Negaliu kalbėti apie tai, kas laukia Bachmuto, nes esu eilinis kareivis ir ne man spręsti, kaip ir kas bus toliau. Bachmutas laikosi ir stovi savo vietoje, didžiąją miesto dalį kontroliuoja ukrainiečiai. Taip, miestas nuolat apšaudomas. Kas 5-10 sekundžių arčiau ar toliau sprogsta sviedinys.
Visa tai retkarčiais pertraukia kulkosvaidžių sprogimai. Kalbant apie vietinius – skausmas ir vargas. Bachmute liko iki kelių tūkstančių žmonių, gyvenančių rūsiuose ar butuose, kurie nebuvo sunaikinti. Čia nėra šviesos, vandens ir maisto, išskyrus tai, ką galima gauti iš kariuomenės ar policijos, kuri vis dar karts nuo karto atvyksta.
Svarbu turėti dalelę ramaus gyvenimo, persirengti šiltais ir švariais drabužiais, kai aplinkui purvas, kraujas ir destrukcija.
Vietiniai gyventojai, įskaitant vaikus, vis dar yra tuose butuose. Nežinau, kodėl čia vis dar yra vaikų po to, kai buvo priimtas dekretas, kuriame teigiama, kad vaikai bus paimti iš Bachmuto net ir be tėvų ar globėjų sutikimo. Visgi dar galima pamatyti, kaip suaugusieji tempia vaikus per subombarduotas Bachmuto gatves. Sunku žiūrėti.
Kas yra šie žmonės? Jie beviltiški, ir man atrodo, kad jiems tiesiog nėra kur eiti. Jie bijo pokyčių labiau nei kulkų ir sviedinių. Su daugeliu pažįstamų kalbėjome, kad jei nebūčiau buvęs kariuomenėje, būčiau važiavęs kuo toliau nuo Bachmuto, bet tie žmonės ten lieka ir randa milijoną pasiteisinimų, sakydami, kad jie dar turi čia daiktų, jie gimė.
Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet tai tiesa. Žinoma, Bachmute nėra darbo, niekas negali užsidirbti pinigų. Dabar ten visai nėra ekonomikos. Tai, kad čia vis dar yra vaikų ir anūkų – mane stebina.
Žmonės nesuvokia rizikos, kuri kyla vaikams arba supranta, bet jiems nerūpi. Iš savo patirties ir iš to, ką girdėjau iš savo kovos draugų žinau, kad pastarosiomis savaitėmis humanitarinė pagalba nebuvo pristatyta. Darbuotojams buvo uždrausta patekti į Bachmutą, o humanitarinė pagalba, kuri ir toliau atvyksta, yra tai, ką gauna kariškiai, kurie dalijasi ja su civiliais gyventojais. Tai reiškia, kad maistas yra pagrinde sausi daviniai.
Šaudmenys ir maistas atvežami kiekvieną dieną, nors tai priklauso nuo brigados, kai kai kurie kariai išvyksta porai dienų pamiegoti, išsiskalbti ir tada grįžta, o kiti ateina užpildyti laisvų vietų. Yra nuolatinis sukimasis ir judėjimas.
Visada gerai, kai nutinka spyris į dantis okupantams, kai sujaukiame jų planus. Jie turi parodyti bent kokią nors pergalę, todėl puola Bachmutą, bet jiems reikia ne Bachmuto. Vaikinai sako, kad jei jie atiduos Bachmutą, už tai bus pareikalauta tiek daug rusų gyvybių, kad jie patys nebus patenkinti tokia pergale patenkinti.
Bachmutą spaudžia didžiulės okupacinės pajėgos, tačiau užpuolikų nuostoliai gerokai didesni nei Ukrainos gynėjų. Deja, Ukrainos kovotojai taip pat žūsta, yra sužeidžiami, bet rusų žūsta daug daugiau. Remiantis kai kuriais pranešimais, Rusijos aukų skaičius yra 5–7 kartus didesnis nei Ukrainos gynėjų. Kol Bachmutas laikysis, rusai visas apylinkes nusės kaulais.
Kalbant apie kovotojų ir vietinių nuotaikas Bachmute, galiu pasakyti, kad tie vaikinai ir merginos, kurie dabar kovoja už Ukrainą, yra vieni labiausiai motyvuotų žmonių pasaulyje. Čia greitai visi išmoksta susikaupti, atlikti užduotis ir pasitikėti vieni kitais.
Šis ypatingas žmonių pasitikėjimas yra viena iš pagrindinių savybių, išskiriančių Ukrainos kovotojus iš daugumos mano pažįstamų žmonių, ypač karštuosiuose taškuose. Tam yra populiarus žodis „ginklo broliai“, ir jis nėra populiarus fronte ir Bachmute. Čia žmonės pasitiki vieni kitais kaip broliais ir seserimis, kaip niekuo kitu, ir kovotojai, ir vadai kovotojais, o kovotojai – vadais. Tai tikra karo brolija, kurią vienija labai aiškus bendras tikslas – sulaikyti priešą ir vytis jį kuo toliau, kad jis pamirštų, kur yra ir koks jo vardas.
