netikėjo, kad kas nors gali įvykti. Galvojo, kad tai politinis spaudimas ar bauginimai, kaip visada. Manyta, kad negali įvykti, tai, kas įvyko. Bet riba buvo peržengta. Ir tada visi buvome šoke, ne tik visas NATO karinis komitetas, bet ir visos valstybės narės. <...>
Mes nežinojome, kur Putinas sustos. Tada padidėjo ir Lietuvos kariuomenės finansavimas, atsirado partijų susitarimas, sugrįžo šauktiniai, greitojo reagavimo pajėgos atsirado, imta pirkti ginkluotė. Įtampa buvo, kaip reikiant. 2014-15 metais mes nežinojome ar Putinas pasitenkins Ukraina ar eis toliau prieš Baltijos šalis, NATO. Žinoma, pirmas skambutis buvo Gruzija. Bet tada kažkaip viskas baigėsi, nurimo, rado kompromisą. Nors tai buvo pirmas signalas, kad saugumo padėtis keičiasi“, – kalbėjo buvęs kariuomenės vadas.
Tiesa, pasak jo, įtampa kilusi 2014 metais vėliau tapo įprasta, nors veikė ir sankcijos ir kiti dalykai. Pradėta, pasak buvusio kariuomenės vado, priprasti prie karo.
„Kaip ir dabar pradeda karas tapti įprastu dalykų, nors konfliktas išsiplėtęs, žūsta daug žmonių, bet šokas pamažu mažėja, visi vos ne pradeda karą priimti kaip ne kasdienę situaciją“, – sakė jis, pabrėžęs, kad Baltijos šalyse, Lietuvoje tikroji įtampa ir karo nežinia atsirado ne vasarį, kai Rusija užpuolė Ukrainą, o daug, daug anksčiau.
O antra įtampos banga prasidėjo po 2020 metų rinkimų Baltarusijoje. Prasidėjo, pasak atsargos generolo, neadekvatus Aliaksandro Lukašenkos elgesys.
„Gal jis dar kažkiek būtų galėjęs „prasisukti“, jei ne lėktuvas nusodinimas ir migrantai. Po lėktuvo sekė sankcijos, o jos išprovokavo asmeninį ko kerštą ir migrantų stūmimą prie mūsų ir Lenkijos sienų, nors tai nebuvo pirmas toks atvejis, anksčiau Rusija panašiai paveikti bandė Suomiją ir Norvegiją“, – kalbėjo V. Žukas.
Jis tikino, kad nuo to laiko įtampa tik augo, o šių metų pradžioje anų pabaigoje, kai Rusija iškėlė ultimatumą NATO atsitraukti iki 1997 metų sienų, niekas netikėjo, kad jie kalba rimtai.
„Aš pats asmeniškai iki pat paskutinės minutės tikėjau, kad taip negali būti. Kai tai atsitiko, visiems tapo aišku, kad gali nutikti bet kas. Žmonės, kurie taip elgiasi nėra adekvatūs, nesupranta to pasaulio, gyvena kažkur kitur“, – svarstė jis.
Deblokuoti Kaliningradą – reiškia užimti Vilnių ir Kauną
Pasak buvusio kariuomenės vado, šiuo metu daug Rusijos karinių pajėgų yra Ukrainoje. Daug išvesta iš Kaliningrado srities, Pskovo divizijos ir kiti Vakarų apygardos daliniai, kurie buvo laikomi prie vakarinių sienų dabar yra Ukrainoje.
„Dabar traukos centras yra Ukrainoje. Šiuo metu nėra taip, kad tiesiogiai grėstų įsiveržimo pavojus. Bet ką tu čia gali žinoti, nes tie žmonės elgiasi neadekvačiai, nežinia, kas jiems gali šauti į galvą. Nors logika sako, kad įsiveržimas neturėtų nutikti. Nors jie gąsdina, kad diplomatinės priemonės išnaudotos ir dabar jie neva imsis kitokių priemonių.
Kas tos kitos priemonės? Sąlygų, kaip ir nėra pradėti tiesioginį konfliktą, bet išties, ką mes žinome. Kaip jie dabar sako, kad reikia deblokuoti Kaliningrado sritį. Norint tai padaryti reikia imti Vilnių ir Kauną. Neužteks užimti pasienyje šunkelius, ten nėra geležinkelio.
Norint pradėti kontroliuoti geležinkelį ir pagrindinį kelią – reikia imti nuo Kauno ir Vilniaus viską į pietus, o kartu ir Vilnių su Kaunu. Nemanau, kad dabar jie tam gali ryžtis, taip sako logika ir žvalgybos duomenys“, – kalbėjo atsargos generolas.
Jei kiltų grėsmė – būtų nedelsiant reaguojama
Kaip portalui tv3.lt kiek anksčiau interviu metu yra sakęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys, jei grėsmė kiltų, tai būtų pasitelkti visi kiti pajėgumui, nebūtinai nacionaliniai.
„Ne paslaptis, kad reaguojant į galimus oro erdvės pažeidimus yra pastiprinta NATO oro policijos misija. Tiek Lietuvoje, tiek Estijoje padvigubinti pajėgumai. Orlaivių dabar turime neįprastai daug, bet tai oro policijos misija, tai nėra dėl to, kad kažką atakuoti. Tai NATO oro erdvės ir Lietuvos, kaip aljanso narės, oro erdvės apsauga“, – anksčiau sakė V. Rupšys.
Aukšta karinė parengtis, kuri būna tada, kai situacija ima sudėtingėti reiškia, kad technika, ginkluotė, amunicijos atsargos ir personalas yra pasirengę reaguoti į atitinkamą situaciją per tam tikrą laiką.
„Tai, tarkime valandų ar parų skaičius, per kurį turime reaguoti. Jei mes gauname signalą, išeiname į taip vadinamą užduoties vykdymo rajoną nustatytu laiku. <...> Jei grėsmė yra mes turime aiškius kriterijus kur, kokių vienetų ir kaip greitai turime būti. Pagal tą grėsmę, kurią dabar galime modeliuoti, tokie kariniai vienetai dabar ir yra atitinkamoje parengtyje. Reaguojama iš anksto, ne tada, kai pažeidžiama, tarkime, siena.
Dar yra prevencijos ir atgrasymo veiksnys, yra tokie kariniai vienetai, kurie tarsi sako, „nedarykite to, neikite čia“ mes juos turime. To pajėgumo, kurio mes neturime, turi sąjungininkai. Jie „dengia“ tas vietas, kurių mes negalime padengti. Tai ne tik sausumos vienetai, kurie čia bėgioja, bet ir oro pajėgos, laivynas, raketinės pajėgos. Taip parodoma, kad geriau čia neikite. Šiuo klausimu esame pakankamai saugūs“, – kiek anksčiau interviu metu sakė Lietuvos kariuomenės vadas.