Kai jie bandė apsupti vieną iš kovotojų grupių, vaikinas gavo šautinę žaizdą kojoje. Taigi, jis uždėjo turniketą ant kojos, kad sustabdytų kraujo netekimą. Taigi, šis vaikinas užsidėjo turniketą ir toliau kovojo. Turite suprasti, kad uždėjus turniketą ant kojos, ji kelioms minutėms praranda judėjimo funkcijas. Šis vaikinas šliaužė aplink lauką, o jo vadas tiesiogine to žodžio prasme išstūmė jį, kad būtų evakuotas.
Yra žmonių, kurie anksčiau buvo milijonieriai, o dabar miega nešvariuose rūsiuose, nes nėra švarių, o troškinį valgo iš skardinės su peiliu.
Tai tik viena iš istorijų, kurių liudininku esu pats, ir tokių istorijų yra dešimtys tūkstančių. Norėčiau, kad jų būtų mažiau, kad laimėtume, išvytume rusus iš Ukrainos žemės ir žmogiškai gyventume su ukrainietišku Krymu, Donbasu, su visais įkaitais ir kaliniais, grįžusiais namo.
Pavyzdžiui, jaunas vaikinas, kuriam atrodė 19 metų, bet iš tikrųjų jam 21. Susitikome per jo gimtadienį. Ir nepaisant to, kad jis labai jaunas, jis yra kuopos vadas, jo komandoje yra daug labai kietų vaikinų. Daugelis tų, kuriems jis vadovauja, yra nuo dviejų iki dviejų su puse karto vyresni už jį. Ir jiems pavyko kažkaip gauti ir atvežti pyragą iš Slovjansko ar Kramatorsko, ir tai nuostabi istorija - į sugriautą miestą, kuriame nesiliauja šaudymai, kur iškišai galvą iš rūsio ir iškart pradeda tave ganyti rusų dronai žmonės gavo pyragą. Tikra gimtadienio šventė.
Visi vienaip ar kitaip mokosi kokių nors karinių įgūdžių. Čia kovoja IT žmonės, buvusi veterinarijos gydytoja, ji dabar Bachmute žudo okupantus. Yra žmonių, kurie anksčiau buvo milijonieriai, o dabar miega nešvariuose rūsiuose, nes nėra švarių, o troškinį valgo iš skardinės su peiliu. Visi, esantys Ukrainoje, kovoja su Rusijos agresoriumi Bachmute.
Sunku pasakyti, ar miestas bus atiduotas, nes net Bachmute informacija yra labai skirtinga. Pasikalbate su kai kuriais kovotojais ir jie sako, kad dabar bet kurią valandą laukia įsakymo trauktis. Iš kur jiems toks jausmas? Ar tai pasakė vadas? Ne, jis nieko panašaus nesakė.
O po dviejų dienų kiti žmonės sako: „Kodėl turėtume išvykti? Turime čia geras pozicijas, rusus po vieną malame. Kodėl turėtume palikti tokią vietą? Jūs taip pat turite suprasti, kad [Bachmutas] tiesiogine prasme yra griuvėsiai. Čia nebėra nieko, kas galėtų turėti strateginių, karinių ar logistinių interesų. Mūšis vyksta dėl rūkstančių griuvėsių.
Kalbant apie nenutrūkstamą kovą – daug kas kovoja ištisas dienas fronto linijoje apkasuose. Jie kaunasi ištisas dienas ar valandas su puolimo grupėmis ir tais, kurie atsiduria tokioje situacijoje, kai kas nors bando juos apsupti.
Laimei, dauguma kovotojų Bachmute ir kitose fronto dalyse gali pasitraukti į daugiau ar mažiau ramias pozicijas. Daugiau ar mažiau, nes nėra garantijų, kad tavęs nepasieks sviedinys ar dronas. Net Lvive iš šių laukinių atskrenda raketos. Yra galimybių atsitraukti, galimybių pailsėti. Galite išeiti, pailsėti, nusiprausti ir persirengti. Svarbu turėti dalelę ramaus gyvenimo, persirengti šiltais ir švariais drabužiais, kai aplinkui purvas, kraujas ir destrukcija.
Net kai Ukrainos politikai ar kai kurie aukšto rango pareigūnai sako, kad Bachmutas gali būti apleistas, aišku, kad jis nebus apleistas amžinai. Bet jei reikia palikti Bachmutą, tada taip, jis bus paliktas.
Pagrindinis Ukrainos vadovybės tikslas ir pagrindiniai prioritetai, ir tai parašyta kovinės tarnybos nuostatuose, nuo viršaus iki jaunesniojo seržanto apkasuose – išsaugoti karių gyvybes ir sveikatą. Jei tolesniam Bachmuto sulaikymui reikia daug aukų gali būti, kad bus nutarta atsitraukti.
Mūšis vyksta dėl rūkstančių griuvėsių.
Ukrainos herojai yra žmonės, kurių portretai geriausiai iliustruoja atsakymą į klausimą, kas gina Bachmutą. Jie yra minosvaidininkai, kurie prieš tai buvo civiliai. Yra vienas minosvaidininkas, kuris filmavosi, prieš tai jis buvo milicijos specialiųjų pajėgų pareigūnas. Jis tarnavo liūdnai pagarsėjusiame „Berkut“ vadovaujant Janukovyčiui.
Minosvaidžių būrio vadas – IT specialistas iš Lvivo, absoliučiai taikios profesijos žmogus, tačiau studijų metais universitete perėjo karinį skyrių ir įgijo artilerijos valdymo laipsnį ir įgūdžius. Yra vyresnysis medicinos pareigūnas, jis yra burnos chirurgas Lvive – jis mano tėvo kolega.
Lvive turėjo savo kliniką, dirbo burnos ir žandikaulių chirurgu. Vyras kilęs iš gydytojų šeimos. Jis savanoriškai įstojo į armiją netrukus po to, kai prasidėjo karas. Tarnauja armijoje, gelbėjo gyvybes.
Yra puiki komanda vaikinų ir merginų, kurie kartu su juo tarnauja ir gelbsti gyvybes. Pažįstu profesionalų karį, kuris baigė karo akademiją Odesoje, tarnavo pėstininkų būryje. Jis yra kovotojas, kuriam buvo pasakyta, kad dėl įvairių aplinkybių nelikus vyresniojo pareigūno, atsakingo už logistiką, tas pareigas turi eiti jis. Kariuomenėje dėl įsakymų negalima derėtis, jis ėmėsi logistikos viename iš batalionų. Jis yra puikus vaikinas.
Kiekvienas, kuris tarnauja su juo, sako, kad jis yra visiškai savo vietoje, jis yra tikras darytojas. Jis yra atsakingas už viską, be ko negali kovoti Ukrainos kariuomenė – nuo degalų, kulkosvaidžių, sviedinių ir granatsvaidžių iki troškinio ir makaronų. Viskas priklauso nuo jo. Jokia armija negali egzistuoti be logistikos. Kariuomenėje visi puikiai suprantame, kad logistika yra vienas elementariausių dalykų, nes jei neturi maisto, vaistų, amunicijos ir štabo rotacijos, ilgai kovoti negali. Rusijos kariuomenė turi blogą logistiką, todėl mobilizuoti kariai tūkstančiais tręšia Ukrainos žemę.
Taip pat yra vaikinų, kurie maitina karius. Jie nėra šio malonaus žmogaus komandoje, tačiau jie taip pat turi savo vadą, kuris viską organizuoja ir stebi. Šių vaikinų vadas, armijos šefas, yra tikras šefas, dirbęs penkių žvaigždučių viešbutyje Lvive. Jis moka gaminti pačius įmantriausius patiekalus ir nusprendė, kad negali likti nuošalyje.
Daugelis žmonių mano, kad jis tik virėjas, ir viskas. Tačiau virėjas kare nėra tik virėjas – jis ir pristato maistą. O karšto maisto pristatymas į Bachmutą yra mažas kasdienis herojiškas žygdarbis, nes pristatymas turi vykti keliu, kurį nuolat apšaudo rusų okupantai. Aš esu kariuomenėje jau daugiau nei metus ir žinau, kad kiekvienas žmogus, kuris kažkuo čia užsiima yra herojus.
Ir nesvarbu, ar jis sėdi apkasoje priekinėje linijoje su „Javelin“ ir laukia, kol priartės rusų tankai, ar verda barščius, kad nuneštų juos tam vaikinui apkasuose.
Kodėl žmonės Ukrainoje nesustingo ir neužsisklendė po metų mirčių ir sunkios kovos, palikusios tiek daug našlių, našlaičių ir neįgaliųjų? Nes tai žmonių karas su sielomis, su sąžine, su gėrio idėja prieš okupantus, kurie yra absoliučiai bedvasiai ir besmegeniai padarai, kurie atėjo ir bandė atimti iš ukrainiečių tai, kas teisėtai priklausė jiems.
Kaip pasikeitė priešas? Prieš metus jie buvo plėšikai, žudikai ir prievartautojai ir dabar jie yra plėšikai, žudikai ir prievartautojai. Ar yra koks skirtumas tarp SS kario 1940 m. ir 1944 m.? Galbūt vokiečių fašistų specialistas gali tai pasakyti, bet aš nesu rusų fašistų ekspertas. Jie liko tokie patys.
